Iš ciklo „Lietuvos vardo ambasadoriai“: Radvilos

Dar praėjusių metų pabaigoje Jonavos kultūros centre pradėtas organizuoti vakarų-susitikimų ciklas „Lietuvos vardo ambasadoriai“, skirtas Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui paminėti. Jonavos gyventojai ir svečiai jau turėjo progos susitikti su istorijos profesoriumi Alfredu Bumblausku, kunigu-egzorcistu Arnoldu Valkausku, kitais kultūros, meno, mokslo srityse triūsiančiais žmonėmis, o kovo 22 d. Jonavos kultūros centras, bendradarbiaudamas su Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčia, pakvietė į susitikimą su istorijos profesoriumi Deimantu Karveliu, kuris pasakojo apie vieną garsiausių, turtingiausių ir įtakingiausių LDK kunigaikščių Radvilų giminę.

Istorikas Deimantas Karvelis ne kartą pabrėžė, kad kunigaikščiai Radvilos (arba Radvilai – tai lietuviška šios garsios pavardės versija, lietuviškuose tekstuose minima jau XVI–XVII a.; Radvilos – lenkiška transkripcija) iš tiesų vertai įtraukti tarp Lietuvos vardo ambasadorių, nes, nors jie ir nekalbėjo lietuviškai, bet jie tikrai yra lietuviškos kilmės ir turėjo didžiulę įtaką visose gyvenimo srityse – ir politikoje, ir ekonomikoje, ir karo, kultūros, bažnyčios istorijoje... Jie gyveno tuo etapu, kai Lietuva buvo sudariusi vieną valstybę su Lenkija, ir Lietuva turėjo dešimt valdovų, bet nė vienas iš jų nebuvo lietuvis. Tuos 300 metų Lietuvos, lietuvių kalbos likimas buvo Lietuvos bajorų rankose, o iškiliausia ir įtakingiausia iš bajorų giminių buvo Radvilos.

Garsiausi šios giminės atstovai – pusbroliai Radvila Juodasis ir Radvila Rudasis. Radvila Juodasis buvo LDK kancleris, vyriausiasis etmonas, Vilniaus vaivada. Jo, o jam mirus, ir Radvilos Rudojo pastangomis Lietuva su Lenkija sudarė valstybę pakankamai geromis sąlygomis. Kitu atveju Lietuva galėjo tapti tik menka Lenkijos provincija.

Radvilos visuomet laikė, kad jų tėvynė yra LDK. Tad net ir sukūrus bendrą valstybę su Lenkija šios giminės atstovai visais įmanomais būdais gynė Lietuvos interesus. Pavyzdžiui, Radvila Perkūnas per trejus metus šiaurės Lietuvoje tik savo dvaro lėšomis pastatė tvirtą bastioninę pilį, kuri 150 metų gynė Lietuvos sienas nuo švedų ir rusų. O Jonušas Radvila, tuo metu buvęs LDK etmonu, matydamas, kad negali sustabdyti rusų kariuomenės, traukėsi į Kėdainius ir 1655 m. prikalbino daugiau nei 1000 Lietuvos bajorų pasirašyti sutartį su Švedija. Taip buvo sulaužyta unija su Lenkija, bet buvo sustabdyta rusų ekspansija.

Radvilos suvokė išsilavinimo svarbą, todėl ne tik siuntė savo vaikus studijuoti į Europą, bet ir stengėsi prikviesti į Lietuvą pačius geriausius ir garsiausius mokytojus ir kitų sričių specialistus, steigė mokyklas. Taip pat jie buvo įsitikinę, kad kiekvienas žmogus turi turėti galimybę savo gimtąja kalba girdėti ir Dievo mokslą. Jie statė bažnyčias, mokėdavo dvasiškiams algas, finansuodavo religinės literatūros leidimą ir rūpinosi jiems pavaldžių žmonių asmeniniu tikėjimu, nes tvirtai tikėjo, kad Paskutiniojo teismo dieną jie duos apyskaitą ne tik už save, bet turės atsakyti ir už jiems pavaldžius žmones.  

Klausytis istoriko Deimanto Karvelio, kuris gilinasi į šios šeimos gyvenimą, visuomet nepaprastai įdomu. Savo pasakojimą jis iliustravo ir skaidrėmis, o renginio pabaigoje mielai sutiko atsakyti į susirinkusiųjų klausimus. Vieniems buvo įdomu, kaip Radvilos atrado tikėjimą, kas iš Radvilų labiausiai nusipelnė Lietuvai, kokie raštai sukėlė audrą Romos imperijoje ir pateko į uždraustų knygų sąrašą, kiti domėjosi Radvilų šeimos moterų gyvenimu, tretiems rūpėjo jau šių dienų realijos – kaip profesorius D. Karvelis vertina siekius Lietuvoje įteisinti dvigubą pilietybę.

D. Karvelis paminėjo, kad rašydami testamentus Radvilos visuomet paminėdavo, kad verta gyventi dėl 3 dalykų: visų pirma – dėl Dievo garbės, antra – dėl tėvynės garbės, trečia – dėl šeimos arba giminės garbės. Norisi tokio suvokimo ir tokios gyvenimo krypties palinkėti ir visiems mums. 

 

Nuotraukų autorė jonavietė Danutė Kasparavičienė