Išmokyk mane mažų žingsnelių meno

Su Jovita ir Dainiumi Dargiais daug metų drauge lankome Kauno evangelinę bažnyčią. Dainius yra ilgametis Kauno evangelinės bažnyčios šlovinimo grupės lyderis. Šįkart virtualiai susitikome su Jovita, kuri yra ir Kauno kolegijos dėstytoja, keturių vaikų mama, ir prekės ženklo „Snaudė“ kūrėja, pasikalbėti apie jos kuriamus darbus. Įdomu, kad kurti ji pradėjo, galima sakyti, neseniai – kai po motinystei skirtų 10 metų ir dar po 10 metų studijų, jau dėstydama Vytauto Didžiojo universitete ir padėdama studentams kurti, suprato, kad nebegali gyventi tik kitų kūryba, ir ėmėsi kurti pati. Mūsų pokalbis virto Jovitos gyvenimo liudijimu.

Jovita, papasakok apie save. Turbūt nuo vaikystės buvai kūrybinga?

Vaikystę prisimenu ne tik šviesiomis spalvomis. Kai man buvo 6-eri, išsiskyrė tėvai, aš su sese ir mama iš Kuršėnų persikėlėme gyventi į Vilnių. Tuo metu mamai buvo didelių pokyčių laikas – ji kūrė naujus santykius, tai mes su vyresne sese dvejiems metams atsidūrėme sanatorijoje, kuri buvo kaip internatas. Mama mus lankydavo tik savaitgaliais.

Nuo vaikystės buvau kūrybinga, bet ne visada iš gerosios pusės... Gal tai bus paguoda auginantiems judrius vaikus (šypsosi). Buvau susikūrusi savo pasaulį, ir tai suaugusiems kėlė daug problemų. Pavyzdžiui, kartą, dar gyvendama sanatorijoje, sugalvojau pasivažinėti traukiniu (tuo metu man buvo 8 metai). Pakviečiau ir kartu kambaryje gyvenusią mergaitę. Suplanavome naktį pamiegoti prie ežero ir kitą dieną grįžti. Tad prisirengėme drabužių, kad naktį nesušaltume, ir išvažiavome į Lentvarį, kur tuo metu gyveno mama su patėviu. Pavaikščiojome po parduotuves. Ta mergaitė nusipirko žaislų. Mums buvo sunku juos nešioti, tad palikome jį geležinkelio stotyje ir nuėjome pažiopsoti prie bažnytėlės. Grįžusios į stotį, palikto krepšio neberadome. Išsigandome. Nuėjome paklausti kasoje dirbusios moters, o ten mūsų jau laukė... Pasirodo, buvo paskelbta respublikinė paieška – juk iš įstaigos dingo vaikai! Mus sulaikė tuometinės milicijos pareigūnai. Įsodino į motociklo lopšį ir vežė pas nerimaujančią mamą. Supratusi, kad greičiausiai turėsime problemų, kad viskas vyksta ne pagal planą, pradėjau prašyti milicininkų mus išleisti – pažadėjau, kad pačios pareisime. Na, bet jie mūsų jau nebeišleido... Tądien baigėsi ir mūsų gyvenimas sanatorijoje. Manau, tai išėjo į gera, ir gyvenimas skyrium nuo mamos nepaliko širdyje gilaus rando.

Nuo trečios klasės jau mokiausi įprastoje mokykloje. Nebuvau labai klusni, vis ką nors iškrėsdavau. Mokytis man taip pat buvo nelengva... Dabar, jau būdama suaugusi, suprantu, kad man tiesiog netiko ta mokymosi sistema: mūsų klasėje buvo 37 mokiniai, o aš esu individualistė.

Buvau labai aktyvi, bet jaučiausi vieniša. Atėjus paauglystei, tas padykumas pasislėpė giliai viduje. Pradėjau ieškoti gyvenimo prasmės, keldama klausimus: „Kodėl aš gyvenu? Kam aš gyvenu? Kokia mano gyvenimo prasmė“

Turbūt natūraliai ėmei ieškoti Dievo?

