Šviesos atspaudai baltame molyje

„Ganytojo“ skaitytojus norėčiau supažindinti su brangiu broliu Kristuje, išskirtiniu menininku, ištikimu Evangelijos liudytoju Benu Narbutu (g. 1959 m.), kilusiu iš Klaipėdos krašto, Dovilų. 1978 m. Benas baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, o 1984 m. – Vilniaus dailės institutą. Benas yra skulptorius, grafikas, Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros dėstytojas, docentas. Nuo 1985 m. dalyvauja parodose.

Su Benu 1989 m. susitikome Vilniuje, Dailės institute. Beno ir jo žmonos Giedrės namuose nuolat svečiavosi broliai ir sesės iš tuomet besikuriančios „Tikėjimo žodžio“ bendruomenės, vyko namų grupelė. Ten galėdavai sutikti Beno tiesiog iš gatvės parsivestų žmonių, kuriems jis liudydavo Evangeliją. Beno studija Vilniuje, Aguonų gatvėje, tarnavo bendruomenės tikinčiųjų maldos reikmėms. Benas prisidėjo ir patarnavo „Ganytojo“ (tuometinėje „Tikėjimo žodžio“) leidykloje. Jo iliustracijos puošė „Gyvojo žodžio“ žurnalus, „Bažnyčios naujienų“ laikraščius. Jis iliustravo Elenos Kaminskienės poezijos knygelę „Kitokia meilė“, o šiuo metu piešia iliustracijas „Ganytojo“ leidyklos planuojamai išleisti knygai „Karaliaus Saliamono patarlės“.

 Benai, papasakokite apie save: kaip suradote kelią į meno pasaulį, koks buvo šis kelias ir kur atvedė?
     Gebėjimą piešti, meistrauti paveldėjau iš savo tėvo. Jis buvo labai nagingas. Kaip žmonės sako – „visų amatų meistras“. Pats pasistatė namus, susikonstravo traktorių, meistriškai siuvo vyriškus drabužius. Kaip savamokslis stebėtinai piešdavo draugų, bendradarbių portretus, kartais ir nedraugiškus šaržus. Man jo paišymo rezultatai darė stiprų įspūdį, todėl dažnai jį pamėgdžiodavau. Piešti mokiausi perpiešdamas šeimos fotografijas, kopijuodamas nespalvotas reprodukcijas. Bėgant metams, šį bei tą piešinėjant, įgūdžiai augo. Kartais tėvas organizuodavo portretų iš nuotraukų piešimo konkursus. Mama būdavo vienintelė vertinimo komisijos narė. Vieną kartą man netgi pasisekė užimti pirmą vietą! Be galo tuo džiaugiausi.
      Mokantis pradinėse klasėse už paišybą dažnai gaudavau pagyrimų iš mokytojos ir klasės draugų. Ketvirtos klasės pabaigoje auklėtoja paragino mano mamą vežti mane į M. K. Čiurlionio menų mokyklą (dabar gimnaziją). Ačiū mamai, kad apsisprendė įgyvendinti šią idėją. Patyriau daug naujų įspūdžių: pirmas skrydis lėktuvu, pirmą kartą išvydau sostinę, pirmas tapybos egzaminas miesto tema. Kadangi gimiau ir augau kaime, nebuvau matęs didelio miesto, tad miesto tema man buvo netikėtas šokas. Besidairydamas į savo konkurentų tapomus kūrinėlius, „pasiskolinau“ daug įvairių motyvų  ir nutapiau šiokį tokį paveikslėlį. Bet egzaminų pabaigoje nutiko „nelaimė“ – netyčia išverčiau geltonus dažus. Geltonu guašu apipyliau mėlyną mokyklinę uniformą ir tą konkursinį darbelį. Labai nuliūdęs jau nebesitikėjau patekti į „menų šventovę“, bet... stebuklų būna – maždaug po mėnesio atėjo pranešimas: PRIIMTAS. Tai buvo tikrai labai džiaugsminga žinia.
     Įstojus į M. K. Čiurlionio menų mokyklos penktą klasę, nelengva buvo adaptuotis, priprasti prie naujos internato tvarkos, režimo. Pirmaisiais metais daug ašarų teko išlieti ilgesingai prisimenant mamą, namus. Bet paskui apsipratau, susigyvenau su esama tvarka, dienotvarke. Mokykloje tvyrojo išskirtinė meninė atmosfera. Joje tuo metu mus mokė geros širdies, puikūs savo srities pedagogai, garsūs Lietuvos menininkai, modernizmo klasikai. Jie atskleidė daug meno paslapčių. Piešimo įgūdžius lavino dailininkė  J. Sližytė, kompozicijos – švelnioji grafikė B. Žilytė, tapybos – M. Skudutis, skulptūros – P. Mazūras, keramikos – išmintingas, vaikus mylintis T. Talmantas ir kiti. Jie mokė ne tik meno taisyklių, dėsnių, bet darė mums įtaką visu savo gyvenimu, elgsena, bendravimu, kūryba. Išliko šviesūs šių asmenybių atsiminimai.
     Aukštesnėse klasėse buvau susižavėjęs XX amžiaus Europos modernistų kūryba. Sudomino jų gaivališkos biografijos. Tuo metu skaitinėjau populiaraus prancūzų rašytojo Anri Periušo biografines knygas apie V. van Gogą, Tuluz-Lotreką, P. Sezaną, P. Gogeną ir kitus. Jų kūrybinis polėkis ir „laisvas“ gyvenimo būdas mane sužavėjo. Įsikvėpęs ir pats pabandžiau audringai pagyventi. Pradėjau rūkyti, išgėrinėti, užvirė aistros. Kadangi katalikiško tikėjimo nuostatos buvo netvirtos, toks bohemiško gyvenimo būdas tęsėsi ir įstojus į Vilniaus dailės institutą (dabar akademiją). Nors mokytis specialybės dalykų motyvacijos netrūko, tačiau palaidas, neatsakingas gyvenimo būdas rimtai trukdė studijoms.

