13 | 2008 02 12 I Nepaliauti tikėti

Laba diena, pastoriau Giedriau.

Atrodot įdomus žmogus...

Noriu paklausti, kaip jums sekasi visada būti teisingu, pamaldžiu ir t.t... Aš toks žmogus, kad man būna toks laikotarpis, kai aš pamaldi, skaitau Šventą Raštą, tai tęsiasi kelis mėnesius. Ateina toks laikotarpis ir aš nusisuku nuo Dievo, ir taip kartojasi. Kristus yra pasakęs, kad negalima tarnauti dviem: Dievui ir Mamonai, negali būti drungnas.

Bet man taip būna. Ką daryti, kad būčiau karšta visada, atsidavusi Dievui. Jis mano mintyse kiekvieną dieną, bet būna ilgas kelių mėnesių laikotarpis, kai būnu pamaldi, ir ilgas laikotarpis, kai nebepamaldi.

Ačiū už atsakymus.

Aurelija

29 metai

Panevėžys




Aurelija,

Ačiū už pasitikėjimą, kurį atskleidžia Jūsų laiško žodžiai. Deja, turiu Jus nuvilti. Nesu ypatingas žmogus ir, tiesą sakant, labai panašus į Jus. Ir aš savo tikėjimo kelyje įžvelgiu ir pakylėjimus, ir slėnius. Tik, ačiū Dievui, kad Jo malonė padeda pakelti žvilgsnį  į Kristų, keltis ir sekti Juo. Kiekvienas iš mūsų, patyrusių Jėzaus meilę ir Dievo jėgą, siekiame Jam visa kuo patikti. Tačiau tuomet ir susiduriame su savo žmogiškumu, ydomis ir nuodėmėmis. Tai pažemina. Norėtume būti stiprūs, visa pajėgiantys, visuomet užjaučiantys, mylintys ir t.t. Tačiau pamatome, jog esame abejingi kitų skausmui, besirūpinantys visų pirma savo pačių poreikiais, lengvai įsiskaudinantys, iš kitų reikalaujantys daugiau nei iš savęs ir pan. Todėl ir reikalinga mums Dievo malonė. Be jos pražūtume. Norėčiau jus šiek tiek paguosti, tik ne tiek, kad susitaikytumėte su savo „atšalimo" periodais, bet tiek, kad neprarastumėte vilties, jog Dievo malonės dėka jie bus vis trumpesni ir retesni. Naujasis Testamentas atskleidžia, jog net apaštalai, tie, į kuriuos mes visi norime lygiuotis, buvo nuodėmingi. Štai Jokūbas rašo: „Juk mes visi daug kur nusižengiame..." (Jok 3, 2). Jam antrina Jonas: „Jei sakome, kad neturime nuodėmės, - klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakome, kad nesame nusidėję, darome Jį melagiu, ir nėra mumyse Jo žodžio" (1 Jn 1, 8-10). Evangelijose regime apaštalus besiginčijant, kuris iš jų didžiausias (Lk 9, 46-48), Apaštalų darbuose - Paulių susipykstantį su Barnabu (Apd 15, 37-40), o laiške Galatams Petrą nukrypstantį nuo Evangelijos tiesos (Gal 2, 11-14). Jeigu pirmieji, didžiausieji, buvo tokie, tai kodėl galvojame, kad turime būti už juos pranašesni? Ar ne todėl, kad save pervertiname? Ar ne todėl, kad niekaip nenorime pripažinti, kad tikrai esame nusidėjėliai, kuriems iš tiesų reikalingas išgelbėjimas? O išgelbėjimas yra teikiamas ne už nuopelnus, bet tik dėl Jo gailestingumo ir malonės. Tokiais periodais, apie kuriuos rašote ir klausiate, belieka pasitikėti Kristumi, kaip Užtarėju, ir prašyti Dievo malonės. Ir po truputį, labai pamažu mes pradedame keistis. Panašėti į Jį - mūsų tikėjimo Pradininką ir Atbaigėją (Hbr 12, 2).

Malonės Jums ir didelės kantrybės,

Pastorius Giedrius Saulytis