1990–1991 m. Vilniaus gatvėse gana aktyviai buvo skelbiama Evangelija. Matydavau besibūriuojančius, giedančius žmones, bet tuo metu manęs tai nejaudino. Mama kartais sustodavo paklausyti, bet aš traukdavau ją į šalį. Per Velykas mama pakvietė drauge nueiti į mišias. Pamąsčiau, kad visgi Velykos, tad sutikau. Bet, pasirodo, mama buvo kažką supainiojusi – mat ten buvo ne mišios, o Jėzaus prisikėlimo maršas ir evangelizacija prie Parlamento (dabar Seimo) rūmų. Tąsyk pirmą kartą ir išgirdau Evangeliją. Atrodė, kad atsivėrė dangus! Gavau atsakymus į savo klausimus, suvokiau gyvenimo prasmę ir tikslą. Kai pakvietė atgailai, abejonių neliko – tvirtai apsisprendžiau gyventi su Dievu.

Kai įtikėjau, man buvo 17 metų. Mama labai saugojo nuo galimų kytskelių, buvo gana griežta ir ne visada išleisdavo į bažnyčią, o vakarais apskritai negalėjau niekur išeiti. Dėl sekmadienių visgi susitarti pavyko. Nors, pamenu, kai vyko Gyvosios evangelijos konferencija, mama buvo užrakinusi mane namie, nes, jos nuomone, buvau „per daug įsitraukusi į bažnyčios veiklą“. Gyvenome 9 aukšte, tai nesugalvojau, kaip pabėgti. Bet jei būtume gyvenę pirmame aukšte, tikrai būčiau pabėgusi (juokiasi).

Kai suėjo 18 metų, radau vidinių jėgų pasakyti mamai, kad ją myliu, bet gyvensiu taip, kaip aš suprantu ir noriu gyventi. Nors vis dar būdavo užremtų durų... Tais metais pavydėjau draugams, besimokiusiems Biblijos mokykloje, kuri vyko vakarais. Bet jau kitais metais, kai buvau baigusi Lengvosios pramonės aukštesniąją mokyklą (dabar Vilniaus kolegija), dirbau, Biblijos mokykloje pradėjau mokytis ir aš.

Minėjai, kad mokeisi Lengvosios pramonės aukštesniojoje mokykloje. Kokią specialybę pasirinkai?

Mokytis ten pradėjau vos baigusi pagrindinę mokyklą. Apsispręsti, ką nori veikti visą gyvenimą, kai tau vos 14 metų, sudėtinga (šypsosi). Rinktis siuvimo specialybę mane pastūmėjo patėvis, sakydamas, kad aš mėgstu „krapštytis“. Be to, tuo metu siuvimo technologija buvo prestižinė specialybė. Mokymosi sistema šioje kolegijoje man tiko labiau nei pagrindinėje mokykloje. Tad 18 metų aš jau buvau baigusi mokyklą ir turėjau siuvimo technologės specialybę. Prisimenu, kad eidama gatve labai džiaugiausi: „Aš jau laisva! Daugiau gyvenime niekada nebesimokysiu! Gyvensiu ir darysiu, ką noriu!“ (juokiasi). 

Baigusi mokslus pradėjai dirbti?

Taip, pradžioje trumpai dirbau vienoje atelje. Buvau jauna, drąsi, pasitikėjau savimi – vos atėjusi į  darbą pasakiau, kad man reikės išvažiuoti į Druskininkuose vykstantį krikščionišką sąskrydį (šypsosi), ir toje atelje dirbau nebeilgai.

