Pažintis su Sara Aškinyte

Sara Aškinytė: „Svarbiausias dalykas švietimo sistemoje yra pasitikėjimas: 
mokytojai turi pasitikėti moksleiviais, o mokiniai – mokytojais.“ 

Antro kurso politikos mokslų studentė Sara Aškinytė jau metus yra Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) prezidentė. Buvo įdomu pakalbinti Sarą apie jos veiklą, lyderystę, tikėjimą Dievu ir šių dienų moksleivių aktualijas bei iššūkius, Lietuvoje paskelbus karantiną dėl koronaviruso.

Sara, gal galėtum trumpai pristatyti Lietuvos moksleivių sąjungos veiklą?

Tai savanoriška moksleivių organizacija. Pagrindinės jos veiklos kryptys – vienyti ir atstovauti. Esame vienintelė moksleiviams atstovaujanti organizacija Lietuvoje. Mes jungiame tūkstančius moksleivių bendrai veiklai, organizuojame renginius, paskaitas, mokymus. Atstovaujame tiek miesto, savivaldybės lygmeniu, tiek aukščiausiu – Prezidentūros, Vyriausybės, Seimo lygmeniu. Mes kovojame už moksleivių interesus. 

Ši sąjunga veikia jau per 20 metų. Nueitas ilgas kelias. Joje darbuojasi tūkstančiai žmonių: per 1000 savanorių, 500 mokinių savivaldų, visoje Lietuvoje veikia 36 padaliniai.

Esame viena didžiausių jaunimo organizacijų Lietuvoje. Per tuos 20 metų tikrai išaugome į didelę organizaciją ir toliau plečiamės. Mūsų veikloje dalyvauja labai daug jaunuolių iš visos Lietuvos.

Tu, Sara, esi šios organizacijos prezidentė, tad turbūt dažniausiai jos vardu kalbi su Vyriausybe, Seimo nariais, įvairių klausimų spręsti vyksti į Švietimo ministeriją?

Taip. Mūsų organizacija turi tam tikrą struktūrą, aš vadovauju kelioms komandoms: tiek savo biurui, tiek nacionalinei valdybai. Mano komanda dirba pagrindinius techninius darbus, man padeda kiekviename žingsnyje. Aš esu LMS prezidentė, šios organizacijos veidas, tad dažniausiai man tenka atstovauti organizacijos idėjoms ir nuomonei įvairiose institucijose, posėdžiuose – tiek Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje, tiek ir žiniasklaidoje.

Įdomu, kaip tu įsitraukei į šios organizacijos veiklą? Kaip tapai jos prezidente? 

Kelias buvo ganėtinai ilgas. Savanoriauti šioje organizacijoje pradėjau besimokydama 1-oje gimnazijos klasėje. Pradėjau savanoriauti, nes nepatiko kai kurie mokykloje vykstantys dalykai, veiklos, principai, tad norėjau ne tik apie tai kalbėti, bet ir keisti tai, kas man nepriimtina. Taip pradėjau dalyvauti  mokinių savivaldos veikloje: iš pradžių buvau tik savanore, vėliau tapau Ignalinos, kurioje gyvenau, padalinio pirmininke, o galiausiai buvusi LMS prezidentė pakvietė mane į savo komandą dirbti nacionaliniu mastu. Praėjusiais metais kandidatavau į šios organizacijos prezidentus ir buvau išrinkta. Praktiškai perėjau visas šios organizacijos pakopas, sukaupiau pakankamai patirties ir buvau išrinkta prezidente. Lietuvos moksleivių sąjungos prezidente esu daugiau kaip metus – nuo 2019 m. pavasario. 

Ką norėjai pakeisti mokykloje?

Visuomet mokykloje buvau aktyvi. Norėjosi ne tik priekaištauti, kad renginiai neįdomūs, kad ko nors trūksta, tad sugalvojau, kad reikia ne tik kalbėti, bet ir imtis iniciatyvos. Su draugais organizuodavome labdaros akcijas, tvarkydavome aplinką, padėdavome mokytojams, patys imdavomės iniciatyvos, nelaukdami, kol kas nors pakvies. Noras pokyčių ir buvo pagrindinis dalykas, kodėl įsitraukiau į šią veiklą, – ji man atrodė prasminga, džiaugiausi, kad galiu padėti kitiems, atstovauti jaunimui. 

Be to, mažame miestelyje – Ignalinoje, mažai kas vykdavo, norėjosi kurti pridėtinę vertę, nors tuo metu nebuvau labai drąsi ar iškalbinga. Man tikrai buvo didelis iššūkis įsitraukti į visiškai naują sferą, buvo baisu, bet įveikiau visas baimes ir labai tuo džiaugiuosi.

