Brangi malonė (II)

Prasidėjus Reformacijai, Dievo apvaizda iškėlė Martyną Liuterį, kad būtų atkurta grynos, brangios malonės Evangelija. Liuteris pasirinko vienuolio kelią, ir tokia buvo Dievo valia.Jis paliko viską, kad galėtų sekti Kristumi absoliučiai Jam paklusdamas. Liuteris atsižadėjo pasaulio, idant galėtų gyventi krikščioniškai. Jis išmoko klusnumo Kristui ir Jo Bažnyčiai, nes tikėti gali tik tas, kuris paklūsta. Pašaukimas stoti į vienuolyną iš Liuterio pareikalavo visiško savo gyvenimo išsižadėjimo. Tačiau Dievas vėliau sudaužė visas jo viltis. Šventajame Rašte Jis parodė Liuteriui, jog sekimas Kristumi nėra tik grupelės išrinktųjų nuopelnas ar pasiekimas. Tai dieviškas įsakymas, skirtas visiems krikščionims be jokios išimties. Monasticizmas iškreipė mokinystės sampratą, nuolankią Kristaus mokinių tarnystę paversdamas ypatinga ir liaupsinama šventųjų veikla, o mokinio savęs išsižadėjimas virto pasipiktinimą keliančia „religingųjų“ arogancija. Pasaulis įslinko į pačią vienuolystės širdį ir vėl sukėlė sumaištį. Vienuolio mėginimas bėgti nuo pasaulio iš tiesų tapo tik subtilia meilės pasauliui forma. Ir štai tuomet, kai Liuterio religiniame gyvenime buvo išmuštas pagrindas iš po kojų, jis nusitveria malonės. Kai visas jo vienuoliškas gyvenimas ėmė griūti, Liuteris išvydo Dievą Kristuje ištiesiantį savo gelbstinčią ranką. Jis čiupo tą ranką tikėjimu, suprasdamas, jog „galiausiai kad ir ką bedarytume, iš to nebus jokios naudos - nesvarbu, kaip pavyzdingai geras būtų mūsų gyvenimas.“ Malonė, kuri jam atsivėrė, buvo brangi malonė ir persmelkė visą jo esybę. Štai jis dar kartą turi palikti savo tinklus ir sekti. Pirmasis kartas buvo tada, kai jis peržengė vienuolyno slenkstį, kai už durų paliko viską, išskyrus pamaldųjį save. O dabar net ir tai buvo iš jo atimta. Jis pakluso pašaukimui, ir tai nebuvo jo nuopelnas. Tai įvyko tiesiog iš Dievo malonės. Liuteris neišgirdo tokių žodžių: „Žinoma, tu nusidėjai, tačiau dabar tau viskas atleista, kad galėtum pasilikti, koks esi, ir džiaugtis atleidimo teikiama ramybe.“ Ne, Liuteris turėjo palikti vienuolyną ir sugrįžti į pasaulį - ir ne todėl, kad pasaulis būtų buvęs geras ar šventas, bet todėl, kad net ir vienuolynas jau buvo tapęs pasaulio dalimi.

Liuterio sugrįžimas iš vienuolyno į pasaulį buvo pats baisiausiais smūgis pasauliui, kokį tik šis buvo patyręs nuo ankstyvosios krikščionybės laikų. Savęs išsižadėjimas tampant vienuoliu buvo lyg vaiko žaidimas, palyginus su tuo išsižadėjimu, kuriam pasišvęsti jis turėjo sugrįžęs į pasaulį. Dabar prasidėjo tikroji kova. Vienintelis kelias sekti Jėzumi - tik gyvenant šiame pasaulyje. Iki tol krikščioniškas gyvenimas tebuvo saujelės išrinktųjų sielų pasiekimas išskirtinai palankiomis monasticizmo sąlygomis. Dabar - tai kiekvieno pasaulyje gyvenančio krikščionio pareiga. Jėzaus įsakymas privalo būti priimamas kiekvieno su tobulu klusnumu kasdienio gyvenimo pašaukime. Konfliktas tarp krikščionio gyvenimo ir pasaulio gyvenimo išryškėjo kaip niekad anksčiau - krikščionis su pasauliu susidūrė akis į akį.