Po to kelis mėnesius dirbau krikščionių firmoje, o vėliau mūsų krikščioniškas kolektyvas įsiliejo į vieną siuvimo fabriką – siuvome striukes, paltus. To fabriko komandai mes buvome atradimas – visada dirbome kaip Dievui. Įmonei plečiantis, mes susibūrėme į nedidelį cechą, kuriame buvo ir keli netikintys žmonės, bet susitarėme visi drauge valgyti, dalytis maistu, draugiškai bendrauti. Atlyginimas buvo skaičiuojamas nuo pagamintų gaminių kiekio, ir kiekvienas siuvėjas siuvo gaminius nuo pradžios iki galo, mes sumąstėmė, kaip uždirbti daugiau patobulinus procesus, kad gamyba vyktų sparčiau ir našiau – panaudojus kolegijoje įgytas žinias, suplanavome darbą operacijomis, ir tai pasiteisino.

Sulaukusi 20-ies, gavau pasiūlymą dirbti kitoje įmonėje. Kolegė siūdavo staltieses, užuolaidas, prijuostes, o aš siūdavau direktorei ir jos pavaduotojoms tai, ko jos norėdavo. Pamenu, kartą atnešė man lapės kailinius ir paprašė: „Sukarpyk juos ir pasiūk liemenę, panašią kaip kitoje gatvės pusėje esančiame prestižiniame Nijolės kailių salone.“ Vyresnė siuvėja nenorėjo prisiimti tokios atsakomybės, bet mielai mane pamokydavo, o aš buvau jauna, drąsi ir siuvau, ką paprašydavo. Tai buvo paskutinė mano darbovietė Vilniuje, nes po to nutekėjau į Kauną.

Jauna įtikėjai, jauna susituokei. Kaip susipažinote su Dainiumi?

Dainius gyveno Kaune, aš – Vilniuje. Susipažinome su juo bažnyčioje, kai jis mokėsi Biblijos mokykloje. Turėjome bendrus draugus (beje, visi artimai bendraujame iki šiol!), tačiau ilgą laiką tiesiog nesusitikome: mat aš bendraudavau su jais sekmadieniais, o Dainius – kitomis dienomis.

Susipažinę su Dainiumi, ilgai bendravome – gal trejus metus susirašinėjome. Mes paprašydavome iš Kauno į Vilniaus Biblijos mokyklą atvykstančių sesių pabūti mūsų „paštininkėmis“. Tai kartais prie laiškelio dar ir kokį šokoladą ar dar ką vienas kitam pridėdavome... Dainius dar turi išsaugojęs tuos laiškus...

Kaip romantiška...

Na, tie laiškai nebuvo labai romantiški – pamokslas į Vilnių ir pamokslas į Kauną (juokiasi). Ten tik skaitydamas tarp eilučių galėjai pamatyti susižavėjimą...

Tais metais, kai Dainiaus laida baiginėjo Biblijos mokyklą, buvo rengiamos evangelizacijos. Jų grupelė rengė evangelizacijas Baltupių mikrorajone, o aš gyvenau greta esančiose Fabijoniškėse. Pradžioje galvojau, kad aplankysiu kelias grupeles, rengiančias evangelizacijas, bet, pamačiusi, kad Baltupiuose ne itin gera strategiškai vieta ir jiems reikia palaikymo, įsiliejau į tą grupelę. Gal tada pirmą kartą ir pastebėjau, kad apie Dainių mąstau daugiau nei apie kokį kitą brolį... Nors dar dvejojau, viską pakeitė vienas įvykis.

Tuo metu kas rytą darbo dienomis rinkdavomės melstis Kolūkio projektavimo institute, netoli tuometinio Pedagoginio universiteto. Po vienos maldos vedantysis paragino visus pasimelsti už savo kaimyną. Šalia manęs stovėjo Dainius. Pamenu, kad Dievo paliestas Dainius pranašaudamas man pasakė: „Visi tavo širdies troškimai išsipildys.“ Tai labai stipriai įstrigo tiek jam, tiek man. Ir vėliau, susirašinėjant, Dainius ne kartą man priminė šią pranašystę. Tuo metu aš mąsčiau, kad norėčiau tarnauti Dievui, ir vis svarsčiau, ką daryti su tuo širdyje netikėtai gimusiu troškimu dėl Dainiaus... Tarp mūsų buvo visokių duobių, net ėmiau abejoti, ar tas žodis atėjęs iš Dievo, bet tada radau tuos žodžius – užrašytus Psalmėje. Supratau, kad Dainiaus žodžiais remtis aš negaliu, bet Biblija galiu! Tai mane guodė. Na, ir po trejų metų draugystės aš atsidūriau Kaune. Tuo metu man buvo 21-eri, Dainiui – 23-eji, ir mums atrodė, kad mes jau labai subrendę santuokai.

