Mumyse sukylantis demonas (II dalis)

Jūsų dėmesiui siūlome ištrauką iš Džono ir Polės Sandfordų knygos „Krikščioniškos šeimos atstatymas“ , kurią šiais, 2015 m., pakartotinai  išleido leidykla „Tikėjimo žodis“.

Toliau kalbėkime apie antruosius mentalinius gyvenimo metus.
Kalendoriniai metai trunka dvylika mėnesių, o mentaliniai metai gali trukti dvejus ar trejus kalendorinius metus. Kai kurie vaikai bręsta daug greičiau už kitus. Vystymosi tempu nereikėtų nei didžiuotis, nei jo gėdytis. Genijai dažnai emocionaliai ir socialiai bręsta lėčiau už kitus (pvz., Albertas Einšteinas). Svarbu iš vaiko nereikalauti įgūdžių (pvz., naudotis tualetu), kol jis nepasiruošęs. Mūsų materialistiškai paveiktus protus šokiruoja mintis, kad tokie žemiški dalykai, kaip mokymasis naudotis tualetu, susiję su dvasios ir sielos formavimu. Tikėjimas ir religija nėra atskirti nuo gyvenimo, todėl dvasingumas pasireiškia ne tik tada, kai garbiname Dievą, bet ir kai dirbame mažus, įprastus kasdienybės darbus. Sielos prigimtį veikia ir formuoja tai, kaip ir kada su mumis elgiamasi. Kai kurios motinos išmokytos, kad vienų metų vaikas privalo mokėti sėdėti ant puoduko. Norėdamos būti pavyzdingos, jos verčia savo vaikus, pasirengusius tam arba nepasirengusius, sėdėti ant puoduko ir atlikti gamtinius reikalus. Tai aklas nejautrumas. Taip mokydamasis kontroliuoti tuštinimąsi, vaikas išmoksta kažko daugiau - jis ima bijoti sunkios auklėjimo rankos, ir jame įsišaknija nerimas. Vystosi baimė, nesveikas troškimas įsiteikti, noras viską daryti per jėgą, nevisavertiškumo jausmas ir negatyvus savęs vertinimas. Toks žmogus vėliau galbūt protu suvoks, kad malonė yra dovana, bet ilgus metus jo dvasia grumsis su nuostata, įskiepyta jo sieloje dar vaikystėje. „Jeigu aš gerai nesielgsiu, Dievas manęs nemylės.“ Dažniausiai jis bendrauja su Dievu tik instinktyviai reaguodamas, kaip nuo mažens motiniškos valdžios buvo išugdytas. Gaila, kad daug tikinčiųjų, atgimusių iš aukšto krikščionių vis dar nori įsiteikti Dievui ir nesupranta, kad klaida padaryta, kai jiems tebuvo dveji metai! Geriausias auklėjimas - tai jautrus vaiko vystymosi tvarkaraščio stebėjimas. Kai vaikas pasirengęs, motina be prievartos padės jam išmokti. Psichologai tvirtina: jeigu vaikas per anksti verčiamas naudotis tualetu, dažniausiai jis tampa priekabus, kitus smerkiantis, kaprizingas, šykštus, įsitempęs, nervingas ir perdėtai jautrus. Tokį žmogų jie vadina „analine asmenybe.“ Gaila, kad daugelis motinų tokių dalykų nežino.

Mokymas sėdėti ant puoduko yra tik vienas iš šimtų pavyzdžių, rodančių, kad kiekvienas vaikas vystosi pagal savo individualų tvarkaraštį. Kai kūdikiui reikia mylinčio tėviško jautrumo, turime išmokti tūkstančius pamokų. Toks jautrumas - tai nuolatinė staigi mirtis sau per Jėzaus aukos ant kryžiaus jėgą, kad Kristaus meilė padėtų reaguoti taip, kaip tą akimirką reikia kitam. Nenumirę sau, mes brukame klaidingus reikalavimus, pažeisdami savo vaiko sielą.

Heivighurstas ir Elisas pagrindinę antrųjų mentalinių metų pamoką pavadino „nepriklausomybe.“ Jie neturi omenyje brandžios nepriklausomybės, bet individualizacijos proceso pradžią (žr. diagramą „A“ p. 32). Dvimetis vaikas atsiskleidžia, sakydamas „ne.“ Mūsų Timas mėgo ledus, todėl jo pa-klausdavome:
- Timuk, ar nori ledų?
 - Ne!