Kaip šiame kelyje sutikote Viešpatį?

     Būtent tada mane, vis labiau degraduojantį, aplankė Dievo gailestingumas. Kurso draugas atnešė man Naująjį Testamentą. Žinojau, kad ši knyga juodais viršeliais yra ypatinga kunigų knyga, kad joje surašyta nežemiška IŠMINTIS, todėl pradėjau skaityti ją labai dėmesingai ir pagarbiai, kaip ABSOLIUČIOS TIESOS žodžius.

     Skaičiau Evangeliją pagal Joną. Jau pirmos eilutės stebino didingais vaizdais: Žodis yra Dievas ir per Žodį viskas atsirado, ir tas Žodis dabar kreipiasi į mane. Žodis, įgijęs kūną, atėjo pas savo kūrinius, o kūriniai Jo nepriima. Tada garsiai JAM ištariau: „Aš TAVE, VIEŠPATIE, priimu!“ Tada perskaičiau šias Evangelijos pagal Joną eilutes: Mat Dievas taip mylėjo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Juk Dievas ne tam siuntė į pasaulį savo Sūnų, kad šis pasaulį nuteistų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį TIKI, tas NETEISIAMAS (Jn 3, 16–18). Tie žodžiai – „kas Jį tiki – NETEISIAMAS“ – įsižiebė manyje kaip milžiniška VILTIES ŠVIESA. Tuomet sušukau: „TIKIU, VIEŠPATIE!“ Ir staiga visa savo esybe patyriau, kaip į mane smelkiasi dieviška, mane išteisinanti MEILĖ. Ji švelniai, raminančiai, gydančiai liejosi į žaizdotos sielos gelmes. Pripildė neapsakomas lengvumas ir pergalingas džiaugsmas. Iš manęs tryško padėka ir atgailos ašaros. Pro mano atminties ekraną tarsi juodai balti dokumentinio filmo kadrai prabėgo gyvenimo akimirkos su visomis mano vaikystės, paauglystės išdaigomis ir kvailystėmis. O Dievo MEILĖ vis plūdo ir plūdo į mane. Supratau, kad KŪRĖJAS mylėjo mane net ir tada, kai buvau su „minuso ženklu“.

     Tą 1981 metų rudenį gimiau į Dievo pasaulį. Susitikau su visos visatos KŪRĖJU, mylinčia, gyva ASMENYBE, kuriam rūpi žmonių likimai. Ta stulbinanti dvasinė patirtis atrodė kaip koks milžiniškas XX amžiaus mokslinis atradimas – naujos rūšies MEILĖS energijos atradimas! Nors nemiegojau visą naktį, bet ryte buvau pilnas jėgų, gaivumo. Sieloje ir akyse buvo šviesu. Visa gamta sušvito sodriomis spalvomis. Išnyko pasaulio pilkuma, viskas suspindo grožiu. Net visa kūrinija, materija, žemė tapo brangi ir šventa. Taip įvyko totali mano pasaulėžiūros transformacija, vertybių perkainojimas. Dievas padėjo man tapti pareigingesniu, disciplinuotu studentu. Atsirado pagarba dėstytojams, įvertinau iš jų gaunamas žinias.

Kaip tikėjimas į Dievą paveikė jūsų kūrybą?