Organizacija turi savo misiją, viziją, rengiate asamblėją, įvairius seminarus. Kas nuo tavęs, kaip prezidentės, priklauso šioje organizacijoje? Ar tai daugiau komandinė veikla?

Komanda iš tiesų labai svarbi. Didžiausias prezidento uždavinys – dvejiems metams numatyti viziją ir vesti komandą (tiek valdybą, tiek prezidento biurą, savanorius) į priekį. Tai įvairių iššūkių kupinas darbas. Pavyzdžiui, šiomis dienomis tenka spręsti problemas dėl nuotolinio mokymosi, abiturientų egzaminų ir kt. Į vadovą, lyderį, visi kreipia žvilgsnius ir ima pavyzdį. Svarbu prisiimti atsakomybę, gebėti pastebėti problemas, kritiškai mąstyti, kurti strategijas, kaip pasiekti, kad organizacija taptų dar veiklesnė. Tai daug pastangų reikalaujantis darbas. Prezidentas rodo kelią organizacijai ir kartu su komanda bando pasiekti tam tikrų pokyčių. 

Vadovas turi turėti stiprų charakterį, prisiimti atsakomybę, nebijoti iššūkių, nes kai tampi lyderiu, dažnai nežinai, kas tavęs laukia. Kaip jautiesi būdama prezidente šiuo laikotarpiu, kai vyksta tai, ko niekuomet pasaulyje nebuvo – dėl karantino mokiniai mokosi internetu namie, o jūsų organizacija turi spręsti jų ugdymo problemas?

Anksčiau apie daugelį dalykų net nesusimąstydavau. Tapus prezidente, tarsi akys atsivėrė – pamačiau, kiek atsakomybės reikalauja lyderystė. Patiriu daug streso, bet džiaugiuosi šia patirtimi, nes dabar visai kitaip žvelgiu į kitų organizacijų lyderius, valstybių vadovus. Niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kokia sunki ši našta, jei pati to nebūčiau patyrusi. Būti prezidente – didelis iššūkis man, kaip asmenybei, ir kaip lyderei. Tačiau vienybė su komanda ir visais organizacijos nariais padeda priimti tinkamus sprendimus, net ir tiksliai nežinant, kas laukia ateityje. Tai tikrai sudėtinga, bet tuo pačiu tai neįkainojama patirtis, už kurią esu dėkinga.

Lyderio sprendimai sulaukia įvairių vertinimų – tokia jau lyderio „duona“. Ir dabar LMS rekomenduoja laikyti egzaminus, bet ne visiems tokia pozicija patinka... Kaip reaguoji, kai susilauki kritikos? 

Prieš kandidatuojant į prezidentus, buvusi LMS prezidentė, draugai, kitų organizacijų vadovai sakė, kad sunkiausias dalykas – priimti nepopuliarius sprendimus. Jie yra teisingi, bet nepopuliarūs. Tai teko patirti ir mums šį pavasarį: tiek aš, tiek valdyba ir visa organizacija esame įsitikinę, kad egzaminus reikia laikyti – tokį sprendimą visi kartu priėmėme. Tai buvo skaidrus, tinkamas ir, tikime, teisingiausias sprendimas. Sulaukėme daug pasipriešinimo, tad tai sukėlė daug streso. Neigiamų komentarų buvo be galo daug – tiek prieš mane, tiek prieš organizaciją, bet, kita vertus, sulaukėme ir daug palaikymo žinučių. Žinoma, mane labiausiai palaikė šalia esanti komanda, mes tą svorį pasidalinome – taip eiti daug lengviau. Turbūt svarbiausia – sulaukti artimiausių bendradarbių palaikymo. Taip turbūt ir pavyksta susitvarkyti su neigiama reakcija ir kritika. 

Tave, kaip moksleivių atstovę, kviečia dalyvauti TV bei radijo laidose, cituoja straipsniuose, kur kalbinamas Švietimo ministras A. Monkevičius. Tau tenka apibendrinti daugelio moksleivių savijautą šiomis dienomis, tad kaip gauni tokią informaciją, kad galėtum atstovauti tūkstančiams moksleivių?