Ištekėjusi atsidėjai motinystei – gimė dvynukai, po to dar du vaikai, tad, natūralu, kad mokslus kuriam laikui teko atidėti. Kada kilo mintis vėl grįžti prie mokslų?

Taip, kai susituokėme, gimė dvyniai – Lukas ir Dovydas, netrukus gimė dar vienas sūnus Dainius, o galiausiai – kaip vyšnaitė ant torto – dukra Kristė. Motinystei atsidaviau visa širdimi ir apie kitokias veiklas net nemąsčiau. Tačiau kai Kristei suėjo treji ir atėjo laikas ją išleisti į darželį, supratau, kad turiu imtis kokios nors veiklos. Siuvėja dirbti nebenorėjau, o norint dirbti geresnį darbą man trūko išsilavinimo.

Tuo metu jau turėjome namuose kompiuterį ir internetą. Jei nebūčiau turėjusi galimybės susirasti informacijos nuotoliniu būdu, gal būčiau ir neišdrįsusi, nes jau buvo prabėgę 10 metų po mokslų baigimo... Sužinojau, kad yra galimybė mokytis Kauno technologijos universitete (KTU). Šeimoje svarstėme, ką man daryti: stoti į dieninį skyrių ar studijuoti neakivaizdžiai. Supratau, kad vienareikšmiškai dieninės studijos patogiau: dvynius išleidžiu į mokyklą (tuo metu jie pradėjo eiti į pirmą klasę, mažiukus nuvedu į darželį ir galiu vykti į universitetą. Jei dabar atsukčiau laiką atgal, nežinau, ar tam ryžčiausi... Tiesiog kartais kai kas būna uždengta – darydamas pasirinkimą tu nematai kainos, kurią teks sumokėti einant pasirinktu keliu.

Taigi įstojau į KTU. Pirmą pusmetį už mokslus teko mokėti. Tuo metu kas pusmetį būdavo peržiūrimi rezultatai ir sprendžiama, kas mokės už mokslus, o kas ne. Stengiausi, kiek galėjau, nes nenorėjau nuskriausti šeimos. Pirmi metai buvo sunkūs: mokėmės bendruosius dalykus – matematikos, chemijos, fizikos ir kt., kad įgytume bendrąjį universitetinį išsilavinimą. Kadangi mokykloje aš mokiausi prastai, neturėjau pradmenų. Supratau, kad arba turėsiu mokėti už mokslus, arba mokėsiu korepetitoriui. Pasirinkau antrąjį variantą. Mokydamasi pas korepetitorę suvokiau, kad man mokyklinė sistema netiko. Iki tol galvojau, kad esu negabi, bet pradėjus mokytis individualiai mano rezultatai iškart pagerėjo! Supratau, kad kiekvienas žmogus gali atsiskleisti, pražysti, svarbu tik atpažinti tinkamą laiką ir rasti būdą, kaip pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Po kiekvieno semestro viską permąstydavau, pagalvodavau, ką noriu keisti, daryti kitaip. Žinoma, man labai svarbi buvo ir šeima: kad vaikai pamokas paruoštų, kad ką nors drauge nuveiktume. Todėl, kaip mano vyras sako, vos atėjus rugsėjo pirmajai Jovita kimba į mokslus (šypsosi). Aš negalėdavau atidėti visko paskutinėms dienoms, nes mes auginome keturis vaikus – juk bet kada gali įvykti nenumatytų dalykų. Yra buvę, kad prasideda sesija, o susirgus vienam iš vaikų tenka važiuoti į ligoninę ar pan. Reikėjo labai save disciplinuoti. Man patiko mokytis, supratau, ką ir kodėl darau. Turbūt buvo atėjusi tam tikra branda ir sąmoningumas, bet teko įdėti daug pastangų ir ne visada viskas lengvai pavykdavo... 

