Kaip krikščionys turėtų auginti vaikus

O koks yra vaikų auklėjimo tikslas? Koks jūsų, kaip tėvų, tikslas? Ko norite savo vaikams? Ar kada nors apskritai esate apie tai susimąstę?

Vieni iš mūsų pasakytų: „Norėčiau, kad vaikai būtų sveiki ir laimingi. Norėčiau, kad užaugę jie įgytų gerą išsilavinimą, rastų gerą darbą, susituoktų su geru žmogumi ir gyventų gerą gyvenimą.“ Tai daugumos tėvų JAV „amerikietiška svajonė“. Kai kurie pasakytų: „Aš tiesiog norėčiau, kaip nors ištverti, kol jie išaugs iš paauglystės.“

Koks jūsų tikslas? Galbūt geriau būtų klausti, kokius tikslus kelia Dievas jums, kaip vaikų tėvams? Jei esate krikščionis, būtent taip turėtumėte ir mąstyti. Tačiau prieš kalbėdami apie biblinius auklėjimo tikslus, aptarkime kai kuriuos nebiblinius.

Dalykai, kurių NETURĖTUME siekti

Blogiausias auklėjimo tikslas: suvaldyti netinkamą elgesį.

Iš patirties žinau, kad dauguma tėvų šito tikslo siekia iš nežinojimo ar įpratimo. Jų auklėjimas sutelktas į tai, ko jie nenori, o ne į tai, ko jie norėtų: Aš NENORIU, kad jie vartotų narkotikus ar alkoholį. Aš NENORIU, kad jie gyventų nesantuokinį lytinį gyvenimą. Aš NENORIU, kad jie susidėtų su blogais draugais. Aš NENORIU, kad jie darytų man gėdą. Ir kai jie šitų dalykų NEDARO, jaučiuosi visai geras tėvas.

Ir tai vyksta nuo mažų dienų. Mes didžiuojamės (taip darėme ir mes su Mišele), kad mūsų vaikai elgiasi gerai, o jūsų – ne.

Tokio auklėjimo tikslas – tiesiog apsaugoti nuo blogio ir suvaldyti elgesį. Jūs darysite viską, kad tik vaikai nesielgtų netinkamai – šauksite, gąsdinsite, bauginsite, versite jaustis kaltais, manipuliuosite.

Kodėl kontroliuoti netinkamą elgesį yra blogiausias tikslas?

  • Todėl, kad jei mes nesielgiame pagal širdį, mes veidmainiaujame.
  • Evangelijoje pagal Matą skaitome: Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas: ‘Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’ (Mt 15, 7–9). Ar girdite, ką sako Jėzus? Jei mūsų širdis ir rankos (vidus ir išorė) veikia atskirai, tai vadinama veidmainyste. Tai netikra. Mes auginame nenuoširdžius veidmainius, kurie žino, kaip turi elgtis, bet jų širdys yra nutolusios nuo Dievo.

Jėzui nedaro įspūdžio tiesiog gerai besielgiantys žmonės, o ir šie Jį atstumia. Nes Jėzus žino tai, ką mes esame praktiškai pamiršę: mes žiūrime į išorę, o Dievas žiūri į širdį. Todėl išorė mus labai lengvai ir apgauna.

Ar suprantate? Jei jūsų auklėjimo tikslas yra pakeisti elgesį, ir jei pokyčiai prasideda ne nuo širdies, jūsų vaikams ne tik nepasiseks, jie tiesiog bus pasmerkti. Supraskite, kad bet kokie teigiami elgesio pokyčiai geriausiu atveju bus laikini. Kodėl? Nes širdis visada nugali.

  • Būtent širdyje slypi tikrasis žmogus: Kaip vanduo atspindi veidą, taip žmogaus širdis atspindi žmogų (Pat 27, 19). Kitaip tariant, tikrasis žmogus (jei taip galėčiau pasakyti) slypi širdyje, o ne išorėje.
  • Išorinės taisyklės bejėgės suvaldyti kūną: Jei su Kristumi mirėte pasaulio pradmenims, tai kodėl gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, pasiduodate nuostatoms („Neliesk! Neragauk! Neimk!“ – visa tai vartojama dingsta.) pagal žmonių priesakus bei doktrinas? Tiesa, tai atrodo išmintingai dėl susikurto pamaldumo, tariamo nusižeminimo ir kūno varginimo, tačiau neturi jokios vertės ir pasotina kūniškumą (Kol 2, 20–23). Ar supratote paskutinę mintį? Paulius sako: „Visi išoriniai dalykai, kuriais apribojame žmonių elgesį, iš pradžių atrodo be galo gerai, kol neišaiškėja, kad tai neturi galios suvaldyti kūniškumą.“

Jei jūsų auklėjimo tikslas bus suvaldyti netinkamą elgesį, tikslą galite pasiekti, bet jūsų pergalė bus laikina.