Kalbėti savo vardu paprasta, bet kalbėti už tūkstančius moksleivių visoje Lietuvoje – didelė atsakomybė. Dažniausiai būna baisu ne dėl to, kad pats ką nors ne taip pasakysi, bet kaip atstovausi tiems žmonėms, kurie tave išrinko. Man padeda komanda. Yra Jaunimo politikos komitetas, kuris surenka žinias ir operatyviai jas man perduoda. Man tenka perskaityti ir įsigilinti, žinoma, tariuosi su valdyba ir einu perduoti ne savo, o moksleivių nuomonę. Taip dirbti esame įpratę ir pasiskirstę pareigas. Didžiausią darbą atlieka komanda, man tenka atstovauti, dažnu atveju pristatyti komandos, savanorių, mokinių savivaldų nuveiktus darbus.

Ką tau pačiai reiškia dalyvavimas šios organizacijos veikloje?

Ši organizacija mane, sakyčiau, augino, mokė siekti daugiau, atrasti savo vietą, bet kartu ir mąstyti, ką gali pakeisti, padaryti gero visuomenei. Tai man suteikė daug kompetencijų. 

Dirbi dėl kitų, bet ir pats gauni nemažai įgūdžių – tiek viešojo kalbėjimo, tiek kitose srityse. Tai man padeda ir studijuojant universitete. Visoje Lietuvoje turiu daug draugų – tai didelė dovana. 

Didžiausias atpildas tiek man, tiek mano komandai – matyti laimingus jaunus žmones, kurie kelia aktualias problemas ir jas sprendžia. LMS – vienintelė platforma moksleiviams jungtis ir kalbėti apie tai, kas jiems svarbu. 

Kaip suderini savo asmeninį gyvenimą, studijas ir vadovavimą Moksleivių sąjungai?

Aš Vilniaus universitete studijuoju politiką. Krūviai išties dideli, todėl viską suderinti ganėtinai sunku. Ypač pradžioje buvo sudėtinga: kartais tenka dalyvauti 8 posėdžiuose per dieną, sulauki daug skambučių, daug informacijos. Išsigelbėjimas – poilsis savaitgalį. Nors reikėjo laiko priprasti, dabar džiaugiuosi, nes tai padeda išmintingai naudoti laiką. Savaitei į priekį susiplanuoju darbus, mano komanda sudėlioja įvairius susitikimus... Labai griežtai laikausi to grafiko, tai padeda disciplinuoti save. Kai labai nori, viskas įmanoma. Paradoksalu, bet kuo mažiau turi laiko, tuo daugiau, atrodo, visko padarai. Tiek studijos, tiek ir mano šiandieninė veikla man patinka, todėl pasistengus viską įmanoma suspėti atlikti. 

Tenka patirti daug streso. Kaip atsistatai tiek psichologiškai, tiek fiziškai? 

Jausti ribas, kada reikia sustoti, – didelis iššūkis. Visos mano veiklos susijusios su protiniu darbu: reikia rašyti, kalbėti, atsakinėti į klausimus, spręsti problemas. Kartais jaučiuosi išsunkta. Labai mėgstu aktyviai leisti laiką – pabėgioti, pasportuoti sporto klube, pasivaikščioti gamtoje, pasivažinėti dviračiu. Stengiuosi tai daryti, nes tai man padeda atgauti jėgas. Ypač mėgstu pabūti gamtoje – ten aš atsiriboju nuo savo pareigų ir atsakomybių, atsigaunu dvasiškai. 

Ką pasakytum jaunuoliui, kuris yra nedrąsus, nepasitiki savimi, galvoja, kad sunku pasiekti aukštumų ar nugalėti iššūkius? 

Kai buvau jaunesnė, buvau labai nedrąsi, daug ko bijodavau. Pamenu, kai pirmą kartą reikėjo kalbėti prieš 50 žmonių, aš vos nenualpau, drebėjo rankos. Tuomet galvojau, kad niekada nesugebėsiu eiti priekyje, nors viduje tikėjau, kad man artima lyderystė. Tad jei tikrai žinai, ko nori, svarbiausia – išdrįsti išeiti iš komforto zonos ir nebijoti suklysti. Nebijoti bandyti, prisiimti atsakomybę – tai nelengvas kelias. Manau, kad bet kokiame lygmenyje – net ir mažoje organizacijoje ar grupėje – reikia nebijoti prisiimti atsakomybės, pasakyti, kad nori ką nors daryti. O gyventi be klaidų – neįmanoma, jų visi darome daug. 

Kaip tau pačiai pavyko susidoroti su klaidomis ir priimti save tokią, kokia esi?

