Ar Dievas yra vienas asmuo?

„Meilė tvyro ore!“ – sakoma, kai pilkos kasdienybės horizonte pasirodo du mylintys žmonės. Sulaikę kvėpavimą stebime, kaip jaunieji prisiekia ištikimybę, negalime atplėšti akių nuo gimstančios šeimos stebuklo. Aukso žiedai, giedra spindinčios akys. „Ir du taps vienu kūnu...“ – skamba pamokslininko žodžiai. Tik kaip šis Dievo tarnas prie vieno pridėjęs vieną gavo vieną? Ir dar – kodėl krikščionys tiki vieną Dievą ir tris Jo asmenis?

Ar Dievas yra vienas asmuo? – klausia 3-iasis Naujojo miesto katekizmo klausimas.

Vienas tikrasis ir gyvasis Dievas yra trijuose asmenyse: Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje. Visi jie yra dieviškos esybės, lygūs savo galia ir šlove.

Neskubėkime šio atsakymo nugrūsti į „taip reikia“ spintą, nutrenkti į „dogmų lentynėlę“, nes, kaip kažkas yra pastebėjęs, Šventosios Dievo Trejybės išpažinime plaka krikščioniško tikėjimo širdis. O širdies reikia klausyti.

Jėzus Kristus Dievo Sūnus

Krikščionių tikėjimas vienu Dievu trijuose asmenyse gimsta iš Jėzaus pažinimo. Kalbama ne šiaip apie magišką žodį iš penkių raidžių, kažkokį įsivaizduojamą „Jėzų“ – žmogiškos fantazijos vaisių, bet Šventojo Rašto Jėzų, kuris teisingai yra išpažįstamas kaip Kristus ir Dievo Sūnus. Apie šį Jėzų, kuris yra Žodis – Dievas, pradžioje buvęs pas Dievą (žr. Jn 1, 1), – liudija visas Šventasis Raštas. Jo mylimas mokinys Jonas evangelijos pabaigoje pateikia trumpą krikščioniško tikėjimo santrauką: O šitie (ženklai) yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą (Jn 20, 31).

Tikėdami šį, biblinį Jėzų, mes įtikime ir Jo Tėvą, nes šis Jėzus yra Sūnus, taip pat įtikime Šventąją Dvasią, kuria Jėzus yra pateptas, todėl vadinamas Pateptuoju (Kristumi). Teisingas tikėjimas Jėzumi (arba teisingas Jo išpažinimas) neatsiejamas nuo Dievo Trejybės išpažinimo. Pažinę Jėzų, pažįstame ir Dievo širdį – amžiną Tėvo ir Sūnaus bendrystę Šventojoje Dvasioje. Tikėdami Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, tikime vieną Dievą trijuose asmenyse (Trejybę) ir turime amžiną gyvenimą per Jo vardą – Jo dovaną, kaip tvirtai pažadėta.

Žodis, kurio nėra Biblijoje

Manau, kad niekas, pažvelgęs į prieš daugelį metų metrikacijos skyriuje išduotą mano ir Audronės santuokos liudijimą, nedrįstų tvirtinti, jog nesame šeima, mat – „ten nėra tokio žodžio“. Patikrinau, šiame mano santuokos liudijime tikrai nėra žodžio „šeima“! Ten parašyta, jog šio straipsnio autorius (vardas ir pavardė) susituokė su tokia ir tokia (vardas ir pavardė), tada pažymima, kad po santuokos sutuoktinių pavardės yra tokios ir tokios, kitos detalės, tačiau žodžio „šeima“ ten... nėra. Tai ar mes nesame šeima? „Žinoma, kad esame! – kiekvienas pasakys ir dar pridurs: – Dievaži, kvailas klausimas! Jei susituokę, tai ir šeima.“ 

Panašiai ir žodžio „Trejybė“ nėra Šventajame Rašte, tačiau tuo pat metu nėra jokio pagrindo abejoti, jog Raštas liudija mums apie vieną tikrąjį ir gyvąjį Dievą trijuose asmenyse. Biblijoje sutinkame tris dieviškus asmenis – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią (žr. Mt 3, 13–17), įsitikiname, jog apie kiekvieną iš jų kalbama kaip apie dievišką asmenį: Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas ir Šventoji Dvasia yra Dievas, bet yra tik vienas Dievas, o ne trys dievai. Patikslinkime, jog tai skirtingi asmenys – Tėvas nėra Sūnus, Sūnus nėra Šventoji Dvasia, o Šventoji Dvasia nėra Tėvas. Šie Biblija pagrįsti teiginiai sudaro teologinį mokymo apie Trejybę karkasą, tačiau dar svarbiau mąstyti apie Dievo Trejybės prigimtį. Apibrėžti Trejybę yra svarbu, kad išvengtume klaidos, tačiau didžiausias lobis – vienintelio tikrojo Dievo grožis slypi Tėvo, Sūnaus ir Dvasios santykiuose. Kalbama apie Dievo prigimtį, esmę, Jo širdį, į kurios plakimą mums visiems būtina įsiklausyti – pažinti, koks asmeniškas, bendraujantis, įvairovę kuriantis, visa vienijantis ir mylintis yra mūsų Dievas.  