Jis norėdavo ledų, tačiau pratinosi sakyti „ne.“ Vaikui svarbu mokėti pasakyti „ne.“ Sakydamas „ne“, jis apibrėžia savo individualybę: „Tu stovi ten, o aš stoviu čia.“ Individualybė turi išmokti pasakyti „ne“ kitam žmogui ir sau. Tačiau daugelis tėvų ir motinų šito nesupranta. Kai vaikas pradeda sakyti „ne“, tokie tėvai išsigąsta ir slopina vaiko norą neigti, nes mano, kad gerai daro taisydami vaiko elgesį. Taip sėjamos maišto sėklos, ir sukyla „demonas.“

Tėvai turi žinoti vieną subtilią laisvės detalę. Vaikui reikia leisti pasakyti „ne“, bet kartu ir atsakyti už savo pasirinkimo pasekmes. Bausmė yra būtina, bet ji turi būti paprasta ir natūrali kokio nors svarbaus sprendimo pasekmė, o ne pastangos paversti vaiką mazgote, nesugebančia pasakyti „ne.“ Kai sūnui Lorenui drausdavome daryti, kas jam patinka, jis stovėdavo ir lygindavo užgaidą ir bausmę už ją. Žinojo, kad jam leidžiama apsispręsti, bet teks ir atsakyti už pasekmes.

Sakymas „ne“, t.y. nepriklausomybė, priklauso nuo esminio pasitikėjimo. Įsivaizduokite dvejų metų vaiką. Koks jo ūgis? Nesiekia nė metro. Ką jis mato žiūrėdamas aukštyn? Nosis, rankas, kelius ir užpakalius. Tiems milžinams, iš kurių gauna viską, ko jam reikia, - meilę, glamones, maistą, aprangą ir pastogę, - jis turi pasakyti „ne.“ Tam reikia pasitikėjimo! Didžiulio pasitikėjimo! Jeigu vaikas neišmoksta pirmosios pamokos, jis negali išmokti antrosios, o antrąją išmokti be galo svarbu.

Antrojo pasaulinio karo metais išaugo tokių vaikų karta, kurių tėvų nebūdavo namuose. Motinos dirbo fabrikuose, o tėvai kariavo. Vaikai neteko tokios svarbios tėvų meilės ir prisirišimo. Daugelis neišmoko esminio pasitikėjimo, todėl jie neišmoko ir nepriklausomybės. Taip Amerikoje pirmą kartą gimė paauglių karta, kuri privalėjo būti gaujoje. Jeigu gauja norėdavo eiti į aludę pasigerti, jie irgi turėdavo eiti. Jeigu gauja pasakydavo: „Nešiokime tokius drabužius“, žūt būt turėdavo tokius įsigyti. Jie buvo impulsyvūs, nes daugelis jų kartos antraisiais mentaliniais savo gyvenimo metais neišmoko nepriklausomybės. Jie nesugebėjo išsiskirti ar būti savimi. Šie paaugliai neišmoko atskirti savęs nuo kitų. Jie nesugebėjo gyventi savarankiškai, nes neišmoko „esminio pasitikėjimo.“

Jei visa tai pritaikytume krikščioniškai šeimai, suvoktume, kaip svarbu motinai ir tėvui suprasti savo dvejų metų vaiką, parodyti jam šiltą žmogišką meilę ir, reikalui esant, leisti jam pasakyti „ne.“ Bet tai reikalauja atsižadėti savęs toje situacijoje ir gyventi Kristuje. Jeigu gimdytojai neišmoks klausyti Šventosios Dvasios, jie patirs daug nesibaigiančių pralaimėjimų, stengdamiesi padaryti vaiką tokį, kokį nori matyti.

Norime patikslinti, jog tai, ką pasakėme apie paauglius, ne be išimties tinka visiems. Kai kurie paaugliai prisiriša prie laikmečio mados be jokio pašalinio impulso. Kiti siekia priklausyti gaujai, neprarasdami savo laisvės. Pirmojo pasaulinio karo metu seneliai dar buvo šeimos dalis, bet per Antrąjį pasaulinį karą šeimose jų gyveno gerokai mažiau ir nuo to laiko vis mažėja. Nesugebėjimas išlikti savimi ėmė ardyti giminystės ryšius. Intensyvus gyvenimas atskyrė tėvus nuo giminių ir artimų draugų pagalbos bei paramos, todėl kai jie dėl kokių nors priežasčių negali pasirūpinti vaikais, šie lieka apleisti.

Be meilės išauginti žmonės kabinasi į sau lygius, bijodami kuo nors išsiskirti. Mums atrodo siaubingos kai kurių sociologų teorijos, neva reikalingi lopšeliai, į kuriuos visi tėvai galėtų leisti savo vaikus. Jie teigia, kad lopšelio - darželio auklėtojai yra geriau už kitus pasirengę rūpintis vaikais, todėl tėvai gali visiškai atsiduoti darbui, vaikus patikėdami specialistams. Tai dar vienas pavyzdys, kaip materialistinis mentalitetas iškreipia tėvų mąstymą ir šie nebesupranta, kokie yra svarbūs savo vaikams. Tokie akli patarėjai visiškai griauna šeimą.

