Ar išsakyti savo rūpesčius Dievui ne pernelyg įžūlu?

Laiškai Malkolmui (4 skyriaus ištrauka)

 

MANAU, kad tik Dievo dėmesys išlaiko mano (kaip ir bet kieno kito) egzistavimą.

Bet jei taip, koks vaidmuo tenka mums? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso visas maldos suvokimas.

Viešpats tobulai pažįsta kiekvieną iš mūsų – kitaip tariant, visus jis pažįsta vienodai. Nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne – taip yra. Ir nors Dievo žinios apie mus niekada nesikeičia, pažinimo pobūdis gali skirtis. Pasak vienos filosofijos mokyklos, „laisvė – tai suvokta būtinybė“. Nesvarbu, ar taip teigiantys teisūs – šią mintį pateikiau tik kaip analogiją. Bendruoju atveju Dievas pažįsta žmogų taip pat, kaip bet kokios kitos rūšies objektą. Kitaip tariant, esame tokie patys Dievo pažinimo objektai kaip sliekai, kopūstai ar kosminis ūkas. Bet kai mes a) iš tiesų suvokiame šį faktą – kaip tikrovę, o ne bendro pobūdžio teiginį, ir b) visa savo valia sutinkame būti taip pažinti, tada save Dievo atžvilgiu laikome jau ne objektais, bet asmenimis. Mes Jam atsiveriame. Dievui ir anksčiau niekas netrukdė mus pažinti – permaina įvyksta būtent mumyse. Buvę pasyvūs, dabar tampame aktyvūs. Jau nebesame tiesiog Dievo pažinti, bet rodome, kalbame, atskleidžiame Jam patys save.

Taip artėdami prie Dievo neturime garantijų – asmeniniai santykiai su Juo gali pasirodyti tik saviapgaulė ar iliuzija. Kita vertus, esame mokomi, kad taip nėra, ir Dievas pats skatina mums Jam atsiverti. Šventosios Dvasios paraginti kreipiamės į Jį „Tėve“. Atsiverdami, išpažindami savo nuodėmes ir išsakydami Dievui savo prašymus ateiname į Jo akivaizdą kaip asmenys. O Dievas tampa Asmeniu mums.

Nors sakyti „tampa“ netikslu, nes Dievas nesikeičia. Jis tiesiog atsiveria kaip Asmuo, atveria mums savo, kaip Asmens, savybes. Juk (baisu tai net ištarti! Jei rašyčiau knygą, reikėtų kur kas daugiau vietos skirti paaiškinimams ir apsidraudimui) Dievo santykis su žmogumi tam tikra prasme yra toks pat, kaip žmogaus santykis su Dievu. Dievas atveria tas savo duris, į kurias žmogus beldžiasi. (Bent jau aš dažniausiai taip manau). Dieve esantis Asmuo – nes Dievas yra daugiau nei tik asmuo – bendrauja su tais, kurie su džiaugsmu Jį priima arba bent yra pajėgūs į Jį pažvelgti. Jis sako „Aš“, kai mes galime ištarti Jam „Tu“. (Tai puikiai aprašė Buberis! Turima galvoje žydų filosofo Martino Buberio knyga „Aš ir tu“ – vert. past.).

Žodis „bendrauti“ šiame kontekste, be abejo, yra antropomorfinis, nes susidaro įspūdis, kad aš ir Dievas galime bendrauti veidas į veidą kaip lygūs asmenys. Tačiau iš tiesų Jis yra aukščiau manęs ir manyje. ir po manęs, ir aplink mane. Taigi tenka subalansuoti šį požiūrį, pasitelkiant metafizines ir teologines abstrakcijas. Bet niekada ir jokiu būdu nemąstykime, kad jei antropomorfiniai įvaizdžiai yra nuolaidžiavimas mūsų ribotumui, tai abstrakcijos – tiesiogiai suprantama tiesa. Iš tiesų abu šie metodai (t. y. ir įvaizdžiai, ir abstrakcijos) yra panašus nuolaidžiavimas žmogaus silpnumui, pasitelkiami atskirai jie gali suklaidinti, tačiau drauge papildo vienas kitą. Jeigu nebūsime labai, labai atsargūs, abstrakcija gali tapti lemtinga klaida, nes pagausime save nuolat kartojant: „Ir tai ne Tu, ir tai, ir tai“. Abstrakcija patį Gyvenimą gali paversti negyvu, o Meilę neasmeniška. Kita vertus, didžiausia primityvių įvaizdžių problema ta, kad jie trukdo netikintiems gręžtis į Dievą, nors tikintiesiems nepakenks net keisčiausi vaizdiniai. Pagalvokime, ar kokia nors siela pražuvo dėl įsitikinimo, kad Dievas Tėvas turi barzdą?

xx

Beje, kai pradėjau melstis, pastebėjau, kad iš esmės keičiasi mano požiūris į asmenybę. Mano empirinis „aš“ tampa vis svarbesnis, bei tai yra visiškai priešinga savimeilei. Negalima išmokyti sėklos numirti, tampant daigu, jeigu mesite ją į ugnį, tačiau prieš sodinant ji turi tapti gera sėkla.

– RINKTINIAI LAIŠKAI OVENUI BARFILDUI, 1935 M.

xx

Kitas tavo klausimas, manau, taikomas būtent pamaldiems žmonėms. Jis, jei pameni, skambėjo taip: „Kiek svarbus turi būti poreikis ar noras, kad būtų verta maldoje jį atnešti Dievui?“ Kaip suprantu žodis „verta“, čia reiškia „ne gėda“, „derama“ arba abu šiuos dalykus vienu metu.

Kiek pagalvojęs nusprendžiau, kad šiame klausime iš tiesų slypi du klausimai.

1) Kiek svarbus turėtų būti maldos tikslas, kad stiprus noras gauti atsakymą nebūtų nuodėmės ar kvailumo ženklas? Kitaip tariant, čia kalbama apie tai, ką senovės autoriai vadino mūsų „rėmais“ arba „proto rėmais“.

2) Tarkime, kad mūsų rūpestis iš tiesų svarbus. Bet ar visada dera jį išsakyti Dievui?

Teoriškai mes visi žinome atsakymą į pirmąjį klausimą. Siekti reikia to, ką, rodos, Aurelijus Augustinas (?) vadina „sutvarkytais troškimais“. Labiausiai reikėtų rūpintis svarbiausiais dalykais, kiek mažiau – ne tokiais svarbiais ir, galiausiai, visiškai nesijaudinti dėl tų, kurie iš tiesų nėra geri arba net nevadinami gerais.

Visgi mes norime žinoti ne tai, kaip melstumėmės būdami tobuli, bet kaip turėtume melstis būdami tokie, kokie esame dabar. Jeigu tau priimtinas mano požiūris į maldą kaip į „atsivėrimą“, į šį klausimą jau atsakiau. Neverta apsimestinai nuoširdžiai prašyti Dievo suteikti „A“, jeigu iš tikrųjų mus yra užvaldęs troškimas gauti „B“. Į Dievo akivaizdą turėtume atnešti tai, kas mumyse yra, o ne kas turėtų būti.

Bendraujant su artimu draugu nedera kažkur klaidžioti mintimis ir mąstyti apie pašalinius dalykus, nes draugas, nors ir yra tik žmogus, netrukus tai pastebės. Prieš kelerius metus tu atvykai manęs aplankyti. Nors mane buvo ištikęs didelis sielvartas, stengiausi bendrauti lygi niekur nieko. Tu viską supratai po penkių minučių. Tada viską papasakojau, o tavo žodžiai privertė mane susigėsti savo uždarumo.

Galbūt savo troškimą Dievui galima išsakyti tik kaip nuodėmę, už kurią reikia atgailauti. Tačiau ir tai galima suprasti tik atsivėrę Dievui. Visgi tu kalbėjai ne apie nuodėmingus troškimus, o, veikiau, nekaltus norus, kurie blogi (jei juos apskritai galima taip pavadinti) tik todėl, kad yra kur kas stipresni, nei turėtų būti. Tačiau aš nė kiek neabejoju, kad jeigu apie juos mąstome, tai turėtume dėl to ir mestis – galbūt prašydami, gal atgailaudami, o gali vienu metu ir atgailaudami dėl nesaikingumo, bet tuo pačiu metu ir maldaudami.

Jeigu valios jėga numalšinsime tokius troškimus, ar tai apskritai neiškreips mūsų maldų? Bet jei visiškai atversime Dievui savo širdį, Jis padės mums susidoroti su problemomis. Kita vertus, dalykai, apie kuriuos stengiamės negalvoti, ima taip smarkiai slėgti, kad apskritai neleidžia susikaupti. Kažkas yra pasakęs: „Labiausiai trukdo tas triukšmas, kurio stengiamės nepaisyti.“

Sutvarkyti troškimai – tai vienas iš palaiminimų, kurių turėtume melstis, o ne puošnus rūbas, kurį apsivelkame prieš maldą.

Be to, jeigu žmogus nesikreipia į Dievą dėl mažų dalykų, greičiausia jis neskubės į Jo prieglobstį ir ištikus tikram išbandymui. Neišmokęs prašyti to, kas vaikiška, toks žmogus bus mažiau pasirengęs melsti to, kas tikrai svarbu. Nesamprotaukime pernelyg giliai, nes kartais man atrodo, kad nuo paprastų maldų mus sulaiko ne Dievo didybės suvokimas, bet mūsų pačių didžiavimasis.