Asmeniškumas

Kartą Knygų mugėje atsidūriau prie ezoterinės literatūros stendo. Dar nespėjus susivokti, kas ir kaip, užkalbino savanorė. „Apie ką šios knygos?“ – pasiteiravau. Moteris davė man  „rytietiško“ dvasingumo pamokėlę. Buvau mandagus, nepertraukiau. Gavęs progą įsiterpti, pažvelgiau jai į akis paklausiau: „Jūs tvirtinate, jog Dievas yra visatoje, gamtoje, mumyse tekanti energija. Kaip iš šio „energetinio dievo“ galėjo atsirasti dvi viena kitai į akis žvelgiančios asmenybės, kaip jūs ir aš? Ne tik mes, bet ir šimtai prie knygų bendraujančių mugės dalyvių?! Jei viskas iš „energijos“, tai gal ji yra asmeniška, gal Dievas yra asmuo?   

Hmm... Tikrai, iš kur? Mes, žmonės, savo asmeniškumu esame panašūs į mūsų Kūrėją – ypač pasaulį ištikusios koronaviruso ir individualizmo pandemijos laikais suvokiame gyvybiškai svarbų asmeniškos bendrystės poreikį. Manau, sutiksite, jog žmogaus gyvenimas įdomus ir prasmingas vien dėl to, kad turime vienas kitą, galime bendrauti, dirbti, kalbėtis, rašyti ir skaityti. Esame protingos, jautrios, intuityvios asmenybės. Bendravimas akis į akį, santykiai leidžia mums patirti buvimo žmonėmis džiaugsmą. Tai asmeniško Dievo, Kūrėjo atšvaitas mumyse. Sunku tai neigti, žvelgiant vienas kitam tiesiai į akis.

Bendravimas

Vieno asmeniško, absoliutaus Dievo idėjai pritaria visų monoteistinių religijų (tikėjimo vienu Dievu) išpažinėjai, bendraminčių randame ir tarp filosofų nuo Antikos laikų. Atrodo, jog visi monoteistai eina tuo pačiu „religijų viešbučio“ koridoriumi, kurio pabaigoje tenka išsiskirstyti į atskirus kambarius. Tačiau monoteizmas nei priartina, nei atveda pas Dievą. Kelias pas Dievą yra tik vienas – Jėzus Kristus. Ir kol Jis pats nepasibels į mūsų namų duris, jokie klaidūs koridoriai pas gyvąjį Dievą mūsų nenuves. Atvėrę širdį Jėzui, nustembame, kad Dievas visai ne toks, kokį mes Jį įsivaizdavome. Jėzus supažindina mus su savo Tėvu, teikia Dvasią. Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra visą amžinybę tarpusavyje bendraujanti „šeima“.

Jei amžinybėje, prieš laikų pradžią, buvo tik vienas asmuo – tokia yra Trejybę neigiančių monoteistų ir filosofų pozicija, su kuo gi tas „dievas“ bendravo? Gal ėmėsi mus kurti, kad nebūtų vieniša? Tačiau tikrasis Dievas nei liūdi, nei yra priklausomas nuo kūrinių, kad juos kurtų savo poreikių patenkinimui. Su kuo amžinybėje bendravo Dievas Tėvas? Su Dievu Sūnumi. Su kuo amžinybėje Dievas Sūnus mėgavosi tobula bendryste? Su Dievu Tėvu. Tėvas ir Sūnus bendravo Šventosios Dvasios artume dar prieš pasaulio sukūrimą ir iš šios bendrystės versmės ėmėsi kurti, dalintis – taip visa atsirado. Iš šios bendrystės gimėme ir mes, į šią bendrystę su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia esame pašaukti ir mes (žr. 1 Jn 1, 3). Toks Dievo paveikslas padeda mums suprasti santykių, bendruomeniškumo, šeimos ir bažnyčios svarbą krikščioniškame gyvenime. Kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra bendraujantys, taip ir mes Jį atspindime gerbdami, rūpindamiesi, palaikydami ir mylėdami vieni kitus.

Vienybė įvairovėje

Kaip santuoka yra lygiaverčių, tačiau skirtingų asmenų, vyro ir žmonos, bendrystė, taip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia džiaugiasi vienas kito skirtumais vienybėje. Kaip vyras ir moteris yra lygūs savo žmogišku orumu, taip Trejybės asmenys yra lygūs dievišku rangu, jėga, šlove. Kaip vyras ir žmona turi skirtingas dovanas, taip ir Tėvas, Sūnus ir Dvasia skirtingai veikia tobuloje vienybėje – Tėvas paskiria, Sūnus įvykdo, Šventoji Dvasia apreiškia.