Yra dar viena priežastis, dėl kurios mūsų tikslas neturėtų būti tik pakeisti elgesį. Atsiverskime Laišką  romiečiams: O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes valgo ne iš įsitikinimo. Visa, kas daroma ne iš įsitikinimo, yra nuodėmė (Rom 14, 23). Tai sukrečia. Ar suprantate, ką čia Paulius ką tik pasakė (ir šių žodžių aš neištraukiu iš konteksto!)?

  • Netgi doras elgesys, kuris nekyla iš tikėjimo, yra nuodėmė! Galiu tai pasakyti kitaip: viskas, tai yra bet koks veiksmas ar požiūris, kuriam trūksta pasitikėjimo Dievu, yra nuodėmė, ir visiškai nesvarbu, ar tai žmonėms atrodo dora. Taigi jūsų vaikas gali būti pats doriausias, neperžengti griežčiausių moralės ribų, bet  Paulius rašo, kad jei jo elgesys nėra paremtas tikėjimu į Kristų, jo moralė yra nuodėminga. Jis elgiasi dorai, nes mano, jog Dievui bus priimtinas dėl savo gerų darbų, o ne tik dėl to, jog tiki Jėzumi Kristumi. Štai kodėl galime pasakyti, kad net patys doriausi pasaulio žmonės po mirties neis į dangų, jei netikės Jėzumi.

Jei mes siekiame tik suvaldyti netinkamą elgesį ar net paskatinti gerą, Biblija sako: „Tai nėra visiškai gerai. Jei elgesys (geras ar blogas) nekyla iš meilės Jėzui, tai yra nuodėmė.“

Pamatėme, kad siekti tik suvaldyti elgesį, nepasiekiant širdies, nėra gerai, tai kokie būtų teisingi tėvų tikslai?

Keletas geresnių auklėjimo tikslų

Pirmasis tikslas: vaikai turi suprasti, kad kovoja dvasinę kovą. Fizinis pasaulis nėra tolygus tikrovei. Aš noriu, kad mano vaikai suprastų, jog šis pasaulis – dar ne viskas. Nenoriu, kad jie tikėtų, jog tikrovė yra vien tik tai, ką galima pamatyti, paragauti ir paliesti. Noriu, jog jie žinotų, kad egzistuoja tikras dvasinis pasaulis, ir kad smarkiausiai grumtis reikia ne su kūnu ir krauju, o su dvasiniais valdovais ir blogio jėgomis.

Antrasis tikslas – kad vaikai būtų tvirtai įsitikinę, kuo ir kodėl tiki.

Aš noriu, kad mano vaikai turėtų tvirtai susiformavusius įsitikinimus, kuo jie tiki. Norėčiau, kad jie sugebėtų pasakyti: „Aš tikiu šiais dalykais, žinau, kodėl tikiu, ir tikėsiu, nors dėl šitų dalykų tektų net mirti.“

Trečiasis tikslas – kad vaikai būtų įsitraukę į juos supančią kultūrą, bet negarbintų jos stabų.

Aš noriu, kad jie stebėtų kultūrą, kurioje gyvena, ir mokytųsi būti misionieriais, besidominčiais kultūra Atpirkimo požiūriu. Aš noriu, kad jie sugebėtų būti pasaulyje, bet nebūtų iš pasaulio, kad jie būtų kultūros dalis, bet nesilenktų jos stabams.

Tačiau manau, kad yra dar didesnis Dievo tikslas. Būti misionieriumi yra gerai. Turėti stiprius krikščioniškus įsitikinimus yra gerai. Suprasti, jog egzistuoja daugiau nei fizinis pasaulis, – nuostabu. Tačiau yra vienas tikslas, kuris yra visų kitų dalykų pamatas.

Pagrindinis auklėjimo tikslas – ugdyti Dievui atvirą, jautrią ir Juo pasitikinčią širdį

Tai daugiau nei užauginti gerus vaikus, kurie taps gerais suaugusiais žmonėmis ir gerais piliečiais, daugiau nei užauginti išsilavinusius ar sėkmingus vaikus, daugiau nei būti tikrais, kad jie susituoks su tinkamu vyru ar moterimi. Pagrindinis auklėjimo tikslas – ugdyti vaikų širdis, o svarbiausia – išugdyti vaikų širdis, atviras Dievui. Jei mums nepavyks to padaryti – mes būsime pralaimėję.

