Vienintelis svarbus dalykas

„Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli.” (1 Kor 2, 9)

 

Įsivaizduokite dieną, kai Kristus vėl ateis. Štai jūs stovite dideliame atpirktųjų būryje. Nors esate didžiulėje minioje, atrodo, lyg būtumėte su Jėzumi vienumoje.

Aš, žinoma, fantazuoju, bet man įdomu, ar Jėzus ištartų jums: „Aš taip tavimi didžiuojuosi dėl to, kad leidai man tavimi pasinaudoti! Tavo dėka šiandien čia yra kiti žmonės. Ar norėtum su jais susitikti?“

Tą akimirką Jėzus atsigręžtų į minią ir juos pakviestų. Vienas po kito jie žengtų į priekį.

Pirmasis prieitų buvęs jūsų kaimynas — tas irzlus senukas, gyvenęs jums už sienos. Tiesą sakant, nesitikėjote jo išvysti. „Tu nežinojai, kad aš tave stebiu, – paaiškintų jis, – bet aš visą laiką tai dariau. Tavo dėka dabar esu čia“.

Neilgai trukus judu su Gelbėtoju apsuptų nemenkas būrys sielų, kurias vienokiu ar kitokiu būdu jūs laimėjote Kristui. Vienus pažintumėte, kitų ne, tačiau visiems jaustumėte tą patį, ką jautė ir Paulius: „Didžiuojuosi jūsų tikėjimu“ (žr. 1 Tes 2, 19).

 

M. Lucado

 

Žurnalas "Gyvieji šaltiniai"