Dangiškoje „šeimoje“ nėra puikybės, pavydo, niekinimo, asmenų įvairovė skleidžiasi vienybėje ir neša vaisių. Dievo prigimtis moko ieškoti vienybės įvairovėje šeimose, bendruomenėse, visuomenėje. Tik mums tai sunkiai sekasi. Vieni taip pabrėžia savo unikalumą, kad daugiau nei savęs ir savo poreikių nieko nebemato, kiti taip akcentuoja vienybę, jog norėtų nušluoti nuo žemės nesutinkančius su jų nuomone. Mes siekiame grožio ir darnos, bet vos tik prasižiojame ir ko nors imamės, grožis ir darna „susikrauna lagaminus“. Savimeilė, susikoncentravimas vien į save, narcisizmas tyko mūsų kiekviename žingsnyje, kiekviename žodyje ir smegenų vingio krustelėjime. Reikia kažko, kas būtų stipriau net už mus pačius.   

Meilė

Vaikystėje su mama keliaudavome lankyti tėčio, palikusio pasaulį man nesulaukus nė vienų metų, kapo. Jau tapęs „dideliu vyru“, ten vaikiškai įsisvajodavau, kaip būtų, jei susitiktume... Paskutinį vakarą mokinių akivaizdoje Jėzus prabilo į Tėvą (žr. Jn 17). Iš Jo maldos žodžių suprantame, kad Jėzus yra Sūnus, buvęs su Tėvu dar prieš pasaulio sukūrimą. Jis – Tėvo širdies džiaugsmas, Jo akių pasigėrėjimas. Jis tapo žmogumi, kad pašlovintų Tėvą, atvesdamas pas Jį tokius našlaičius, kaip aš ir tu. Su Juo mes tikrai susitiksime. Tėvas ir Sūnus myli vienas kitą amžina meile – visa širdimi, protu ir jėgomis. Sūnus yra Tėvo atspindys, Jo esybės atvaizdas (žr. Hbr 1, 3), amžinasis Žodis, buvęs nuo pradžių (žr. Jn 1, 1). Nenustebkite: ši Tėvo ir Sūnaus meilė ir yra „tylusis“ Trejybės asmuo – Šventoji Dvasia (žr. 1 Jn 4, 12–13). Tai ne sentimentali našlaičio fantazija, bet didžiausia tiesa iš visų tiesų – Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8). Daugybė vandenų neužgesins meilės (žr. Gg 8, 7), ji niekada nesibaigia (1 Kor 13, 8). Tik Dievas, amžinai mylintis kitą, gali toks būti, tik Trejybėje, kurioje Tėvas ir Sūnus myli vienas kitą Šventosios Dvasios džiaugsme, tai įmanoma.  

„Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis“,suaimanavo pranašas Izaijas, išvydęs Dievo šlovę (žr. Iz 6, 5). Suaimanuojame ir mes. Kas gi gali stotis Jo akivaizdon, artintis prie šventos meilės ugnies? Bet Jėzus meldžiasi už mus ir „pašventina save“, kad ir mes su Jo mokiniais būtume „pašventinti tiesa“ (žr. Jn 17, 19). Tai reiškia, jog Jis paskiria save kaip auką už mūsų nuodėmes, kad būtume pašvęsti – padaryti tinkami bendrystei su gyvuoju Dievu. Aukuro anglis Izaijo regėjime paliečia pranašo lūpas – kaltė panaikinta, nuodėmė apvalyta (žr. Iz 6, 7). Ir mes, tikėjimu prisilietę prie Jo aukos, esame apvalomi (žr. Jn 15, 3). Jėzus baigia maldą prašymu, jog meilė, kuria Tėvas myli Sūnų, būtų Jo išrinktuosiuose (žr. Jn 17, 26). Tai reiškia, kad Tėvas myli tave ta pačia meile, kuria myli ir savo Sūnų... Meilė išsiliejo į širdis, ji tvyro ore. Jaunikis grįžta, nuotaka ruošiasi, vestuvės jau čia pat.    

 

Mes Visagalį Tėvą,

Sukūrusį visus,

Išpažįstam.

Per savo Šventą Dvasią

Jis siuntė Sūnų mums

Jėzų Kristų.

 

Aš tikiu Dievą Tėvą

Ir Kristų, Sūnų Jo,

Aš tikiu Šventą Dvasią

Trejybėj amžinoj.

 

Aš tikiu prisikėlimą,

Kad gyvensiu amžinai,

Nes aš tikiu

Jėzaus Kristaus vardą.

 

Ištrauka iš Matt Crocker & Ben Fielding giesmės „This I Believe“ (The Creed), „Aš tikiu“ (Tikėjimo išpažinimas), vertė E. Kaminskienė ir R. Brazaitienė.

 

 

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, 2020 m. birželis, Nr. 476.