     Požiūris į kūrybą pasikeitė kardinaliai. Jei anksčiau labiau domino formalios meninės plastinės raiškos paieškos, o idėjų kilmė dažniausiai būdavo žemiška, buitinė, socialinė, tai prabudęs Dievui savo kūriniuose pabandžiau paliesti amžinas tiesas, amžinas temas: meilę, gailestingumą, pasiaukojimą, bendrystę, tikėjimą, viltį, apmąstyti žmogaus misiją, gyvenimo prasmę. Pats Dievas per apaštalą Paulių kviečia mąstyti apie tai, kas tikra, kas rimta, kas teisu, kas tyra, kas mylėtina, kas gerbiama, kas dorybinga ir girtina (Fil 4, 8). Ir visa, ką darote, darykite Dievo garbei (1 Kor 10, 31).

Papasakokite daugiau apie savo kūrybą. Kokios jūsų, kaip kūrėjo, patirtys? 

     Skaitant Šventąjį Raštą, kuris pilnas Dieviškos poezijos, gausus jaudinančių istorijų, išmintingų palyginimų, spalvingų metaforų, visada atrandi tai, kas jaudina sielos gelmes. Tie Biblijos tekstų apreiškimai, kurie stipriausiai paliečia širdį, protą, dažniausiai mano vaizduotėje transformuojasi į  plastinius vaizdus. Galva pirmoji, slaptoji kūrybinė laboratorija. Joje man įdomesni sumanymų vaizdiniai įgyja įsivaizduojamas formas, o galiausiai ir konkrečius, erdvinius pavidalus. Man, išgyvenusiam tyriausią meilės šviesą, dažniausiai norisi išreikšti idėjas baltame molyje, nes balta spalva veikia sielą raminančiai, šventinančiai. Man balta spalva – tai Dievo spalva.

     Biblija yra nuostabiausia knyga, pilna gyvybės žodžių ir aktualiausių idėjų kūrybai. Apmąstant Dievo apreiškimus, Jo sukurtą pasaulį ir krikščioniškąjį kultūros paveldą, sąmonėje gimsta ir subręsta mane įkvepiantys vaizdiniai, kuriuos realizuoju suteikdamas jiems plastines formas.

Prasidėjus nepriklausomybei ir per Lietuvą nuvilnijus dvasinio prabudimo bangai, aktyviai įsitraukėte. Gal galėtumėte papasakoti apie šį gyvenimo laikotarpį? Kaip jis atsispindėjo jūsų kūryboje ir gyvenime?

