Nuo neapykantos iki meilės

Noriu pasidalyti pačiu brangiausiu liudijimu mano tikėjimo kelyje. Tai buvo ir didžiulė mano gėda, ir skausmas, bet Kristus paėmė mano gėdą, išgydė mano širdį, atstatė santykius. Todėl šiandien laisva širdimi galiu apie tai kalbėti, liudyti ir jums patarti – nekartokite mano klaidų.

Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Aš esu trečias vaikas šeimoje, ir man tėvas buvo labai svarbus. Aš gimiau išoriškai į jį panaši – mama pasakojo, kad būdama maža sakydavau, jog esu tėčio vaikas, nes mano akys rudos kaip ir jo. Tėtis mane išmokė plaukti, žaisti šaškėmis, šachmatais ir įvairiausių kitų dalykų. Tačiau bėgant laikui situacija keitėsi... Pasakytas vienas kitas grubus žodis skaudino, o atleisti niekas nemokė... Gal kitose šeimose kitaip, bet mūsų šeimoje apie tai nebuvo kalbama, tad mano širdyje kaupėsi nuoskaudos: tą pasakė, tą padarė ar ko nepadarė, neparodė meilės taip, kaip aš to noriu ir suprantu... Mano širdyje prisikaupė tiek nuoskaudų, kad būdama 13–15 metų, nors jau buvau įtikėjusi Dievą, labai norėjau, o kartais net ir pasimelsdavau, kad mano tėvai išsiskirtų – kad Dievas duotų mamai kitą vyrą, kuris būtų man kaip tėvas ir mylėtų mane taip, kaip aš noriu...

Tas neatleidimas leido manyje šaknis. Jeigu mes neatleidžiame vienam žmogui, labai lengva neatleisti ir kitiems. Kartais atrodo, kad vienam neatleisiu, bet visiems kitiems atleisiu, visus kitus laiminsiu... Deja, taip nėra. Bėgant laikui pastebėjau, kaip man lengva įsiskaudinti, supykti ant kitų žmonių, suirzti. Aš keliu į šviesą skaudžius vidinius išgyvenimus, nors išoriškai jų ir nesimatė... Aš buvau tikinti ir tarnavau Dievui, bet mano širdis buvo apkartusi... Grįždavau į namus ir vien pamačiusi tėvą suirzdavau... Kaltinau jį dėl pačių įvairiausių dalykų, pykdavau, kad turiu gyventi kaime ir dirbti purvinus darbus – ravėti daržus, melžti karves. Dėl tokio gyvenimo kaltinau tėvą – juk jis yra šeimos galva, tad kodėl negali užtikrinti man kitokio gyvenimo? Galėčiau gyventi ir mokytis didmiestyje...

Kartą nutiko tai, kas mane labai sukrėtė, – tada ir prasidėjo mano atleidimo kelionė, trukusi daugiau kaip 15 metų... Atleidimas yra procesas, tam reikia laiko. Nepakanka tik pasakyti: „Aš atleidžiu“, dažnai naštos iškart nenukrenta...

Nepamenu, mokiausi vyresnėse klasėse ar jau studijavau. Grįžau į namus, ir tėvas vėl kažką padarė, – man viduje labai suskaudo. Išgyvenau didžiulę neapykantą, net pagalvojau: „Jei dabar po ranka būtų šautuvas, aš viską pabaigčiau. Tada galėčiau ramiai sau gyventi.“ Prabėgus tai minčiai, išsigandau... pati savęs... Juk aš jau buvau įtikėjusi, norėjau sekti Kristumi, kaip supratau, taip mylėjau Dievą ir staiga pamačiau savo viduje tiek pykčio ir neapykantos... Pamenu tuo metu mano viduje vykusią kovą: suvokiau, kad Kristus man viską atleido, kad aš esu mylima ir priimtina, bet mačiau, kiek dar daug manyje neapykantos... „Dieve, Tu man atleidai, vadinasi, ir aš turiu atleisti... Bet kaip?“ Galvoje vis dar sukosi mintys: „Nenoriu atleisti. Jis nevertas mano atleidimo. Jis taip mane įskaudino...“ Labai ryškiai tai prisimenu... Tada pirmą kartą meldžiau: „Dieve, padėk man norėti atleisti.“ Tai buvo pirmas mažas žingsnelis, kurį sugebėjau žengti tik dėl Dievo malonės. Dabar suprantu, kad Dievas buvo iniciatorius tame atleidimo procese, tai Jis savo Dvasia ir savo Žodžiu mane gydė ir vedė toliau.

