Kauno bažnyčios istoriją prisimenant

Pagrįstai sakoma, kad istoriją kuria žmonės. Mes, tikintieji, sakome, kad Dievas įgyvendina savo planus per žmones. Į rugsėjo 29 d. vykusį Kauno bažnyčios „Tikėjimo žodis“ prisiminimų vakarą susirinko nemažas būrys tikinčiųjų, Dievo malonės jų gyvenime liudytojų, vienaip ar kitaip pakviestų būti nuostabaus Viešpaties darbo mūsų tautoje dalimi.Smagu buvo matyti ne tik šiuo metu bažnyčią lankančius žmones, bet ir tuos, kurie kiek anksčiau dalyvavo bendruomenės gyvenime ir taip įėjo į Kauno bažnyčios istoriją. Vakarą vedusieji Virginija Vitkienė ir Dainius Jaudegis paragino į praeities įvykius pažvelgti „be piktos atminties“, nes, kaip rašė vienas iš Bažnyčios Tėvų, „pikta atmintis užtraukia mirtį“. Jie pakvietė ne vertinti, kas buvo blogai, o kas gerai, bet tiesiog prisiminti ir pasidžiaugti Viešpaties darbu tarp mūsų...

Prisiminti Kauno bažnyčios pradžią mums padėjo net keli nufilmuoti interviu: Linai Straigytei pavyko pakalbinti trumpam į Lietuvą atvykusį, šiuo metu JAV gyvenantį, bet pačioje Kauno bažnyčios pradžioje dalyvavusį brolį Arūną Žukauską, Elektrėnų bažnyčios pastorių Gintautą Gruzdį, kuris taip pat yra Kauno bažnyčios gimimo liudininkas, nes tuo metu Kaune studijavo, ir pastorių Giedrių Saulytį, kuris jau nuo 1988 metų drauge su pastoriumi Gabrieliumi Lukošiumi važinėdavo į Kauną ir stiprindavo tikinčiuosius pamokslaudami Dievo žodį. Įrašytus pasakojimus papildė ir mūsų prisiminimų vakare dalyvavusios daug metų Kauno bažnyčioje tarnavusios Vigalijos ir jos mamos Aldonos Snapkauskienės pasakojimai.

 Pastorius Gabrielius Lukošius, lankydavęs tikinčiuosius Kaune nuo 1988 metų, o 2000 metų rudenį paskirtas ir Kauno bažnyčios pastoriumi, „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios Kaune pradžią apibūdino kaip unikalų reiškinį, mat skirtingai nuo Vilniaus bažnyčios, kurios šaknys - sekmininkų bendruomenėje, Kaune į bendruomenę susibūrė žmonės, kurie atgimė ir Šventosios Dvasios krikštą gavo pradėję lankytis pas katalikų kunigą Valerijų Rudzinską, tuo metu tarnavusį Garliavoje. Vėliau, kai šis kunigas buvo perkeltas į Sutkus (Šakių raj.), žmonės ėmė burtis į grupelę Kaune. Noras pažinti Dievą buvo didžiulis. Draugai atsivesdavo draugus. Tad nors organizuotų evangelizacijų nebuvo, tikinčiųjų skaičius augo. 1989 m. į susirinkimus rinkdavosi jau apie 120 žmonių, bet didžioji jų dalis nusprendė grįžti pas katalikus. Tad liko 8-10 žmonių. Po šio atsiskyrimo kauniečiai ėmė važinėti į Vilnių, o broliai iš Vilniaus ir toliau lankydavo juos Kaune. Darbas lyg vėl prasidėjo iš naujo, tačiau bažnyčia augo „kaip ant mielių“. Per dvejus metus tikinčiųjų skaičius išaugo iki maždaug 700, tad pakeitę daug salių, pradėjome rinktis buvusiuose Profsąjungų rūmuose, renginius rengdavome net Sporto halėje. Įtikėdavo tikrai daug žmonių.

1992 m. Kauno bažnyčios pastoriumi paskirtas Stasys Eidiejus. Tikintieji augo besimokydami Biblijos mokyklose: pradžioje nemažai kauniečių važinėdavo į Vilniuje veikusią Biblijos mokyklą (1990-1992 m.) (besimokiusieji vakarinėje Biblijos mokykloje 3 kartus per savaitę po darbų skubėdavo į Vilnių, o po pamokų traukiniu ar autobusu važiuodavo namo, tad naktį iš stoties tekdavo iki namų keliauti pėsčiomis). 1992 m. Kaune pradėjo veikti videomokykla, kurioje studentai stebėjo Vilniaus Biblijos mokyklos įrašus. Šią mokyklą Kaune baigė net kelios itin skaitlingos studentų laidos.

