Lauk Viešpaties!

 „Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį. Lauk, aš sakau, Viešpaties!“ (Ps 27, 14) 

Galbūt atrodo, kad laukti yra lengva, tačiau tai viena iš sunkiausių pamokų, jos krikščionis kareivis mokosi ilgus metus. Dievo kariams daug lengviau sparčiai žygiuoti, nei ramiai stovėti. Tai ilgas ir skausmingas laikas tiems, kurių širdys trokšta ir užsidegusios tarnauti Viešpačiui, bet nežino, kur pasukti. Ką daryti? Nerimauti? Gal bailiai pasitraukti, bėgti ar eiti pirmyn, pasitikint savimi? Ne, paprasčiausiai laukti. Laukti meldžiantis. Šaukis Dievo, papasakok, kas tau neduoda ramybės, apsakyk savo sunkumus ir maldauk Jo pagalbos. Nežinant, ką pasirinkti: viena ar kita, dera nusižeminusiam kaip vaikui ir tyra širdimi laukti Viešpaties. Gerai, kai jaučiame, žinome savo klaidas ir trokštame būti vedami Dievo. Reikia laukti tikint. Išsakyk savo nesvyruojantį pasitikėjimą Juo, nes laukimas nepasitikint yra ne kas kita kaip Viešpaties įžeidinėjimas. Nors Jis ir užtruktų iki vidurnakčio, tikėk, kad Jis ateis pačiu laiku. Šviesa pasirodys ir neužtruks. Lauk kantriai, nemaištauk, nors esi spaudžiamas, bet laimink savo Viešpatį. Nemurmėk dėl nereikšmingų smulkmenų, kaip Izraelio vaikai murmėjo prieš Mozę, nenorėk grįžti į pasaulį, bet realybę priimk tokią, kokia ji yra; su paprasta ir tyra širdimi, atiduok ją į savo Dievo rankas, sakydamas: „Viešpatie, tebūna ne mano, o Tavo valia. Aš nežinau, ką daryti. Esu didžiausiame varge, bet lauksiu tol, kol Tu sukelsi potvynius ar kitaip nuginsi mano priešus. Nors ir tektų ilgai laukti, vis tiek  lauksiu Tavęs, nes mano širdis pasitiki tik Tavimi. Dieve, mano širdis laukia Tavęs ir esu įsitikinęs, kad Tu būsi mano džiaugsmas, mano išgelbėjimas, mano apsauga ir stiprus bokštas“.

 

C, H. Spurgeon. Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“