Baigusi bakalauro studijas, nusprendžiau mokytis toliau, tad baigiau ir magistro studijas. Po jų metus dirbau konstruktore. Tie metai buvo sunkūs ir sudėtingi. Mačiau, kaip vaikams sunku, kad manęs nėra namie. Kartais jie ateidavo prie mano darbo ir žiūrėdavo į mane pro langą... Pamačiusi jų veidus net susigraudindavau. Po metų išėjau iš to darbo. Rudenį pradėjau galvoti, ką reikės daryti toliau. Mano magistro darbo vadovė pranešė, kad paskelbtas papildomas stojimas į doktorantūrą. Kadangi tiek mokantis bakalauro studijose, tiek magistrantūroje mokslus ir motinystę derinti pavyko, nusprendžiau pamėginti. Tas laikas taip pat buvo nelengvas – sklidinas didžiulės atsakomybės, teko gilintis į siaurą sritį, tik žengdama pirmą žingsnį tu to dar nematai. Rašant disertaciją reikia atrasti naujus dėsningumus, juos patvirtinti arba paneigti, rasti naujus aspektus bei požiūrio taškus... Kai gyniausi disertaciją, mano darbo vadovė pasakė: „Tu buvai žmogus, kurį pasiuntus: „Nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką...“, tu eidavai ir atrasdavai.“ Mokantis tenka išspręsti daug sudėtingų uždavinių... Buvo pakankamai įdomus laikas, bet nežinau, ar antrą kartą „lįsčiau į tą pelkę“ (juokiasi).

Tas sunkus darbas, kryptingas analizavimas, suteikė pasitikėjimo ir suvokimą, kad jei nuosekliai kažką darai, daug ką galima padaryti... Labai bijojau ir dar dabar bijau kalbėti viešai, bet aš išmokau tam pasiruošti. Ši baimė aplankė mane ir prieš disertacijos gynimą. Pamenu, sėdime su sūnumi poliklinikoje, ir jis man sako: „Mama, kiekvienas tavo kvėptelėjimas išduoda, kad tu bijai.“ Bet po darbo gynimo katedroje išgirdau daug gerų atsiliepimų, palaikymo žodžių iš dėstytojų ir supratau, kad judu reikiama kryptimi. Galiausiai apsigyniau darbą ir viešai. Tada atėjo suvokiamas – jeigu aš įveikiau šią baimę, vadinasi, galiu įveikti ir kitas baimes. Tai padėjo man ir vėliau žengti ryžtingus žingsnius. Besimokydama supratau, kad ką nors sistemingai ir atkakliai darant, galima kalnus įveikti. Svarbiausia nuolatos judėti, nors ir mažais žingsneliais, užsibrėžto tikslo link. 

Kalbu tai tikėdamasi, kad galbūt mano istoriją išgirs mokiniai, kuriems sunkiai sekasi mokytis. Pradinėje ir pagrindinėje mokykloje mano pažymiai buvo tikrai prasti – buvau trejetukininkė, apie ketvertus ar penketus (tuo metu buvo penkiabalė vertinimo sistema – red. past.) net nesapnuodavau.

Sėkmingai baigiau doktorantūrą, sulaukiau pasiūlymo dirbti Vytauto Didžiojo universitete (VDU), su naujai steigiama Mados dizaino programa. Siūlomos pareigos buvo šiek tiek žemesnės, nei būčiau galėjusi užimti, bet norėjau išbandyti save dėstytojos amplua. Pradėjus ten dirbti – dėsčiau siuvimo technologiją: konstravimą, modeliavimą ir buvau atsakinga už siuvimo laboratoriją, – teko išmokti dirbti su sudėtinga įranga.

Kaip atradai gebėjimą kurti?