 Vakaro metu apie tarnavimą Viešpačiui jaudinančiai, įkvėptai, o kartais ir šmaikščiai, su humoro gaida pasakojo ir prisiminimais dalijosi Jolita Gegužienė (vaikų tarnavimo įkūrėja), ją papildė Lina Beniušienė (daug metų atsakinga už akciją „Vaikų Kalėdos“), Ričardas Beniušis (tarnavimo paaugliams vadovas), Dainius Dargis ir Gediminas Butkus (Evangelijos skelbėjai Lietuvos miesteliuose, kalėjimuose ir ligoninėse). Sonata Urvinienė papasakojo apie kelerius metus vykdytą neįtikimą tarnavimą benamiams, o Valdas Šiškus priminė apie reabilitacijos centro „Sugrįžimas“ įkūrimą. Tarnavimą jaunimui originaliai pristatė jo vadovė Miglė Kavaliukaitė ir komanda, pateikusi po 3 tikras istorijas apie padarytas klaidas, įvykusius pokyčius ir savo svajones. Judita Grabauskienė trumpai papasakojo apie unikalų šokio tarnavimą, kuris dažnai papuošdavo Kaune vykusius Šlovinimo seminarus ir kitus renginius. Pakalbinome ir „pirmąją misionierę“ iš Kauno Džiugintą Zobielienę, kuri paliko gimtąjį miestą ir daugiau nei 10 metų tarnavo Tauragėje.

Išties Kauno bažnyčios istorija turtinga ir įvairi, tad, norint atskleisti visas per 25 metus vykusias įdomybes, turbūt reikėtų kiekvienam tarnavimui skirti po atskirą vakarą.

Trumpai apžvelgėme ir teologinio mokymo pokyčius, kuriuos iliustravo pamokslų įrašai, o pastorius Gabrielius Lukošius apibendrino bažnyčios kryptį ir paragino žvilgsnius nukreipti į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, siekti pažinti Jį ir būti atviriems, nes Šventasis Raštas pilnas paslapčių.

Po visų labai įdomių pasakojimų, nuotraukų bei filmuotos medžiagos peržiūros ir padėkos Dievui už Jo meilę ir ištikimybę visus šiuos 25-erius metus, vedantieji pakvietė visus vaišintis šventiniu tortu. Vaišindamiesi bendravome su esamais ir buvusiais tikėjimo namiškiais, dabar jau svečiais. Džiaugėmės kiekvienu atviros širdies žmogumi. Smagu buvo išgirsti ir buvusio pastoriaus Stasio Eidiejaus laišką, užsienyje gyvenančių brolių ir sesių sveikinimus bei linkėjimus. Džiugu, kad ir plačiai po pasaulį išsibarstę broliai bei sesės nepamiršta savo gimtosios bažnyčios ir gyvendami svetur taip pat triūsia Viešpaties laukuose.

Dėkojame visiems šį vakarą organizavusiems už nuoširdžiai atliktą darbą, palaiminusį mus visus ir svečius.

***
Štai ir kelių vakaro dalyvių įspūdžiai.

Algimantas Pečkauskas: Šiam renginiui buvo ruoštasi išties rimtai ir atsakingai. Labai patiko vedančiųjų nuoširdumas. Nustebino susirinkusiųjų gausa - smagu buvo matyti seniai regėtus veidus. Buvau Dievo paliestas ir pamačiau, kad turėjau negerą nuostatą bendruomenę palikusių žmonių atžvilgiu - kaltinau ir įtarinėjau visai be reikalo. Renginio metu suvokiau, kad svarbiausia - ne tai, kur mes esame, kokią bendruomenę lankome, bet tai, kad mes visi tikime į Jėzų Kristų. Šis renginys iš esmės pakeitė požiūrį ir į ganytojus - tik Dievo ir mūsų ganytojų dėka, mes šiandien esame šioje bendruomenėje.     

***
 Emanuelis Valatka: Man labai patiko visas renginys, ypač senų pamokslų įrašai - buvo galima pajusti tų laikų dvasią, žmonių užsidegimą, norą, kad apie Dievą sužinotų kuo daugiau žmonių, o jau su Juo susitikę - giliau Jį pažintų.