Aš esu perfekcionistė, bet labai svarbu turėti artimų žmonių, kurie padeda, kai nuklystu ir imu save smerkti. Nereikia bijoti klaidų ar kritikos – iš jų reikia mokytis. Man kritika dažnai padeda. O kai atsigręžiu į prezidentavimo pradžią, prisimenu, kaip sunku buvo atleisti savo klaidas, vis galvodavau: „Kaip aš taip galėjau?..“ Bet dabar tuos darbus sugebu padaryti daug geriau nei anksčiau. Nemalonu klysti, nelengva ir priimti save klystančią, bet tai vienintelis būdas tobulėti. Ne viskas yra tavo valioje ir ne viską tu pats gali padaryti. Tu niekada nebūsi tobulas – padarai tiek, kiek gali, ir dėl to nereikia savęs smerkti ar kaltinti. Džiaukis tuo, ką turi.

Kokios buvo tavo svajonės? Kaip tu save matei prieš tapdama LMS prezidente?

Aš buvau profesionali plaukikė, bet patyriau traumą, todėl sporto turėjau atsisakyti. Teko iš naujo ieškoti savęs, rasti, kur galėčiau save realizuoti. Žavėjausi žmonėmis, kurie sujungia kitus žmones bendrai veiklai, juos įkvepia ir kuria pridėtinę vertę Lietuvai. Tėčio dėka esu Lietuvos patriotė. Man gražu, kai žmonės savo jėgas ir laiką aukoja, kad padėtų bendruomenei, visuomenei, kuria kažką Lietuvai. Tai buvo mano siekiamybė. Pasirinkusi visuomeninę veiklą, savanoriaudama dar nelabai supratau, ką darau, ir politikos studijos nebuvo numatytos – viskas gražiai susidėliojo man pačiai netikėta linkme. Turbūt tas noras burti ir kurti kažką visuomenei mane ir atvedė ten, kur esu dabar. 

Paminėjai savo tėtį, kuris yra Ignalinos evangelinės bažnyčios pastorius. Augai krikščionių šeimoje, tai išduoda ir tavo vardas Sara. Kaip žmonės reaguoja išgirdę tavo vardą?

Su draugais juokaujame, kad mano vardas – evangelizacinė priemonė, nes tikrai daug žmonių klausia, kodėl toks mano vardas. Tiek universitete, tiek vyresnio amžiaus žmonėms neretai tenka aiškinti, kad esu lietuvaitė, o ne žydaitė. Vardas nelieka nepastebėtas, tad taip gimsta daug įdomių istorijų... 

Su broliu augome krikščioniškoje aplinkoje, nuo mažens vaikščiojome į bažnyčią, kur tėtis buvo pastorius. Neturiu atskaitos taško – kada atsiverčiau į Kristų, tai buvo nuoseklus procesas. Ir dabar su tėčiu daug kalbamės apie tikėjimą, sekmadienio pamaldose aš dvasiškai atsigaunu ir pailsiu nuo rūpesčių. Tuo džiaugiuosi. Būtent tikėjimas ir Dievas, į kurį aš žvelgiu, veda mane į priekį ir suteikia jėgų, ramybės. Bandau sekti Kristaus pavyzdžiu. Tai viena iš svarbiausių mano gyvenimo dalių. 

Ar kasdienybėje lieka laiko Biblijai, Dievui? 

Dirbti su žmonėmis yra didelis stresas, kartais atrodo, kad viskas griūna, ir niekur kitur neatrandu ramybės – tik žvelgdama į Kristų ir pasitikėdama Juo. Man tai svarbiausia. Mokausi kiekvieną laisvą akimirką išnaudoti tinkamai, skirdama ją Dievui. Kuo mažiau laiko, tuo labiau stiprėja tikėjimas. Kiekvieną dieną skiriu laiko Biblijos skaitymui, maldai, šlovinimui. Tikėjimas – tikrasis pamatas, kuris išlaiko visa kita. 

Tai unikalu: gyvenai nedideliame Lietuvos miestelyje, lankei nedidelę evangelinę bažnyčią, išlaikei evangelinį tikėjimą. Ar draugai žino, kad esi krikščionė?

Ignalinoje tai buvo iššūkis, nes nebuvo daug jaunimo. Nedrąsu garsiai kalbėti apie krikščionybę, nedrąsu prisipažinti, kad esu pastoriaus dukra, bet tai yra mano gyvenimo dalis, tad dabar jau pasakyti, kad aš esu tikinti ir lankau bažnyčią, visiškai nesudėtinga. Su artimais draugais neretai pasikalbame tikėjimo temomis. 

Ar tavo tikėjimas turi įtakos tavo veiklai?