Manyti, kad Liuterio atgaivinta grynos malonės Evangelija atleido tikintįjį nuo pareigos paklusti Jėzaus įsakymui arba kad didysis Reformacijos apreiškimas apie atleidžiančią Dievo malonę savaime išteisina ir pašventina pasaulį būtų pražūtingas nesusipratimas. Priešingai, Liuterio suvokimu, pasaulyje gyvenančio krikščionio pašaukimas pašventinamas tik tuo atveju, jei tame pašaukime pasireiškia absoliutus, radikalus protestas prieš pasaulį. Krikščionio pašaukimas gyventi pasaulyje susilaukia evangelinio patvirtinimo ir pateisinimo tik tuomet, jei vykdomas sekant Jėzumi. Ne išteisinimas iš nuodėmės, o nusidėjėlio išteisinimas privertė Liuterį grįžti į pasaulį palikus vienuolyną. Malonė, kurią jis gavo, buvo brangi malonė. Tai malonė, nes ji buvo lyg vanduo išdžiūvusiai žemei, paguoda per išmėginimus, išlaisvinimas nuo paties pasirinkto kelio vergystės ir visų jo nuodėmių atleidimas. O brangi ji buvo todėl, kad reiškė, jog pašaukimą tapti mokiniu jis turi priimti kaip niekad rimtai (ir tai anaiptol neatleido jo nuo gerų darbų). Tai buvo malonė, nes labai brangiai kainavo, o labai brangiai kainavo todėl, kad buvo malonė. Nusidėjėlio išteisinimas - štai kokia paslaptis glūdėjo Reformacijos Evangelijoje.  

Deja, Reformacijos rezultatas buvo pergalė (ne, ne pergalė, kylanti iš Liuterio supratimo apie tyrą ir brangią malonę) budraus religinio žmogaus instinkto: mat pastarasis atrado vietą, kur malonę galima įsigyti pačia žemiausia kaina. Tereikėjo subtiliai, vos pastebimai perkelti akcentą, ir taip buvo padaryta didžiulė žala. Liuteris mokė, jog žmogus negali stovėti Dievo akivaizdoje, kad ir kokie religingi būtų jo darbai, nes jis iš esmės vis vien nuolat siekia tik savo interesų. Savo kančios pribaigtas Liuteris tikėjimu priėmė dovanai teikiamą besąlygišką visų savo nuodėmių atleidimo malonę. Jis suvokė, kad tokia malonė reikalauja viso jo gyvenimo ir kad tokią kainą teks mokėti diena iš dienos. Ši malonė neatleido jo nuo mokinystės, bet padarė jį dar uolesniu mokiniu. Malonė Liuteriui reiškė gyventi absoliučiai paklūstant Kristui, ir tik šitaip jis suprato malonę. Liuteris teigė, kad išgelbėti gali vien tik malonė; jo pasekėjai pakartojo šią doktriną pažodžiui. Tačiau jie pamiršo tai, kas buvo nuo jos neatsiejama ir savaime suprantama - mokinio priedermes. Liuteriui nebuvo reikalo nuolatos detaliai jas minėti, nes jis visuomet kalbėdavo apie tokią malonę, kuri vedė jį sekti Kristumi. Pagal Liuterio doktrinos standartus jo pasekėjų doktrina buvo neginčijama. Vis dėlto jų ortodoksija reiškė Reformacijos - kaip brangios Dievo malonės žemėje apreiškimo - pabaigą ir žlugimą. Nusidėjėlio, gyvenančio pasaulyje, išteisinimas išsigimė į nuodėmės ir pasaulio išteisinimą. Brangi malonė buvo paversta pigia malone be mokinystės.