Noriu papasakoti, kaip Jo Žodis veikė, kaip Jis gydė mane, kaip rovė neatleidimo ir neapykantos šaknis. Žengusi tą mažą žingsnelį, jaučiausi lyg būčiau Dievo traukiama iš srutų duobės... visa murzina ir dvokianti... Pamenu, jau būdama studentė – studijavau Šiauliuose, skaitydama Šventąjį Raštą aptikau eilutes: „Gerbk savo tėvą ir motiną“, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje“ (Ef 6, 2–3). Aš mėgau analizuoti ir skaičiuoti, tad paskaičiavau: „Na, mamytę aš myliu ir gerbiu, o su tėvu reikalai – nekokie... Vadinasi, 50 proc. man seksis, o 50 proc. – ne... Išgyvensiu...“ Tačiau tada suvokiau, kad iš tiesų aš nenoriu taip gyventi, nenoriu, jog mano širdis būtų pasidalijusi... Aš noriu gerbti ir tėvą. Supratau, kad Biblijoje nepasakyta: „Gerbk tėvą tada, kai jis daro tai, ko tu nori.“ Ne, ten nėra jokių sąlygų, tiesiog pasakyta: „Gerbk tėvą ir motiną.“ Ir nėra jokio paaiškinimo, kokiomis sąlygomis gali to nesilaikyti. O aš visuomet rasdavau pasiteisinimų, kodėl aš negerbiu ir nemyliu savo tėvo...

Pamenu, skaičiau Patarlių knygą, ir viena eilutė mane tiesiog nuginklavo: Akis, kurios tyčiojasi iš tėvo ir niekina paklusnumą motinai, iškapos varnai ir suės erelio jaunikliai (Pat 30, 17). Aš turiu lakią vaizduotę, tad ėmiau įsivaizduoti, kaip einu laukais ir atskrenda varnos... Tada šaukiausi Dievo: „Dieve, padėk! Be Tavęs aš mirsiu. Nežinau, kaip gerbti tėvą... Nemačiau pavyzdžio, niekas manęs to nemokė...“ Ir gailestingas Viešpats, pakvietęs į tą atleidimo kelionę, vedė mane ir mokė. Jis ragindavo mane ką nors padaryti ir suteikdavo tam malonę, nes pati nebūčiau pajėgusi – many vis dar buvo daug skausmo ir pykčio...

Vieną dieną mano tėvai pykosi... Man sunku matyti besipykstančius žmones, noriu bėgti kuo toliau, kad negirdėčiau barnių, bet tąkart likau kambaryje. Tikiu, kad Dievo Dvasia man pakuždėjo: „Prieik ir apkabink tėvą.“ Ačiū Dievui, kad nepradėjau galvoti, kaip čia atrodys ir pan. Supratau, kad Dievas suteikia malonės tai atlikti, tad pribėgau prie tėvo ir jį apkabinau. Staiga pyktis išgaravo, konfliktas baigėsi... Tėvas vos neapsiverkė... Ir praėjus kuriam laikui tėvas vis primindavo man tą akimirką: „Tu mane tada nuraminai.“ Žinau, kad ne aš tai padariau, kad tai tikrai Viešpaties darbas...

Buvo ir daugiau nelengvų situacijų. Motinos dienai atėjus, man nereikėdavo jokių pastangų – iš širdies liejosi meilė mamai, bet kai artėdavo Tėvo diena, man būdavo sunku... galvodavau, ką jam pasakyti... Žinoma, galima paskambinti ir formaliai pasveikinti, bet aš to nenorėjau. Man dar skaudėjo, bet prašydavau Dievo pagalbos rasti tinkamus žodžius ir pasakyti tėvui ką nors gražaus. Ir Jis man padėdavo. Kartą meldžiausi virtuvėje ir, atrodo, visai negalvojau apie tėvus, bet Viešpats man davė žodžius, kuriuos galiu parašyti Tėvo dienos proga. Parašiau tėvui žinutę – labai norėjau, kad jis tai paskaitytų. O žodžiai skambėjo maždaug taip: „Gera turėti žmogų, kuris, žinau, visada, kai man reikės pagalbos, skubės padėti. Ačiū tau, kad esi.“ Mąsčiau apie tuos žodžius ir savo širdyje sutikau su jais. Vėliau mama pasakė, kad tėvas, perskaitęs tuos žodžius, gal net apsiverkė ir ištarė: „Maniau, kad Vilmai nieko nereiškiu, bet dabar supratau, kad aš jai visgi kažką reiškiu.“

Artėjant kitai Tėvo dienai radau gražią atvirutę – graži maža rudaplaukė ir rudaakė mergytė buvo įsitaisiusi gėlytėje. Tąkart, Dievui paraginus, vaikiškai užrašiau: „Mano akys – rudos, tetės akys – rudos, tad aš esu tetės vaikas.“ Ir pasveikinau su Tėvo diena. Žinoma, jam tai labai patiko...

Dievas mokė mane priimti ir vieną tėvo bruožą, kuriam aš labai nepritariau ir dėl kurio jį vis smerkiau... Mano tėvas išgėrinėjo... Man šlykštu, kai kas nors pasigeria. Aš iš to ir pasišaipydavau, ir kitiems pasakydavau...

