Mes nebeatsitrauksime nuo Tavęs (Ps 80, 18)

Taip būtų galima pavadinti dviejų krikščioniškų evangelinių bažnyčių, Jonavos ir Ukmergės, išvyką bei Krikšto sakramento suteikimo šventę paskutinį liepos mėnesio savaitgalį gražioje Jonavos miškų urėdijos poilsiavietėje. Šios išvykos tikslas – paminėti Reformacijos 500 metų sukaktį Jonavos krašte, prisimenant Jėzaus Kristaus vardą garsinusius ir išgelbėjimą ne darbais, bet tikėjimu per švietėjišką bei kultūrinę veiklą skelbusius Reformacijos laikų Evangelijos nešėjus. Būtent šios savaitės keturios maldos grandinės už Vienybės konferenciją Vilniuje dienos dar labiau suvienijo Jonavos bažnyčią, kuri penktadienį atsidėjo  pasninkui ir maldai už bendrijos Sinodo surinkimą ir vadovybės rinkimus rugpjūčio 15 d., už Vienybės konferenciją Vilniuje ir taip pat už rudenį vyksiančius Reformacijos 500-ųjų metu minėjimo renginius Jonavoje. Susirinkę į iškylos vietą, visi drauge maldoje palaiminome šias dienas, sugiedojome kelias giesmes, taip padėkodami Viešpačiui.

Įsikūrę ir pavakarieniavę klausėme pastoriaus Giedriaus Ažuko įdomaus istorinio pasakojimo apie mūsų žemiečius evangelikus, vienas iš kurių – Lietuvoje gilų pėdsaką palikęs Abraomas Kulvietis, kilęs iš Kulvos dvaro. Nors jis neturėjo stiprios palaikymo komandos, tačiau jo veikla Lietuvoje buvo itin produktyvi, nors to meto tautos vadovų nebuvo pakankamai įvertinta ir suvokta. Abraomas troško tarnauti Lietuvai, šviesti ir raginti tautą siekti mokslo aukštumų. Deja, nesuprastas ir neįvertintas, net patyręs persekiojimų, ypač iš katalikų dvasininkų pusės, Abraomas Kulvietis buvo priverstas bėgti iš tėvynės ir tarnauti Karaliaučiuje.

Prisiminėme ir kitas Reformacijai ir Lietuvai daug nusipelniusias, bet mažai žinomas asmenybes, pavyzdžiui, Šiluvos ir Žeimių (šalia Jonavos) dvarų valdytoją, LDK valstybės veikėją, karaliaus dvariškį, nuo 1578 metų – rūmų maršalką, nuo 1588 metų – Vitebsko kaštelioną Andrių Merkelį Zavišą ir jo žmoną Daratą Samboreckaitę-Zavišienę. Šios moters tarnystė atspindi to laikmečio Evangelijos skelbimo dvasią, kuri išreiškė evangelikų reformatų nuostatas ir planus – plėtoti kultūrinę veiklą, Reformacijos dvasia ugdyti jaunimą. Su Zavišų vardu siejamas evangelikų reformatų parapinės mokyklos įkūrimas 1595 m. – šie metai ir laikomi Žeimių mokyklos įkūrimo metais, dabartinės Žeimių vidurinės mokyklos kūrimosi pradžia. Tai buvo anksčiausiai įkurta mokykla dabartiniame Jonavos rajone.

Ši dvarininkė rėmė lietuvio spaustuvininko Jokūbo Morkūno (Markovičiaus) išleistą Pawelo Gilovskio katekizmą „Wyklad katechizmu” (1605 m.). Kaip jo išleidimo vieta nurodomi Žeimiai. XVI a. Žeimiuose veikė viena pirmųjų spaustuvių LDK. 1592–1607 m. Jokūbas Morkūnas knygas spausdino Vilniuje, o jo veiklą rėmė Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas.

Upninkų istorija su Ona Radvilaite Kiškiene ir su Radvila Astiku susieti įvykiai tik dar kartą paliudijo, jog mes, evangelikai, nesame Jonavoje keisti naujokai, deja, daug tikinčiųjų ir jų darbų tiesiog nustumti istorijos užmarštin. Pastorius drąsino tikinčiuosius, priimti šio laiko iššūkius ir toliau tęsti prieš 500 metų mūsų brolių pradėtą Kristaus liudytojų tarnystę Jonavos miesto žmonėms, tęsiant tiek švietėjiškos, tiek kultūrinės jų veiklos tradicijas.

  Džiaugėmės gražiu oru, žaidėme šachmatais, šaškėmis, kitus įvairius žaidimus. Sukurto laužo dūmai priminė, jog jau garuoja sesių Angelės, Marytės ir Jolantos verdama sriuba. Danutės akordeono skleidžiami muzikiniai garsai kvietė liaudišku stiliumi šlovinti Viešpatį prie naktinės laužo šviesos bei panirti į apmąstymus, klausant įdomių istorinių skaitinių iš knygos „Amžinoji Uola“. Liudijome, ką patyrėme, kuo gyvename, kas slegia širdį, kas džiugina...

Kitos dienos rytą visi rinkomės į ypatingas pamaldas, kurių metu buvo teikiamas Krikšto sakramentas. Atvyko ir Ukmergės bažnyčios tikintieji, kurie džiugino visus, giesmėmis vesdami Dievo akivaizdon. Pastorius pasakė pamokslą apie prisikėlusio Jėzaus Kristaus įsteigtą Krikštą, kuris labai svarbus tikinčiojo gyvenime tiek išgelbėjimo, tiek pasišventimo procese, taip pat norint dalyvauti Viešpaties Vakarienėje. Krikštas – mūsų tyros sąžinės atsakas Dievui. Krikšto metu mes tarsi „palaidojami“ Kristuje pasauliui ir atgaivinami naujam gyvenimui dvasioje. Apaštalų Petro, Pilypo ir Pauliaus gyvenimų epizodais iliustruotas pamokslas kreipė širdis į atgailą ir tikrą krikšto sampratą, o po pamokslo visi pajudėjome į numatytą krikšto vietą. Krikšto sakramentą priėmė 6 apsisprendusios iš visos širdies tikėti sesės, kurioms buvo įteikti Krikšto liudijimo dokumentai ir Naujasis Miesto katekizmas.

Visos šventės metu džiugino bendravimo laisvė, atvirumas ir supratimas. Skanaudami keptas dešreles,  „jūreivišką košę“ ir bendraudami dar labiau pažinome vieni kitus. Šventę baigėme vienybės ir padėkos malda už šią nuostabią išvyką, kurios metu ne kartą buvome kviečiami iš tiesų pavesti savo gyvenimus Jam, kaip rašoma 84 psalmėje: „Mano širdis ir kūnas šaukiasi gyvojo Dievo“ (Ps 84, 2).

 

 

Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčios informacija

Nuotraukos Danutės Kasparavičienės