Manau, puiku, jei tikėjimą galima parodyti darbais, puoselėjant krikščioniškas vertybes. Ne visuomet tai pasiseka, nes nesu tobula. Žmonės mato klaidas, tai tampa dar didesnė našta... Bet stengiuosi būti pavyzdžiu ir puoselėju krikščioniškas vertybes bei krikščionišką pasaulėžiūrą, taip rodydama savo tikėjimą. 

Į ką remiesi, kai būna sunku? Neseniai netekai draugės... Kaip išgyveni skausmo, ašarų laikotarpį? 

Tokie įvykiai sukrečia... Draugė buvo mano komandos narė. Komanda yra artimiausi mano draugai. Visi išgyvenome labai sunkų laiką. Buvo ir pykčio ant viso pasaulio, ir klausimų, kodėl taip įvyko. Stengiuosi remtis į Šventąjį Raštą – skaitau, bandau ten atrasti atsakymus ir ramybę, kalbuosi su tėčiu. Jis mane palaiko, pataria, paskatina, primena tai vieną, tai kitą Rašto eilutę. Meldžiuosi. Visus didžiausius sunkumus išsakau Dievui maldose. O Dievas vėliau ar anksčiau, vienaip ar kitaip atsako. Dar nebuvo tokios problemos, kuri nebūtų išspręsta malda ar Dievo malone. Būtent ten ieškau atsakymų, nors ne visuomet būna lengva jų ieškoti ir atsakymai ne visada tokie, kokių norėčiau. Man ramybę ir stiprybę tokiomis akimirkomis suteikia Dievas, stengiuosi to nepamiršti.

Ką pasakytum abiturientams, išgyvenantiems stresą dėl egzaminų, dėl karantino, dėl ateities?

 Abiturientams dabar tikrai nelengvas metas. Nelengva ruoštis egzaminams, o dar karantinas... Bet visiems palinkėčiau nuoseklumo ir pasitikėjimo savimi, o jei esi tikintis, tai raginu pasikliauti Viešpačiu. Patarčiau ramiai mokytis, ruoštis egzaminams, nesiblaškyti dėl to, kas vyksta. Egzaminai nėra tokie sunkūs, kaip atrodo. Prieš egzaminus atrodo, kad griūva pasaulis – neišlaikysiu... neįstosiu... baisu. Bet tai – tik menka gyvenimo detalė. Jei sistemingai ruošiesi, turbūt neįmanoma, kad kas nepavyktų, – tikrai atrasi savo ateities kelią. Manau, kad abiturientams reikia ramybės ir nuoseklaus ruošimosi. 

Ką pasakytum moksleiviui, kuris dabar mokosi namie, bet jam ne itin sekasi, jis nepatenkintas ir kt.? Ar gali į jus kreiptis? 

Mes turime padalinius savivaldybėse, bendraujame su visais moksleiviais, kurie į mus kreipiasi, tad jei reikia pagalbos, patarimo, kaip pasiekti tam tikrų rezultatų, kaip bendrauti su administracija, nori pasiaiškinti dokumentus arba šiaip pasikalbėti švietimo aktualijomis, kviečiame apsilankyti svetainėje www.moksleiviai.lt. Mes esame tam, kad padėtume. Taip pat kiekvienas moksleivis gali kreiptis į savo mokyklos mokinių savivaldą, mokinių tarybą ar mokytojus. Svarbu nebijoti. Svarbiausias dalykas švietimo sistemoje, manau, yra pasitikėjimas: mokytojai turi pasitikėti moksleiviais, o mokiniai – mokytojais. Nebijokite klausti, bendrauti. Dialogas yra atsakymas į problemas.

Ką veikia baigę kadenciją prezidentai? Kaip tu save matai po metų? 

Pasibaigus LMS prezidento kadencijai, buvusieji prezidentai užsiima labai įvairia veikla. Aš jau dabar gaunu nemažai įvairių pasiūlymų dėl ateities, bet ieškosiu Kristaus vedimo. Manau, kad ir toliau savanoriausiu, dalyvausiu visuomeninėje veikloje ir toliau norėčiau kurti pridėtinę vertę visuomenėje.

Tavo veikla neapsiriboja vien tik LMS. Esi veikli ir bažnyčioje – padedi rengti stovyklas, jaunimo grupeles ir kt. Kaip spėji? 

Spėti tikrai sudėtinga, bet tai tuo pačiu svarbi mano gyvenimo dalis, suteikianti poilsio. Būtina skirti laiko sau, būtent ši veikla man padeda atsiriboti nuo rūpesčių ir tam tikra prasme pailsėti.

Ačiū už pokalbį. Linkiu stiprybės einant šiuo nelengvu, bet prasmingu keliu.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė