Pašaukė, kad būtume šventi

„Pašaukti, kad būtų šventi“ (plg. Rom 1,7)

Mes linkę mąstyti apie apaštalus, lyg jie būtų buvę „šventesni“ nei kiti Dievo vaikai. „Šventieji“ yra visi, kuriuos Dievas pašaukė savo malone ir pašventino Šventąja Dvasia. Tačiau į apaštalus mes linkę žvelgti lyg į  nežemiškas būtybes, kurios vargu ar patyrė tokių pačių pagundų ir silpnybių kaip mes. Taip mąstydami pamirštame tiesą: kuo žmogus gyvena arčiau Dievo, tuo labiau ir skaudžiau išgyvena dėl savo širdies piktumo; ir kuo labiau Šeimininkas jį pagerbia kaip tarną, tuo labiau kiekvieną dieną jį erzina ir kelia nerimą kūniškos silpnybės. Iš tikrųjų, jei būtume sutikę apaštalą Paulių, būtume galvoję, kad jis toks pat nuostabus kaip ir kiti šios ypatingos šeimos nariai. Jei būtume kalbėję su juo, būtume pasakę: „Jo ir mūsų išgyvenimai labai panašūs. Jis ištikimesnis, šventesnis ir giliau mąstantis nei mes, bet jam tenka tiek pat iškęsti. Kai  kuriais atžvilgiais jis mėginamas netgi labiau nei mes“. Negalvok, kad šventieji senovėje neturėjo silpnybių ir nedarė nuodėmių. Nežiūrėk į juos su mistine pagarba, tarsi koks stabmeldys. Jų šventumas pasiekiamas ir mums. Mus „pašaukė, kad būtume šventi“ tas pats balsas, kuris įgaliojo juos atlikti tuos ypatingus darbu. Krikščionio pareiga  - nukreipti savo gyvenimą šventėjimo kryptimi. Jei tie šventieji buvo pasiekę daugiau nei mes (o taip iš tiesų ir buvo), sekime jais, bėkime su tokiu pačiu užsidegimu ir šventėjimu kaip jie. Mus apšvietė ta pati šviesa kaip ir juos, mums pasiekiama ta pati malonė, tai kam mums nerimauti, jei patiriame tokį pat dangiškąjį veikimą kaip ir jie? Jie gyveno su Jėzumi ir Jėzui,  todėl panašėjo į Jėzų. Gyvenkime ta pačia Dvasia kaip jie, „žiūrėdami į Jėzų“, ir mūsų šventumas greitai taps regimas.

C. H. Spurgeon „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“