Roma Ramanauskienė: „Svarbiausia yra įgyta patirtis ir išmoktos Dievo pamokos – pasitikėti, kad Viešpats viską tvirtai laiko savo rankose, kad kiekvienam trokšta tik gero“

Šią savaitę maldoje užtariame Ventos miestelio Tiesos žodžio bendruomenę.

Kokios patirtys buvo svarbiausios Jūsų tarnystėje? Kas stiprina užklupus sunkumams?
Pirmiausia, noriu pasveikinti visą bendriją „Tikėjimo žodis“, kurios nare esu jau 22 metus, su 25 metų jubiliejumi. Linkiu ištvermės gyvenant ir sekant Viešpačiu, o taip pat pasitikėti Juo visose gyvenimo situacijose.

Įtikėjau Viešpatį Jėzų Kristų 1991 metais Šiauliuose, bažnyčioje „Tiesos žodis“. 1994 metais baigusi šios bažnyčios Biblijos mokyklą, nusprendžiau vykti gyventi į mylimą savo vaikystės miestelį Ventą, Akmenės rajone, kuriame gyveno mano močiutė. Tuo metu į Ventą iš Vilniaus buvo grįžęs pastorius Mindaugas Palionis, kuris pradėjo čia rengti bažnyčios susirinkimus, kuriuos lankė nemažai žmonių ne tik iš Ventos, bet ir iš viso rajono. Kai pastorius išvyko tarnauti į Naująją Akmenę, mane paskyrė namų grupelės vadove. Nuo to laiko ir nešu tą Viešpaties man suteiktą tarnystės malonę ir naštą.

Tarnystės kelyje buvo visko, kaip ir apskritai žmogaus gyvenime. Svarbiausia yra įgyta patirtis ir išmoktos Dievo pamokos: pasitikėti, kad Viešpats viską tvirtai laiko savo rankose, kad kiekvienam trokšta tik gero, kaip tėvas savo vaikams. O įvairūs sunkumai, nelaimės ir neteisybės mūsų atžvilgiu, jeigu juos priimame nuolankiai ir pasitikėdami Dievo pagalba, gali būti reali, mus keičianti jėga, be kurios neįmanomi taip trokštami pasikeitimai ir stebuklai.

Kaip Dievo žmonių tarnaitė išmokau nė vieno žmogaus neteisti, nevertinti iš žmogiškos pozicijos, pagal šio pasaulio standartus. Per tiek tarnystės metų teko matyti ir patirti, kaip karšti dėl Dievo žmonės atšalo ir, palikę tarnystę, išėjo savais keliais, o tie, kurie buvo abejingi, šalti ir kompleksuoti, užsidegė tikėjimu dėl Viešpaties ir paėmę naštas daug padarė Dievo bažnyčios labui. Tai leido suprasti, kad viskas yra Dievo rankose. Pasitikėjimas Dievu stiprina mane užklupus bet kokiems sunkumams.

Norėtume kiek iš arčiau pažvelgti į jūsų bendruomenę. Kokiais neseniai vykusiais įvykiais norėtumėte pasidžiaugti?

Šiuo metu mūsų bendruomenę Ventoje sudaro trys šeimos. Dviejose iš jų auga maži vaikai. Manau, tai daug ką pasako. Vienai iš jų prieš mėnesį gimė dar vienas vaikutis. Mūsų šeimoje vaikelis turi gimti rudenį. Labai dažnai mūsų namų susirinkimai primena vaikų darželį. Bet čia matome Dievo valią ir malonę. Stengiamės neapleisti Naujosios Akmenės bažnyčios susirinkimų ir patarnauti pagal ten esančius poreikius. Be to, pagal galimybes tarnaujame ir Priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenei, įsikūrusiai Labdaros ir paramos fonde „Prieglobstis“ Dabikinėlės kaime, Akmenės rajone. Siekdami atsakyti į tam tikrus jų poreikius, su šios bendruomenės darbuotojais planuojame blaivybės klubą atidaryti ir Ventos miestelyje. Tai būtų pagalba ir parama tiems miestelio gyventojams, kurie „išlipo“ iš priklausomybės ir apsisprendė gyventi blaiviai. Tikimės Dievo pagalbos.

Kaip manote, kokių tarnysčių šiandien reikėtų mūsų visuomenei? Kokiais būdais būtų galima į šiuos poreikius atsakyti?

Pagal tai, ką matau ir su kuo susiduriu savo aplinkoje, miestelyje, manau, kad mūsų visuomenei reikalinga stiprių, dvasiškai ir morališkai nepalūžusių, nesavanaudiškų, pasiaukojusių žmonių (tokie gali būti tik Dievu pasitikintys žmonės) pagalba - tarnystė.

Mano nuomone, šiuo laiku Dievas nori paliesti mūsų tautos žmones per socialinę pagalbą. Tai įvairiapusė pagalba. Pvz.: bet kuriame mieste, miestelyje ar kaime reikalingi vaikų dienos centrai, nes aplink daug apleistų, vienišų vaikų, kurių tėvai negali ar nenori jais „pasirūpinti“, gal daug ir ilgai dirba, o vaikai auga gatvėje, tampa nusikaltėlių grobiu. Kita sritis - apleisti seni žmonės, kuriems reikalingas bendravimas ir paprasta pagalba buityje. Taip pat reikalingas patarnavimas ir priklausomiems žmonėms, ir su šia problema susiduriančioms šeimoms.

Manau, yra ir daugiau įvairių sričių, kur reikalingas tikinčių žmonių patarnavimas, per kurį Dievas gali pakeisti žmones.

Kokiais padėkos žodžiais norėtųsi kreiptis į Dievą, prisimenant nueitą kelią?

Dėkoju Viešpačiui, kad Jis tvirtai iki dabar vedė mane ir visą mūsų bendruomenę savo keliu, kad išlaikė, mokė ir sustiprino, padėjo ištverti visus sunkumus, sudėtingas situacijas ir toliau nepalieka mūsų be pagalbos. Už tai Jam visa šlovė ir padėka!