Sandora

Šventasis Raštas mums pasakoja sukrečiančią Izraelio tautos istoriją. Vienas iš kulminacinių šio milžiniško pasakojimo epizodų – Visagalis Dievas, visa ko Kūrėjas, išveda izraelitus iš Egipto vergovės. Jis priverčia Egipto valdovą išleisti Izraelio palikuonis. Tauta mato daug didelių stebuklų. Jie pereina perskirtos Raudonosios jūros dugnu, o juos besivejantys egiptiečiai paskęsta.

Ir štai, Dievas atveda izraelitus prie Sinajaus kalno. Tautos vadovas Mozė perduoda žmonėms ypatingus Kūrėjo žodžius: Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus lyg ant erelio sparnų ir atgabenau jus prie savęs. Taigi dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, būsite ypatinga mano nuosavybė tarp visų tautų. Man priklauso visa žemė. Jūs būsite man kunigų karalystė ir šventa tauta (Išėjimo knygos 19 skyriaus, 4–6 eilutės). Išgirdę šiuos Dievo žodžius, izraelitai pakiliai atsakė: Visa, ką Viešpats kalbėjo, darysime (ten pat 8 eilutė).

Dabar nesigilinsime į klausimą, kodėl Kūrėjas išsirinko Izraelio palikuonis ir sudarė su jais sandorą (šiandien geriausiai suprantamas sandoros pavyzdys yra santuoka).

Kūrėjas nurodė tautai pasiruošti susitikimui su Juo. Kelias dienas turėjo trukti apsivalymo apeigos. Galiausiai atėjo išskirtinė diena tautos istorijoje – Dievas kalba nuo liepsnojančio ir rūkstančio kalno visiems izraelitams girdimu balsu. Pirmieji Jo pasakyti žodžiai – Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėk kitų dievų šalia manęs. Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! (ten pat, 20 skyriaus 2–5 eilutės). Šie Kūrėjo žodžiai labai panašūs į mylinčio vyro žodžius.

Bet jau labai greitai, maždaug po mėnesio, tomis dienomis, kai Kūrėjas pašaukė Mozę ant kalno, kad parodytų jam, kaip turi būti padaryta padangtė – Dievo šventykla, žmonės pasidarė auksinį veršį ir ėmė jį garbinti. Ir tai buvo tik Izraelio stabmeldystės pradžia.

Pasirodo, tiek izraelitai, tiek visų tautų žmonės nesugeba laikytis mylinčio švento Kūrėjo įsakymų. Mums neužtenka sukrečiančio reginio ir girdimo Dievo balso. Permaina turi įvykti giliai mūsų širdyse. Tam, kad ji galėtų įvykti, pats Kūrėjas turėjo tapti žmogumi ir paaukoti save už mus.