Bažnyčia Kristaus akimis

Tai, kaip mes mąstome ir kokius jausmus puoselėjame bažnyčiai, parodo kiek mes tikrai pažįstame Kristaus širdį.

Kai pirmą kartą išgirdome Evangeliją, daugeliui iš mūsų galbūt nesąmoningai buvo pasakyta, jog Evangelija kalba apie mus: Jėzus atėjo ir mirė už tave, kad išgelbėtų tave iš tavo nuodėmių, jog tu galėtum keliauti į dangų. Jėzus pažįsta tave, atleidžia tau, myli tave ir nori, jog tu praleistumei amžinybę su Juo. Tai, be abejo, yra tiesa – nuostabi tiesa. Bet, jei krikščionybė, kuri mane gelbsti, iš tiesų nuolat sukasi tik apie mane, tada aš nesuvokiu Evangelijos aukščio, pločio ir gylio. Ir nesuvokiu Jėzaus širdies.

Taip, kiekvienas tikintis Jėzumi yra Jo mylimas (Gal 2, 20), daug labiau nei galime įsivaizduoti ar pamatuoti, bet Jo meilė tau ir man kyla iš Jo meilės savo Nuotakai, Bažnyčiai. Kiekvienas iš mūsų esame tik ausis, kojos pirštas ar blakstiena (1 Kor 12, 12) – gražūs, svarbūs, netgi būtini, bet nepilni.

Jėzus myli Bažnyčią, ir mes geriau suprasime ir pajusime Jo meilę kiekvienam iš mūsų, kai pamatysime save šviesoje tos didesnės meilės – meilės, ilgesnės nei mūsų gyvenimas, gilesnės nei mūsų poreikiai ar troškimai, aukštesnės nei mūsų gyvenimo istorijos, platesnės nei mes patys.

Ką Jis joje mato?

Seniai, dar prieš tau patikint Jėzumi, netgi dar prieš tau gimstant, prieš susirenkant pirmajai bažnyčiai, prieš Sūnui įsiveržiant į Betliejų kaip kūdikiui, dar prieš pranašams pažadant Jo atėjimą, prieš tai, kai jaunasis Dovydas nugalėjo Galijotą, prieš Raudonajai jūrai plačiai atsiveriant ir išdžiūstant, prieš Abraomui paguldant savo brangųjį sūnų ant aukuro, prieš tai, kai Adomas ir Ieva buvo priversti palikti sodą, prieš Dievui padedant kalnų pamatus ar išdėstant žvaigždes, prieš atsirandant bet kam, ką mes dabar žinome, Dievo Sūnus mylėjo savo Bažnyčią. 

Jėzaus akys visuomet degė dėl jos. Bažnyčia buvo išrinkta Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje (Ef 1, 4). Jis matė mus – visą Bažnyčią, susirinkusią kartu ir kruopščiai nuplautą nuo bet kokios dėmės ar netobulumo – visiškai ir beprotiškai patrauklią, Jo „leliją tarp erškėčių“ (Gg 2, 2).

Matydamas ją tokią, kokia ji bus – apsuptą Jo paties šlovės ir galiausiai laisvą karštai Jį mylėti, Jis buvo pasiruošęs bet kokiems veiksmams, netgi mirčiai. Jis buvo pasiruošęs netgi mirti ant kryžiaus, kad ją turėtų. A. W. Pinkas apie tą amžinybės akimirką praeityje rašo:

Tėvui patiko parinkti savo Sūnui, kaip Dievui–žmogui, Bažnyčią, kad ji būtų ne tik Jo Kūnas, bet taip pat ir Jo Nuotaka, kuriai buvo paskirta gauti iš Jo ir dalintis su Juo Jo garbe, šlove ir privilegijomis.

Pasirinkęs Bažnyčią Kristuje, Tėvas pastatė ją Jo akivaizdon priešais savo paskelbtų nutarimų veidrodį, pagal Jo meilės ir malonės jai aukščiausią tikslą, įgalindamas ją šviesti nuostabiai ryškia šviesa ir meilumu Jo Sūnaus akivaizdoje, leisdamas Jam pamatyti, kaip labai Tėvas ją vertina ir pristato ją Kristui kaip išskirtiniausią dovaną Jam“ (Spiritual Union and Communion, 58).

Kai tu išgirsti Jėzų, vadinant save Jaunikiu, įsivaizduok štai ką: Jis nebuvo jaunas narsus karys, kuris netyčia kovos lauke sutiko bejėgę moterį. Jis nebuvo specialiųjų pajėgų karinio jūrų laivyno karys, pasiųstas išgelbėti nepažįstamojo, laikomo užsienio kalėjime. Ne, Jis leidosi į pavojų kaip sutuoktinis, kuris tai darytų dėl savo jaunystės žmonos, savo akių džiaugsmo ir širdies troškimo. Dėl savo Bažnyčios.

Visa Bažnyčia

Tačiau tu nesi Kristaus Nuotaka. Jėzus nestovi istorijos centrinio praėjimo gale, laukdamas tavęs ir tik tavęs vieno (vienos). Švytinčiomis akimis ir giliai bei plačiai šypsodamasis Jis laukia beveik neįsivaizduojamo visų, kurie tik kada nors patikėjo ir sekė Juo, susirinkimo – netgi tavęs. Jis nenurims, kol visi išrinktieji nebus ten, bet tu tesi tik viena iš milijono Jo deimanto briaunų.