     Dvasinis prabudimas Lietuvoje prasidėjo tuo pačiu metu, kaip ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Dievas savo MEILĖS DVASIA įkvėpė įtikėjusį jaunimą dalintis Gerąja Naujiena. Nors Lietuva dar buvo sovietinio režimo gniaužtuose, bet džiugios žinios skelbėjai drąsiai ėjo į Vilniaus gatves, ėjo į žmones. Tuo metu aš buvau uoliai tikintis katalikas. 1987 metų pavasarį, po didžiojo priešvelykinio penktadienio pamaldų, susikaupęs ėjau namo, apmąstydamas skausmingus Jėzaus kentėjimus. Artėjant prie namų, ausis pasiekė linksmų „dainų“ garsai. Mane, tvirtai besilaikantį katalikiškų tradicijų, tai labai suerzino: „Kaip galima linksmintis tokią dieną, kai Jėzus kryžiuojamas?“ Prisiartinęs prie džiaugsmingo jaunimo būrelio vieno iš jų užklausiau: „Kas jums davė leidimą tokią šventą, rimties dieną triukšmauti?“ Vaikinukas švytinčiomis akimis ir maloniai šypsodamasis atsakė: „Ateik ir pamatysi.“ Jis pakvietė į susirinkimą ir davė adresą. Mane sudomino šių jaunų žmonių laimingas džiugesys, kuris nustelbė mano liūdną rimtumą (per šešerius katalikiško tikėjimo metus išgelbėjimo džiaugsmas buvo atvėsęs, nes Dievo malonę iškeičiau į savo pastangas įtikti Jam gerais darbais). Atvykęs į nurodytą vietą, išvydau „staigmeną“ – Gabrielių Lukošių, dabartinį Kauno evangelinės bendruomenės pastorių, stovintį prie durų ir sveikinantį visus ateinančius. Mane jis pasitiko draugiška šypsena ir maloniu šiltu žvilgsniu. Labai nustebino jo išvaizda, dvelkusi neįprasta vidine ir išorine švara. Jis buvo visiška priešingybė tam senam bohemiškam Gabrieliui, kurį matydavau Vilniaus dailės institute ir senamiesčio gatvėse, todėl drąsiau žengiau į „sektantų“ sueigą (taip Gabrielius man tapo „durimis“ į antrąjį DIEVO MEILĖS išgyvenimą). Salė buvo pilnutėlė. Pamokslavo švedas K. G. Severinas. Nors pamokslas buvo labai linksmas, tarsi juokų krėtimas, bet žinia vis dėlto visiškai atitiko Šventojo Rašto tiesas. Ir kai vėliau jis įtaigiai pakvietė žmones priimti Jėzų, kaip savo Gelbėtoją ir Viešpatį, aš taip pat nuėjau prie scenos. Prieš melsdamasis atgailos malda persižegnojau, kad Dievas apsaugotų nuo klaidingo tikėjimo. Po maldos pamokslininkas ant įtikėjusių žmonių dėjo rankas. Kai jo rankos palietė mane, mano sieloje vėl „įsijungė“ ŠVIESA – tokia stipri buvo Dievo Dvasios srovė! Vėl sugrįžo išgelbėjimo džiaugsmas.
     Po šio stipraus ir mane atnaujinusio išgyvenimo dar kelerius metus lankiau katalikų bažnyčią, bet po vieno pamokslo apie šv. Kazimiero šventus kaulus ir prie jų vykstančius stebuklus aiškiai suvokiau, kad turiu sugrįžti į „laimingųjų sektą“.
     Nuo 1989 metų pradėjau lankyti „Tikėjimo žodžio“ bendruomenę. Patekau į tikrą Dievo dvasinę mokyklą. Buvau įkvėptas rimtai, dėmesingai studijuoti Bibliją. Šventojo Rašto žodžiai tapo kasdiene mano gyvenimo duona. Gautais Dvasios apreiškimais, dieviškomis mintimis, šviesiais patyrimais, paguodos ir padrąsinimo žodžiais dalinausi su broliais ir sesėmis namų grupelėje.
Buvau užsidegęs Evangelijos liudytojas. Skelbiau laiku ir nelaiku. Mano kredo buvo – „nė dienos be Evangelijos skelbimo“, todėl beveik kasdien atsirasdavo progų kam nors papasakoti apie Dievo gailestingumą ir Jo išgelbėjimą. Tuo metu nemažai žmonių įtikėdavo, priimdavo Viešpaties malonę.
     To prabudimo metu, dirbdamas Vilniaus dailės akademijoje, stengiausi išnaudoti visas galimybes paliudyti Jėzų Kristų studentams. Mokslo metų pradžioje pirmakursiams pasiūlydavau susitaikyti su Kūrėju ir patirti Jo malonės pagalbą visų studijų metu. Tie, kurie būdavo Šventosios Dvasios paliesti, melsdavosi atgailos malda. Dažnai dėl mano ugningų, ilgų skelbimų labai sutrumpėdavo piešimo užsiėmimų trukmė. Kai kurie studentai pagrįstai stebėdavosi: „Kur mes čia patekome? Čia Kunigų seminarija ar Dailės akademija?“.
     Dabar elgiuosi išmintingiau – darbo metu visą dėmesį skiriu piešimo disciplinai, studentų gebėjimų lavinimui. Stengiuosi širdingai patarnauti, kad jaunimas įgytų kuo daugiau profesinių žinių ir praktinių įgūdžių. O kai studentus pavyksta sudominti ir įkvėpti, jie pasiekia puikių rezultatų. Tuomet jie palankiau klausosi ir mano liudijimų apie gelbstintį Jėzų Kristų. Taip sėjamas ŽODIS atvirose širdyse savo laiku atneša išgelbėjimo vaisių.

Ko palinkėtumėte kuriantiems krikščionims ir tiems, kurie bando „perskaityti“ ne visuomet lengvai suprantamą meno kalbą? 

     Mano supratimu, kuriant paveikų, sakralinį meną, pirmiausia reikia pasirūpinti savo sielos gerove, jos švara. Svarbus kasdienis artimas bendravimas su savo Kūrėju. Tada siela kvepės JO GYVYBĖS DVASIA. Ja pašventintas žmogus paliks dangiškus atspaudus savo kūryboje. Taip pat būtina lavinti profesinius įgūdžius, gilinti žinias, kas padeda sumanymus įgyvendinti įtaigiau. Profesionalumas auga, kai žmogus nuolat užsiima mėgstama veikla.

     O norint suprasti meno kalbą reikia jos mokytis. Dabar, skaitmeninių technologijų amžiuje, nesudėtinga įgyti specifinių žinių beveik visais rūpimais klausimais. Yra gausybė internetinių svetainių su meno istorijos paskaitomis, menotyros specialistų pasisakymais, menininkų prisistatymais. Šiuolaikiniuose muziejuose ir galerijose prie eksponuojamų darbų būna trumpi kūrinių koncepcijos aprašai. Taigi šiais laikais kiekvienas turi visas galimybes mokytis suprasti net ir šiuolaikinį meną.

Ačiū už pokalbį. Te Viešpats padeda likti ištikimam ir pagarbinti Jį savo kūryba.

Kalbino Geda Žyvatkauskaitė

 

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, 2020 m. birželis, Nr. 476.