Kodėl pagrindinis auklėjimo tikslas yra išugdyti Dievui atvirą, jautrią ir Juo pasitikinčią širdį

1. Auklėjimo esmė – širdies ugdymas

Pažvelkime į Patarlių knygą (ypač į pirmuosius 9 skyrius). Iš visų Biblijos knygų mums ją lengviausia suprasti. Štai kodėl aš raginu Patarlių knygą skaityti savo vaikams. Atkreipkite dėmesį – didžioji dalis Patarlių knygos parašyta kaip nurodymai vaikams. Autorius vis kartoja ir kartoja: „Mano sūnau, paklausyk.“ Tai tėvo pamokymai. Tai be galo svarbu.

Ką daugiausia autorius pabrėžia savo pamokymuose – širdį! Jis sako: Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė (Pat 4, 23). Ar girdite, ką sako knygos autorius? Viskas trykšta iš širdies. Iš tiesų Raštas mums vis kartoja ir kartoja, jog vienaip ar kitaip išorinis elgesys liejasi iš širdies. Nuo širdies priklauso jūsų elgesys – Raštas tą tvirtina nuolat. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų (Mk 7, 21–23). Arba dar: Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga. Jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis (Lk 6, 45).

O mes NENORIME, kad mūsų vaikai būtų tokie: aš nenoriu, kad mano vaikai būtų ištvirkę; nenoriu, kad jie būtų apgavikai, išdidūs ar kvaili. Ką aš paprastai darau, jei pamatau, kad mano vaikai pradeda taip elgtis? Pradedu gėdinti, kad taip nedarytų, verčiu jaustis kaltais, bijoti ir manyti, jog supyksiu, kai pamatysiu taip elgiantis. Ir viskas sugrįžta į senas vėžes – ko aš visai nenorėjau.

2. Elgesys nėra esmė

Taip elgdamiesi mes siekiame pakeisti elgesį, o ne širdį. O šios Šventojo Rašto ištraukos moko, kad auklėjimo esmė yra viso gyvenimo esmė. Tai, kas tinka tavo vaikams, tinka ir tau. Ir pagrindinis dalykas, jog elgesys nėra esmė. Visa esmė slypi širdyje.

Šis supratimas visiškai pakeičia vaikų auklėjimą. Tai visiškai pakeičia jūsų pačių nuostatas. Nes jūs suprantate, kad elgesys nėra svarbiausias dalykas gyvenime. Lytinis ištvirkimas nėra esmė. Pyktis nėra esmė. Noras patikti ir sulaukti kitų žmonių pritarimo nėra svarbiausias dalykas. Narkotikai ir alkoholis nėra svarbiausia. Svarbiausia yra širdis!

Supraskite mane teisingai: aš nesakau, kad nesantuokiniai lytiniai santykiai nėra blogai; nesakau, kad nusigerti nėra blogai. Aš taip nesakau! Sakau, kad jei jūs ar jūsų vaikai daro tokius dalykus, to neįmanoma išspręsti tiesiog pakeičiant elgesį, reikia iš esmės keisti širdį.

Mes labai lengvai apsigauname, nes dauguma tėvų lieka patenkinti, kai blogai besielgiantys vaikai pradeda elgtis gerai. Kai blogas elgesys parodo savo nagus, mes bet kokiomis priemonėms jį užgniaužiame. O kai jis paprasčiausiai pakeičiamas tokiu elgesiu, koks mums patinka, mes būname patenkinti, tiesa? Mes jaučiamės „įvykdę užduotį“.

Tačiau taip nėra. Gali būti, kad mes paprasčiausiai auginame veidmainį – žmogų, kuris elgiasi vienaip, o viduje yra visiškai kitoks. Jei tai viskas, ką padarėte, tikslo jūs nepasiekėte. Nepadarėte nieko, kad vaiko širdis būtų atvira, jautri Dievui ir Juo pasitikėtų. Nepadarėte nieko, jog parodytumėte, kas vyksta jų širdyje.

3. Mes turime išsiaiškinti esmę.

Pabandykime šitaip: tarkim, kad vienas mano vaikų iškrėtė kažką, kas man nepatiko. Tai buvo blogas dalykas, nuodėmė. Ir aš, kaip dvasinis milžinas, jį sugėdinau. Priverčiau jaustis blogai, nes jis netinkamai pasielgė. Aš apkaltinau, truputį pabauginau ir pagąsdinau. Spėkit, kas atsitiko? Jis liovėsi taip elgtis. Man pasisekė pakeisti jo elgesį.

Tačiau atsitiko dar kai kas. Aš neišsiaiškinau reikalo esmės. Kodėl? Nes tingėjau. Elgesį pakeisti lengva, tam nereikia daug laiko, ir labai patogu – mamos ir tėčiai yra pavargę, nori tiesiog išspręsti problemą ir gyventi toliau.