***
Ieva Vonžodaitė: Ypač patiko jaunimo pasirodymas: pateikdami paprastas gyvenimiškas situacijas jaunuoliai nuoširdžiai pripažino savo klaidas, atkreipė dėmesį į pasikeitimus ir atskleidė, apie ką svajoja. Patiko jų paprastumas. Ir tortas buvo labai skanus - ačiū organizatoriams.

***
Meilė: Patiko jauki ir linksma atmosfera. Buvo įdomu daugiau sužinoti apie kai kuriuos bažnyčios žmones - daug metų matai bažnyčioje, bet nieko apie juos nežinai... Iš pirmų lūpų išgirdau apie pačią bažnyčios pradžią. Labai patiko pasakojimai apie buvusius ar tebesitęsiančius įvairius tarnavimus, pvz., nežinojau, kad egzistavo toks tarnavimas benamiams... Labai sudomino.
 Kilo nemažai minčių ir emocijų. Kai žiūri vaizdo įrašą, kaip prieš keliolika metų visa bažnyčia garsiai meldžiasi arba tokia daugybė žmonių eina krikštytis, supranti, kad laikai pasikeitė, tiesiog nebėra taip, kaip anksčiau. Gal kiek labiau „sutradiciškėjom“, pasidarėm ne tokie lankstūs. Bet yra ir gerų pusių: dabar mes, kaip bažnyčia, gal mažiau įsitikinę savo visapusiu teisumu. Ir dabar daugiau ieškome panašumų su kitomis bažnyčiomis, o ne skirtumų.

***
Mindaugas Bajarskas: Patiko, kad įvairiuose tarnavimuose tarnavę žmonės papasakojo savo tarnystės istorijas nuo pat tarnavimo pradžios. Daug ko anksčiau nebuvau girdėjęs. Sužinojau, kad jiems teko patirti ir „šilto, ir šalto“, supratau, kad žmonės labai atsidavę tarnavo jiems patikėtuose tarnavimuose.

Prisiminimų vakarą labai pagyvino vaizdo įrašai - pamačiau daug pažįstamų veidų. Tai iš tiesų buvo šiltas prisiminimų vakaras.

***
Judita Grabauskienė: Buvo išties šaunus vakaras, prikėlęs prisiminimus iš jau nueito kelio. Kvietimas į šį vakarą įkvėpė svečiuojantis pas draugus peržiūrėti daugybę šokių, pasirodymų - pamačiau, koks aktyvus ir produktyvus kelias nueitas. Nesakau, kad tai jau pabaiga, nes viltis matyti šokėjus tarnaujančius bendruomenėje visada rusena.

 Turiu svajonę kada nors raštu chronologiškai išdėstyti tai, kas vyko šokių grupės istorijoje, atnaujinti vaizdo įrašus. Šį mano norą sustiprino bažnyčios metraštis su nuotraukomis. Dėkoju už vakarą ir atgaivintus prisiminimus, - gal tai atvers naują etapą.

***
Miglė Kavaliukaitė: Esu dėkinga organizatoriams už atminties šventę. Prisiminimai - galinga jėga, padedanti matyti save iš laiko perspektyvos, įvertinti, ar esi ten, kur norėjai atsidurti, ką pakeliui pametei, o ką radai. Viliuosi, kad to vakaro metu Dievas ne vienam priminė apie savo ištikimybę, išgelbėjimo džiaugsmą, pirmąją meilę. Viliuosi, kad ne sentimentai, o tikri Jo meilės ir ištikimybės ženklai padės žmonėms dar tvirčiau kibtis į Tą, kuris yra paruošęs ateitį su viltimi.

Su bičiuliu aptarinėdami prisiminimų vakarą apibendrinom jį kaip vienos kartos judėjimo Dievop retrospektyvą. Norėtųsi suprasti, pamatyti, kaip prie to judėjimo prisijungia nauja karta. Ko gero vienas labiausiai jauną žmogų įkvepiančių dalykų yra ištikimas, gabalą kelio su Dievu nuėjęs žmogus, nesigailintis savo pasirinkimo ir visu savo gyvenimu liudijantis, kad Evangelija yra jėga išgelbėti ir perkeisti žmogaus likimą.

Įspūdžius surinko Aistė Bajarskaitė

Nuotraukos Linos Straigytės