Nerijus Drūlia. Poezija

Dieve, noriu Tavęs paprašyti,
Leisk atrasti, ko dar neradau.
Išminties po žiupsnelį mažytį
Tavęs, Tėve, kasdien aš prašau.

 

Leisk suprasti visus žodžius Tavo –
Juk ką sėja žmogus, tą ir pjaus...
Leisk atskirti mums tiesą nuo melo,
Padaryk tyrą širdį žmogaus.

 

Aš žinau, kad yra du keliai –
Vienas gyveniman, kitas – į mirtį.
Bet kodėl žmonės klysta dažnai,
Kaskart gauna lemties skaudų kirtį?

 

Prašau, Dieve, išgelbėk visus,
Apvalyk nuo paikybės žmoniją.
Juk sukūrei Tu žemę ir mus
Sunaikinki šėtono vergiją.

 

Tegul švies Tavo meilė tyra
Ir neleis mums išsukti iš kelio.
Tegul nugali melą tiesa
Ir lai dingsta klasta piktavalio.

 

Tėve, noriu Tavęs paprašyti –
Eik kasdien su mumis, būk šalia.
Išminties po žiupsnelį mažytį
Duok mums, Dieve, pasėt širdyse.

 

Aš dar noriu...

Aš dar noriu matyt žydrą dangų
Ir pražystančius sodo medžius
Apkabinti man žmogų, taip brangų,
Kad ir jis apkabintų pečius.

 

Aš dar noriu girdėt paukščius giedant
Paryčiais ir vėlai vakare,
Širdim džiaugtis
ar lyjant ar sningant,
Kad ji plaka lig šiol manyje.

 

Aš dar noriu, taip noriu gyventi,
Nes gyvenimas
tai dovana.
Jau išmokau suprasti, užjausti,
Bet ir to dar, jaučiu, negana...

 

Aš dar noriu išmokti mylėti,
Taip mylėti, kaip niekad anksčiau.
Ir surinkti, į širdį įdėti,
Tai, pro ką kažkada praėjau.

 

Aš dar noriu, taip noriu gyventi,
Ir užuosti tą žydintį sodą.
Kuriame meilės vaisiai sunoksta,
Ir gyvenimui išmintį duoda.

 

Gyvenimo knyga
Ką tu Jam pasakysi, kai čia laikas išseks,
Kai gyvenimo smiltys tavo pėdas uždengs.
Ką tu Jam pasakysi, kai stovėsi prieš Jį,
Kai akim nežiūrėsi, nebus tvinksnių širdy.

 

Kai gyvenimo knygą Visagalis užvers,
Vieni džiaugsis laimingi, kiti sopulius tvers.
Kol dar Jis nepadėjo taško knygos lape,
Šaukis tu Atpirkėjo su malda širdyje.

 

Paskutiniąją dieną, kai stovėsi prieš Jį,
Jis pasvers tavo kelią, ką sukūrei kely.
Jis žinos visą tiesą, tavo vingius lemties,
Buvo kur nusidėta, kur gailėjais išties...

 

Viešpatie, esi man reikalingas

Aš pakviesiu Tave paklausyti,
Ką išliesiu iš savo širdies.
Gal išdrįsiu darkart paprašyti,
Kad atsiųstum savos išminties.

 

Širdies dūžiais skaičiuosiu sekundes,
Maldos laiko, kaip būsim kartu.
Tas atodūsis slogiai apsunkęs
Šaltu akmeniu kris nuo pečių.

 

Ir aš jausiu, kaip rymai prisėdęs,
Mano iškalbos tyliai klausais.
Nuklydimų savų susigėdęs,
Tau kalbėsiu suglaudęs delnais.

 

Tu esi man labai reikalingas,
Be Tavęs aš – tik silpnas žmogus.
Būk šalia ir aš būsiu laimingas,
Ir džiaugsmingas gyvenimas bus.

 

***

Pasidalinkime ŠVIESA,
Kuri sutinka ir palydi.
Ir tegul šildo artuma,
Nuoširdūs žodžiai pasakyti.

 

Pasklis vėl ramuma maldos,
Ir DUONA, laužoma prie stalo.
Kad nepamirštume TIESOS,
Kad JI lydėtų iki galo...

 

Teisinga VIEŠPATIES ranka
Lai per gyvenimą mus lydi.
Ir tegul šildo artuma,
JO meilės, iš širdies į širdį...

 

Jis ateis

Ateis Jis į širdį kiekvieną,
Ateis į kiekvienus namus,
Jei kvies žmogus Viešpatį Dievą,
Ateis Jis, ateis Jo Sūnus.

 

Dangus daug maldų jau girdėjo
Ir ašarų matė skaudžių,
Kai šaukės žmogus Atpirkėjo,
Pakilt, kai nebuvo jėgų.

 

Nužengs iš aukštybių ramybė –
Šventos Dvasios sparnais ištiestais,
Ir dangaus to aukščiausio didybė
Tų, kas tiki, nuskriausti neleis.

 

Dievo meilėj saugu lyg tvirtovėj,
Kurią saugo dangaus angelai.
Ji žmogaus širdyje lyg šventovė,
Apgaubta Dievo Tėvo delnais.