Aš buvau iš tų mamų, kurios nori padėti vaikui pagalvę, kad jis nukritęs neužsigautų. Šis mano bruožas nesąmoningai ėmė reikštis ir pradėjus dirbti VDU. Studentų grupės buvo nedidelės, ir aš labai stengdavausi studentams padėti. Dabar manau, kad kartais net per daug. Matydavau, kad daro ką nors blogai, iškart siūlydavau: „Duok, aš tau padėsiu, pataisysiu...“ Vieni būdavo dėkingi už tą pagalbą, bet kitiems tai nepatiko... Tada ir manyje įvyko virsmas – supratau, kad aš negaliu gyventi kitų kūryba.

Kada ir kaip kilo mintis kurti savo verslą? Kaip gimė pavadinimas „Snaudė“?

Kadangi turėjau darbą ir pajamų šaltinį, nelabai skubėjau – tiesiog pradėjau mąstyti apie savo prekės ženklą, apie pavadinimą. Galvojau apie pienę. Mane labai žavi tas mažytis pienės pūkelis – jo lengvumas. Bet pastebėjau, kad pavadinimų su pienės pūkeliu – devynios galybės. Vieną dieną netikėtai toptelėjo mintis – aš sakau, kad tai paslėpta vadyba iš dangaus – tu net nepajunti, kaip esi pakreipiamas. Taigi, netikėtai gimė mintis paieškoti žodžio „pienė“ sinonimų ir radau, kad vienas iš pienės sinonimų yra snaudė! Iškart supratau, kad tai mano! Pasitikrinau, ar tokio pavadinimo dar nėra, ar domenai laisvi, tad greitai viską išsipirkau, pavadinimą net Registrų centre užregistravau, nors daugiau tuo metu nieko nedariau.

Viena iš buvusių studenčių, su kuria ir šiandien palaikome ryšį, patarė man viską, ką sukuriu, parodyti savo feisbuko paskyroje – kad žmonės matytų, ką veikiu, ką darau, net jei ir neketinu to gaminio parduoti. Tad pradžioje įdėjau pagamintų pagalvėlių nuotrauką. O kitas mano gaminys buvo kuprinė. Tuo metu ketinome su draugais vykti į Kroatiją ir man reikėjo kuprinės, tad nusprendžiau pasisiūti. Norėjau pasidžiaugti vykusiu darbu ir tą pasisiūtą kuprinę nufotografavau ant manekeno ir įkėliau nuotrauką į feisbuką. Sulaukiau nemažai patiktukų, kažkas paklausė, ar neparduodu. Nors neketinau jos parduoti, bet prieš kelionę ir pinigai buvo neprošal (šypsosi). Iki kelionės dar buvo laiko, tad nusprendžiau tą kuprinę parduoti, o sau pasisiūti kitą. Tada draugė paprašė pasiūti kuprinę su keksiukais, kita draugė – su pelėdžiukais. Pradėjau galvoti ir apie logotipo kūrimą, bet dar procesui nepajudėjus iš vietos išvažiavome į kelionę. O kai grįžome, logotipas – pienės pūkelis, kuriame paslėpti tiek dygsniai, tiek adatėlė, tiek ta pati pienė, – jau buvo sukurtas – tai padarė mano sūnus Lukas, tuo metu studijavęs Dailės akademijoje. Esu įsimylėjusi šį logotipą – jis labai atliepia mano vidų. 

Taip atsirado logotipas. Turėjau paskyrą ir kelias kuprines. Kadangi mūsų kartai socialiniai tinklai nėra įprastas dalykas, tad labai padeda vaikai – jie nuolat moko mane, kaip komunikuoti socialiniuose tinkluose – jaunimas šią sferą tikrai gerai įvaldęs ir iš jų galima pasimokyti.

Buvo labai įdomu, kad sulaukiau užsakymų iš iki tol nepažįstamų žmonių, kurie klausė, ar pasiūčiau kuprinę su vienokiu ar kitokiu paveikslėliu. Žinoma, jaudinausi, bet pagalvojusi atsakydavau: „Galiu!“

Priimi individualius užsakymus – ar nesunku išpildyti klientų pageidavimus?