O, kad mes pamatytume Bažnyčią ir savo vietą joje susižavėjusio Jaunikio akimis! Pranašas Izaijas rašo: Kaip jaunuolis veda mergaitę, taip tavo sūnūs ves tave. Kaip jaunikis džiaugiasi jaunąja, taip tavo Dievas džiaugsis tavimi (Iz 62, 5).

Paulius įpareigoja vyrus: Jūs vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save (Ef 5, 25). Jėzus myli Bažnyčią, visą Bažnyčią – nuo tų šimtų, kurie matė Jį prisikėlusį, iki to tuzino, kuriuos tu matai kiekvieną sekmadienį; nuo pranašų ir apaštalų iki misionierių, šiuo metu tęsiančių misijas Afganistane, Sudane, Kinijoje ir Indijoje; nuo tų pirmųjų bažnyčių Efeze, Korinte ir Filipuose, iki tų bažnyčių, kurios bus įkurtos mūsų mieste, praėjus dešimtmečiams nuo mūsų iškeliavimo į Namus.

Tas pasakojimas, kaip Jėzus pasirinko, pamilo ir išgelbėjo tave, yra įspūdingas pasakojimas, kuris bus kartojamas tol, kol tu gyvensi (o tu niekada nemirsi), bet Jo meilė yra daug didesnė nei tu ar aš – aukštesnė, platesnė ir gilesnė nei bet kuris iš mūsų.

Tavo bažnyčia

Jėzus myli visą Bažnyčią – tikrąją ir amžinąją Jo Nuotaką, bet Jis taip pat myli kiekvieną ištikimą vietinę bažnyčią, įskaitant ir tą, kuriai priklausai tu. Jis pažįsta kiekvieną bažnyčią – Jis žino kiekvienos bažnyčios trūkumus, silpnumus ir nesėkmes, bet Jis vis vien myli, siekia jos ir ją gano.

Jis tiksliai žinojo, dėl ko kenčia Efezo bažnyčia (Apr 2, 3), matė, kaip atšalo jų širdys (Apr 2, 4). Jis žinojo, kad kai kurie tikintieji iš Smirnos bažnyčios bus įmesti į kalėjimą (Apr 2, 10). Žinojo, kad Pergamo šventieji neišsižadėjo Jo net tuomet, kai tai jiems galėjo kainuoti gyvybę (Apr 2, 13). Jis žinojo, kad kai kurie Tiatyrų bažnyčios tikintieji buvo kupini meilės, tikėjimo ir kantrybės (Apr 2, 19), o kiti toleravo seksualinį netyrumą (Apr 2, 20). Jis žinojo, kad Sardų bažnyčios sielos užmigo (Apr 3, 1–2); žinojo apie visus gerus darbus, kuriuos atliko mokiniai Filadelfijoje, nors ir nedaug jie turėjo jėgų (Apr 3, 8). Jis žinojo, kokia drungna buvo Laodikėjos bažnyčia – kokia ji buvo skurdi, apgailėtina, beturtė, akla ir nuoga (Apr 3, 17), – ir Jis pašaukė juos, tikrus šventuosius, esančius realioje vietoje realiu istorijos laiku, grįžti namo (Apr 3, 20).

Jūsų vietinė bažnyčia – tai aiškiausias, išsamiausias ir intymiausias žvilgsnis į Nuotaką, kurią Jis aistringai ir nepermaldaujamai myli. Jis mato jos netobulumą aiškiau, nei tai matai tu. Jis mato vis dar likusį jos bjaurumą ir vis tiek ją myli. Jis niekada jos nepaliks ir neapleis (Hbr 13, 5). Net jei vieną dieną ji turės užverti duris (o daugelis durų jau užsivėrė ir dar užsivers), Jis vėl surinks visus šventuosius iš jūsų bendruomenės, kad niekas jų nebeišskirtų ir niekas nebesuskaldytų net ir po dešimties tūkstančių metų.

Netgi tave

Jėzus myli savo Bažnyčią, visą Bažnyčią, kiekvieną bažnyčią. Ir jei esi Jo Bažnyčios dalis, Jis myli ir tave. Jo meilė visumai nesustabdo Jo nuo meilės tau – asmeniškos, gilios, kūrybingos ir unikalios. Pastebėkite, kokia konkreti ir ypatinga yra Kristaus meilė kiekvienam iš mūsų, ne tik apaštalui Pauliui: Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, () gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20).

Jis pamilo mane ir paaukojo save už mane. Mes negalime iki galo suvokti tokios meilės pločio, ilgio, aukščio ir gylio (Ef 3, 19). Jei tu esi nors Kristaus Nuotakos blakstiena, Jo Kūno, Bažnyčios, narys, Jis ne tik tave myli, Jis ne tik mirė, kad tave išgelbėtų, bet Jis ir gyvena tavyje. Jis viską žino apie tave (Ps 139, 1), Jis saugo tave dieną ir naktį (Ps 121, 5–6), Jis nuolat sergsti ir veda tave (1 Pt 2, 25). Trumpai tariant, Jis myli tave, netgi tave.

 www.desiringgod.org

vertė Lina Kerbelytė