Liuteris yra pasakęs, jog, kad ir ką besistengtume daryti, iš to nebus jokios naudos - nesvarbu, kaip dorai ir pamaldžiai gyventume. Jis kalbėjo, kad Dievo akivaizdoje mums niekas nepagelbės, - vien tik „malonė ir palankumas, per kuriuos suteikiamas nuodėmių atleidimas“. Tačiau jis taip teigė jau po to, kai pačiu kritiškiausiu gyvenimo momentu buvo antrą kartą pašauktas viską palikti ir sekti Jėzumi. Malonės pripažinimas buvo jo galutinis, radikalus susirėmimas su jį nuolat persekiojančia nuodėme, tačiau tai niekuomet netapo nuodėmės pateisinimu. Įsitverdamas Dievo atleidimo, Liuteris galutinai ir radikaliai išsižadėjo savavalio gyvenimo, o tas susirėmimas neišvengiamai paragino jį sekti Kristumi. Tai jis visuomet vertino kaip galutinį sunkaus uždavinio sprendimo atsakymą, visų savo pastangų rezultatą, ir tą rezultatą Jam parodė Dievas, o ne žmogus. Tačiau vėliau Luterio pasekėjai tą „atsakymą“ pavertė „duotybe“ savo išvedžiojimams pagrįsti. O tai ir buvo problemos šaknis. Jei malonė yra Dievo atsakymas, krikščioniško gyvenimo dovana, tai mes nė akimirkos negalime išgyventi nesekdami Kristumi. Bet jei malonė tėra išankstinė mano krikščioniško gyvenimo duotybė, vadinasi, aš galiu gyventi pasaulyje „krikščioniškai“, žinodamas, jog visos mano nuodėmės jau iš anksto pateisintos. Galiu nuodėmiauti kiek noriu ir pasikliauti, kad malonė man vis tiek atleis, nes juk galų gale pasaulis išteisintas malonės principu. Taigi ir toliau galiu gyventi savo miesčionišką pasaulietinį gyvenimą ir likti toks, koks buvau prieš tai, be to, būdamas užtikrintas, kad Dievo malonė mane „pridengs“. Būtent dėl tokios „malonės“ įtakos pasaulis ir buvo paverstas „krikščionišku“ - t. y. kaip niekad anksčiau sekuliarizuojant krikščioniškąją religiją. Nebelieka priešpriešos tarp krikščioniško gyvenimo ir respektabilaus miesčioniško gyvenimo. Krikščioniškas gyvenimo būdas niekuo nebesiskiria nuo pasaulio - tiesą pasakius, tos „malonės“ vardan krikščioniui netgi draustina būti kitokiam nei pasaulis. Galutinė viso to išvada yra ta, kad mano, kaip krikščionio, vienintelė pareiga - palikti šį pasaulį valandai kitai sekmadienio rytą ir aplankyti bažnyčią, dėl visa ko užsitikrinant, kad visos mano nuodėmės atleistos. Man nebereikia daugiau stengtis sekti Kristumi, kadangi pigioji malonė - baisiausias Kristaus mokinio priešas, kuriuo tikras mokinys bjaurisi ir kurio neapkenčia - išlaisvina mane nuo to. Malonė, kuri imama tik kaip duotybė mūsų išvedžiojimams, reiškia malonę pačia žemiausia kaina. Tačiau malonė, kaip galutinis uždavinio sprendimo rezultatas, reiškia brangią malonę. Baisu ir pagalvoti, ką galima padaryti su gera evangeline doktrina. Abiem atvejais turime autentišką formulę - „išteisinimas tikėjimu“. Tačiau neteisingas formulės pritaikymas priveda prie visiško jos esmės iškreipimo.
Po ilgų pažinimo paieškų Faustas gyvenimo saulėlydyje pagaliau pripažįsta:

Dabar išties matau, kad nieko mums žinot neskirta.

Tokio atsakymo buvo prieita sprendžiant uždavinį - tai buvo didelės patirties rezultatas. Tačiau visai kas kita, pasak Kierkegoro (Kierkegaard), kai tą patį pareiškia koks nors universiteto pirmakursis, siekdamas pateisinti savo tingumą. Kaip galutinis uždavinio sprendimo rezultatas toks pasakymas yra visiškai teisingas, tačiau jei jis traktuojamas kaip pradiniai duomenys uždaviniui spręsti - tai tik savęs apgaudinėjimas ir daugiau nieko. Įgytas pažinimas negali būti atskirtas nuo egzistencijos, kurioje jis buvo įgytas. Tik tas žmogus, kuris viską paliko dėl Kristaus ir nusekė Juo, turi teisę sakyti, kad yra išteisintas malone. Jis žino, kad pašaukimas būti mokiniu yra malonės dovana, ir tas pašaukimas neatskiriamas nuo malonės. O tie, kurie šią malonę mėgina panaudoti, siekdami išsisukti nuo sekimo paskui Kristų, tik apgaudinėja save.

Šis tekstas - ištrauka (pirmas skyrius) iš ką tik išleistos D. Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina“. Knygą galima įsigyti didesnių miestų Tikėjimo žodžio bendruomenėse arba internetiniame krikščioniškame knygyne.