Norint išsiaiškinti esmę, reikia skirti tam laiko, reikia kalbėtis. Su vaikais reikia bendrauti. Reikia, kad aš, labiau subrendęs krikščionis, skirčiau jiems laiko ir išaiškinčiau, kad nuodėmė paprasčiausiai yra bandymas patenkinti troškimus tokiu būdu, kuris tų troškimų iš tiesų nepatenkina. Tai reiškia, kad turiu sugebėti ne tik parodyti į nuodėmę, bet ir suprasti, kodėl jų širdis į tą nuodėmę nukrypo.

Kiekvieną kartą, kai jūsų vaikai nusideda, galite žvilgtelėti į jų širdies stabus. Tą patį galima pasakyti ne tik apie vaikus – taip yra ir su mumis. Dievas ir mus, ir juos sukūrė tam, kad ką nors garbintume – tiesiog taip yra. Jūs garbinsite Dievą arba ką nors kita. Kai jūsų vaikai nusideda, turite galimybę pažvelgti į jų širdį ir pamatyti, kokį stabą jie garbina.

Ar jie nusidėjo, nes troško pripažinimo? Vadinasi, jie garbina ne Dievą, o žmonių palankumą.

Ar jie nusidėjo, nes savanaudiškai troško kažką gauti kitų sąskaita? Taip jie tarsi sako: „Dieve, aš netikiu, kad Tu mane aprūpinsi. Aš pasitikiu savimi. Garbinu save. Ir savo reikalus turiu tvarkyti pats.“

Ar suprantate, kaip skirtųsi drausminimas, jei jūsų požiūris taip pasikeistų? Jūs padėtumėte jiems pamatyti, kad jų širdis yra be galo sugedusi, ir dėl to jiems reikia Gelbėtojo.

Viena didžiausių problemų Amerikoje yra tai, kad žmonės nenori pasakyti, kad jų vaikai yra nusidėjėliai. Jie bijo, kad jei jų vaikai tai išgirs, tai sugriaus jų savivertę. Tačiau jei vaikas nesupras, kad jis yra nuodėmingas, jis niekada nesupras, jog jam reikia Gelbėtojo, ir tada svarbiausias auklėjimo tikslas – išugdyti Dievui atvirą, jautrią ir Juo pasitikinčią širdį – liks nepasiektas.

Ar aš sakau, kad vaikams reikia nuolat kartoti, jog jie yra blogi? Ne.  Tiesiog sakau, kad jei žinote, jog auklėjant vaiką svarbiausia yra ne elgesys, bet širdis, jūs ieškosite tikrosios problemų priežasties ir nepulsite gydyti simptomų.

Taigi noriu pasakyti, kad jei jūsų vaiko elgesys nuodėmingas, jūs nesutriksite ir nebandysite jo skubiai užgniaužti. Jūs nesusierzinsite ir bandysite išsiaiškinti, kas vyksta jo širdyje, kad galėtumėte išspręsti tikrąją problemą, pritaikydami Evangeliją.

Esmė tokia: už kiekvienos nuodėmės slypi stabas. Kiekvienas stabas slepia melą. Vienintelis būdas sunaikinti stabą – susidoroti su melu.

Mus išlaisvinti gali tik Evangelija. Jei norime sunaikinti stabą, turime susidoroti su melu, o su melu mes susidorosime pasitelkdami Jėzaus Kristaus Evangeliją. Štai pavyzdys: mažasis Džonis draugų kompanijoje baisiai keikiasi. Jūs nusprendžiate nesinervinti ir neplauti jo burnos muilu, bent jau ne dabar. Jūs bandote išsiaiškinti, kas paskatino jo širdį taip kalbėti, ir galų gale suprantate, kad Džonis nesijaučia pripažintas. Jis kalba šlykštybes, nes nori būti draugų pripažintas ir atrodyti „kietas“.

Taigi supratome, kad Džonis turi stabą ir jį garbina. Šis stabas – tai žmonių baimė ar pripažinimas. Jis Džoniui meluoja, teigdamas, kad nebus pripažintas, kol nenusidės. Kokį atsakymą Džoniui siūlo Evangelija? Evangelija sako, kad Džoniui nereikia kovoti, jog Dievas jį pripažintų. Dievas įrodė savo meilę Džoniui – Kristus mirė už jį, kai jis dar buvo nusidėjėlis. Džonis gali suprasti, kad yra kur kas nuodėmingesnis, nei kada įsivaizdavo. Bet taip pat jis turi suprasti, kad yra kur kas labiau mylimas ir pripažintas, nei kada galėjo įsivaizduoti.

Vertė Jurga Domarkaitė