Biblijos rašymo laikais šeimos struktūra buvo daug tvirtesnė, o dvasingumo pojūtis kasdieniniame gyvenime nebuvo prarastas. Tiesiogiai apie dvasinį šeimos gyvenimą Biblijoje kalbama nedaug, nes tai buvo savaime suprantama. Tačiau daug pasakyta netiesiogiai. Ar atsimenate, kaip Marija atėjo aplankyti Elzbietos?

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiosešoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta (Lk 1, 39-45).

Iš kur Jonas Krikštytojas, būdamas Elzbietos įsčiose, žinojo, kas vyksta aplinkui? Iš kur jis žinojo, kad Marija įėjo į kambarį ir kad ji nėščia? Net suaugusieji vargiai pastebėtų, kad Marija laukiasi. Iš kur žinojo Jonas Krikštytojas? Kaip jis suprato, kad ten Jėzus? Jonui tai apreiškė Šventoji Dvasia. Ir mums teko konsultuoti daugybę žmonių, kurie patyrė įvairiausių sukrėtimų dar būdami įsčiose.

Išskyrus fiziologinį vystymąsi, moksliškai neįmanoma parodyti, ką embrionas patiria įsčiose. Tačiau savo mokymą mes grindžiame aštuoniolikos konsultavimo metų patirtimi. Per tuos metus, vedami Šventosios Dvasios apreiškimo, mes meldėmės prašydami išgydyti tūkstančius traumų, patirtų dar įsčiose. Stebinantys maldų rezultatai - proto, emocijų, kūno išgydymai ir pasikeitęs elgesys - byloja, kad kūdikiai tikrai patiria traumas įsčiose. Savo tarnystės pradžioje tik vylėmės, kad mūsų dvasia turi protą ir gali suvokti. Tačiau šiandien tie, kurie netiki šiuo subjektyviu apreiškimu, turėtų paneigti akivaizdžius rezultatus. Mes žinome, kad pasikeitimai vyksta tik tuomet, kai prašome Viešpatį Jėzų paliesti ir išgydyti žemiau išvardintas žaizdas bei traumas.

Dažni reiškiniai:
1. Nepaaiškinama mirties baimė, atsiradusi dėl:
a) aborto grėsmės;
b) motinos baimės, kad įvyks persileidimas.

2. Įsišaknijęs nevisavertiškumas, atsiradęs dėl:
a) pastojimo ne santuokoje;
b) nepageidaujamo nėštumo;
c) didelio noro sulaukti mergaitės, kai formuojasi berniukas, arba atvirkščiai.

Tačiau kartais, nors ir nugalėjus visus žinomus psichologinius trukdžius, neapykanta ir įtūžis išlieka. Vieną kartą Šventoji Dvasia mums apreiškė, kad atėjusiam pas mus žmogui, dar būnant motinos įsčiose, gimdytojų tarpusavio santykiai buvo žiaurūs. Kai pasimeldėme, persidavusi iš tėvų neapykanta ir įtūžis iš karto dingo. Kartais nesveiką geismą arba lytinių santykių baimę būdavo sunku įveikti, kol maldoje nesuprasdavome ir nenugalėdavome gimdytojų seksualinių problemų bei traumų, padarytų besikreipiančiajam dar buvus įsčiose. Apie tai rašydami nesiekiame išmokyti gydyti tokias traumas, bet norime, kad tėvai krikščionys žinotų, kad jų elgesys daro didelį poveikį vaikams, dar esantiems motinos įsčiose.

Kai mums užduoda klausimą apie įvaikintus vaikus, mes atsakome, kad tokiems vaikams būtina išgydymo malda. Įvaikintieji savo dvasia suvokia tėvų netektį, nesvarbu, ar jie žino tai protu, ar ne. Kūdikiai ir maži vaikai dar negali kalbėti apie tokius dalykus, todėl nereikia garsiai už juos melstis jiems girdint. Kaip mes kalbamės su vyresniais vaikais ir kaip už juos meldžiamės, priklauso nuo jų brandumo laipsnio, atvirumo ir išminties.

Daug tėvų (vyrų) kreipdavosi į mus, sakydami: „Manau, kad, mums išsiskyrus, žmona susirastų žmogų, su kuriuo būtų laimingesnė, ir vaikams taip būtų geriau. Vaikams būtų geriausia, jeigu mes išsiskirtume.“ Mūsų Viešpats gyvas, todėl gali ginčus paversti palaiminimu. Geriau namai be santaikos, negu be tavęs! Tavęs negalima pakeisti. Dievas atsiuntė tavo vaiką tau. Jeigu miršti, nieko nepakeisi, bet svarbu užkirsti kelią skyryboms.

(Bus daugiau)