Man labai patinka atliepti į žmogaus poreikius. Atsiveria naujos galimybės: matau, kad galiu pasiekti žmones, pasakyti gerą žodį, padėti renkantis. Žmonės išsiilgę nuoširdaus bendravimo. Kartais užsimezga gražus asmeninis ryšys, padedantis perduoti ir gilesnes gyvenimo tiesas. Dabar pasiekiu visai kitą auditoriją, nei tiesiog sukdamasi savo asmeniniame „burbule“. Prie nuotraukų dažnai parašau kokią sentenciją. Kol kas dar nėra didelės finansinės naudos, bet tiesiog nebegaliu to nedaryti...

Neseniai įkūrei ir savo įmonę – tai didelis iššūkis. Papasakok apie tai. Girdėjau, kad tai irgi buvo stebuklas.

Žinojau, kad darbas VDU eina į pabaigą, nes programa, kurioje dirbau, uždaroma. Svajojau įsigyti savo įrangą, bandžiau skaičiuoti, kokią sumą pinigų kiekvieną mėnesį turėčiau atidėti, kad galiausiai nusipirkčiau reikiamą įrangą. Labiausiai man reikėjo siuvinėjimo mašinos. Paprastą siuvimo mašiną lengviau nusipirkti – jos ne tokios brangios, bet siuvinėjimo mašina kainuoja ne vieną tūkstantį eurų. Supratau, kad pačiai sutaupyti tiek pinigų – misija neįmanoma, bet nusprendžiau pradėti taupyti. Netikėtai sužinojome, kad galime rašyti projektą ir dalyvauti konkurse įrangai įsigyti. Konkurso pabaiga – už dviejų savaičių. Reikėjo sparčiai suktis: užpildyti prašymą, parašyti verslo planą. Čia man labai padėjo baigti mokslai – jau mokėjau skaityti tarp eilučių, suprasti, ko reikalaujama. Konkursą laimėjome, tad įsigijome siuvinėjimo mašiną, specialų stalą, profesionalią lyginimo įrangą. Tai iš tiesų buvo didelis stebuklas, dovana iš dangaus. Džiugu, kad žmonės tave jau žino, kad tavo gaminiai jiems patinka. Manau, ir konkursų organizatoriai nori remti realias, o ne „popierines“ veiklas.

Tas laimėtas konkursas buvo tikrai puikus startinis paketas veiklai pradėti. Įsigijus įrangą – reikėjo jai vietos. Pradžioje dar mąstėme skirti vietos savo bute, bet siuvinėjimo mašina sveria apie 200 kg – į liftą ji netilptų, o mes gyvename šeštame aukšte. Be to, jei dirbčiau ja bute, girdėtų visas daugiabutis (šypsosi). Tada tapo aišku, kad tai įrangai reikia kitos vietos. Išsinuomojome patalpas Mokslo ir technologijų parke – jie juokavo, kad siuvėjai su daktaro laipsniu durys atviros (juokiasi). Vieta man buvo strategiškai patogi – netoli tuometinių mano darboviečių (VDU) ir Menų akademijos (Kauno kolegijos padalinys. Menų akademijoje darbus tęsiu iki šiol.

Šiuo metu dirbame jau kitoje vietoje – tai irgi stebuklas, nes tose patalpose jau jautėmės įsprausti, be to ir mokestis už nuomą buvo gana nemažas. Netikėtai, praėjusią vasarą sulaukiau pasiūlymo keltis į erdvesnes patalpas. Pradžioje dar kiek dvejojau, bet dabar nepaprastai džiaugiuosi. Ir vėl matau, kad tai – Dievo vedimas.

Tavo dirbiniai dekoruoti arba spalvingais paveikslėliais, arba siuvinėtais vabzdžiais, augalais. Kodėl pasirinkai augalus ir vabzdžius?

Pirmasis kūrėjas buvo Dievas. Jis sukūrė pasaulį ir pasakė, kad tai yra gerai. Mane tai žavi ir įkvepia kurti tas jausmas, kiekvieną kartą atlikus darbą, sukūrus, ką nors padarius, gali pasimėgauti atliktu darbu ir pasakyti, kad tai yra gerai. Kodėl dažnai renkuosi siuvinėti vabalus? Man patinka atskleisti paslėptų dalykų grožį. Dažnai, žmonės vos pamatę vabalą, sako, kad jis atgrasus bei negražus. Tačiau pažiūrėję iš arčiau pamatysime, kad jis labai struktūriškas, mielas ir patrauklus. Dažnai taip būna ir su žmonėmis – iš pirmo žvilgsnio mes nepamatome žmogaus vidinio grožio, bet jei pažvelgsi giliau, tikrai tai atrasi. Taigi mano išsiuvinėtas vabaliukas perduoda mintį, kad kiekvieną galima „išlukštenti“, kad kiekvienas yra savaip gražus. 

Su augalais, su gėlėmis – man reikia „susitarti“, nes jeigu aš būčiau augalas, būčiau aštrusis pipiras ar kaktusas (juokiasi). Man labai gražūs yra kaktusai, ypač kai jie pražysta. Bet suprantu, kad ne visiems patinka vabalai ar kaktusai, ir visos kuprinės negali būti skirtos man – aš turiu atliepti ir kito žmogaus poreikius. Todėl klientui patinkančio vaizdo ieškome drauge – kad patiktų ir jam, ir man.

Pagrindinės mano klientės yra moterys, gal tik kokie 2 proc. yra vyrų, bet ir jie dažniausiai perka dovanų savo žmonoms ar draugėms. Moterys yra emocionalios, jos atsiveria... Žavi, kai klientė, atėjusi nusipirkti kuprinės, pradeda pasakoti, kas jai gyvenime nutiko, ir tu gali padėti, patarti, užjausti, nukreipti...  Tai mane labai jaudina. Sutinku labai gražių, subtilių žmonių, su spalvingomis gyvenimo istorijomis.

Ar gali išduoti savo ateities planus?

Žinoma, norisi tam tikro augimo, bet, kita vertus, norisi rasti balansą ir nepatrūkti. Tiesiog noriu būti jautri ir toliau leisti pagrindiniam mano gyvenimo Vadybininkui mane vesti. Kiekvieną kartą, kai į mane kreipiasi žmogus, prašydamas ką nors jam pagaminti, man yra stebuklas. Jaučiu, kad manimi pasitiki, ir noriu tuos lūkesčius pateisinti.

Kartais mes turime tuščių užgaidų, bet labai norisi, kad mano planai nebūtų tik užgaida, bet būtų tai, ko tuo konkrečiu metu man reikia. Nelengvoje gyvenimo kelionėje mane jaudina ir stiprina Antuano de Sent Egziuperi malda, ji buvo užrašyta sunkiausiu jo gyvenimo metu:

Neprašau Tavęs, Viešpatie, stebuklų ir vizijų, tik jėgų kasdienybei.

Išmokyk mane mažų žingsnelių meno.

Duok man sumanumo ir išradingumo, kad kasdienybės įvairovėje ir gausoje spėčiau įsidėmėti tai, ką sužinau ir patiriu.

Išmokyk mane tinkamai paskirstyti laiką.

Suteik man galios tiksliai pajusti, kas yra svarbiausia, o kas ne taip svarbu.

Padėk man kuo geriau atlikti šios dienos darbus ir suvokti, kad svarbiausia valanda yra dabar.

Apsaugok mane nuo naivaus tikėjimo, kad gyvenime gali viskas klostytis sklandžiai. Padovanok man blaivų suvokimą, kad sunkumai, pralaimėjimai, nesėkmės, klaidos yra neišvengiami gyvenimo priedai, padedantys mums augti ir bręsti.

Dieve, duok man ne tai, ko aš noriu, bet tai, ko man reikia. Išmokyk mane mažų žingsnelių meno.“

 

Dėkoju už nuoširdų pokalbį. Kūrybinės sėkmės tau!

Kalbino Žaneta Martingale