Žaviuosi Dievu, kuris tikrai yra širdžių tyrėjas ir žino, kada ir kaip tau prabilti. Viešpats prabilo man per Nojaus istoriją: Nojus pradėjo dirbti žemę ir įsiveisė vynuogyną. Išgėręs vyno, pasigėrė ir gulėjo apsinuoginęs savo palapinėje. Chamas, Kanaano tėvas, pamatęs savo tėvo nuogumą, pasakė broliams, kurie buvo lauke. Semas ir Jafetas paėmė apsiaustą ir abu, užsimetę ant pečių, priėjo atbuli, ir apdengė savo tėvo nuogumą; jų veidai buvo nukreipti į priešingą pusę ir jie nematė savo tėvo nuogumo. Nojus, išsiblaivęs nuo vyno ir sužinojęs, ką jam padarė jaunesnysis sūnus, tarė: „Tebūna prakeiktas Kanaanas! Vergų vergas tebūna jis savo broliams! Palaimintas Viešpats, Semo Dievas, o Kanaanas bus jo vergas! Teišplečia Dievas Jafetą, ir tegu jis gyvena Semo palapinėse, o Kanaanas bus jo vergas!“ (Pr 9, 20–27). Viešpats parodė man, kad aš esu kaip tas Chamas – mačiau savo tėvą girtą ir, pasakodama apie jį kitiems, „atidengdavau jo nuogumą“... Taip Dievas privertė mane susimąstyti... Supratau, kad nenoriu tokios baigties, kokią patyrė Chamas...

Dievas ir dar kartą mane sugėdino... Tuo metu nuomojaus kambarį pas tokį senuką. Pamenu, kartą grįžau namo ir radau jį girtą – jam niekaip nepavyko pasikloti lovos, tad jis paprašė manęs padėti. Net nepamąsčiau, kad jis girtas, kad tai šlykštu, – iš karto puoliau jam padėti: juk tai vargšas seniukas, kuriam niekaip nepavyksta pasikloti lovos. Paklojusi jam lovą grįžau į savo kambarį. Ir tarsi išgirdau Viešpaties klausimą: „O tu paklotum lovą savo tėvui?“ Tuomet mintyse atsakiau: „Pati tikrai negalėčiau... Bet, Dieve, jei Tu padėtum...“

Mane taip žavi Dievas, kuris randa būdų pasiekti širdies gelmes, iškelia tai, kas giliai paslėpta, ir sugretina: „Pažiūrėk, kaip tu elgiesi su svetimu žmogumi. O jei tai būtų tavo tėvas? Priimk jį tokį, koks yra, mylėk ir gerbk jį.“

2012 metais išvykau gyventi į Angliją. Buvo praėję gal 10 metų nuo to laiko, kai meldžiau Dievo padėti man norėti atleisti. Ir aš jau norėjau, kad Dievas atstatytų mano santykius su tėvu. Noriu pabrėžti, jog mano atžvilgiu tėvas niekada nebuvo priešiškai nusiteikęs, tik aš buvau priešiška jo atžvilgiu. Neįsivaizdavau, kokie turėtų būti mūsų santykiai, tad meldžiau: „Dieve, Tu sukūrei šeimą. Koks Tavo širdyje yra ir koks turėtų būti tas santykis tarp tėvo ir dukros? Nežinau, kaip tai turi atrodyti, bet noriu, kad mano santykiai su tėvu keistųsi.“ Pamenu, kad jau galėjau pasakyti, jog myliu savo tėvą, gerbiu, bet dar stipriai jaučiau priešiškumą – gal tai vis dar buvo tas įsišaknijęs neatleidimas... Kai iš Anglijos skambindavau tėvams, sąmoningai stengdavausi su tėvu kalbėti kuo ilgiau. Aš atradau, kad jis nepaprastai įdomus pašnekovas! Tai man buvo naujiena. Nors, pamenu, anksčiau, kai pas mane atvažiuodavo draugai, jie rasdavo kalbą su mano tėvu, o aš pykdavau: „Ko tas tėvas lenda prie mano draugų...“ Bet jis mano draugams patiko, jiems būdavo smagu su juo pasikalbėti... Tik jau būdama svetur suvokiau, ko netekau dėl savo ambicijų, užsispyrimo, pykčio ir neatleidimo... Aš praradau tą laiką, kurį galėjau leisti su juo... Kalbėdama su tėvu telefonu, vis labiau jį pažinau, tuo pačiu geriau pažinau ir save – pradėjau suprasti, kad aš taip pat esu perėmusi kai kurias jo savybes...

2014 metų žiemą gavau žinutę iš Lietuvos, kad tėvui nuvažiavus pasitikrinti sveikatos gydytojai aptiko trečios stadijos plaučių vėžį. Man buvo šokas: „Kaip taip gali būti? Man, mūsų šeimai?“ Daugumai iš mūsų diagnozė „Vėžys“ tolygi mirčiai. Nors buvo žmonių, kurie mane drąsino, bet aš žinojau, kad atėjo jo laikas... Dievas duodavo minčių, kaip dar labiau atstatyti mūsų santykius, bet aš buvau šoko būsenos ir nebesuprasdavau, ar pati prisigalvojau, ar Viešpats mane ragina. Pavyzdžiui, buvo gimusi mintis kiekvieną dieną rašyti tėvui žinutes – prisiminti gražius dalykus ir jam dėkoti. Bet aš to nedariau, nors parašydavau vieną kitą žinutę ir kasdieną melsdavau, kad Dievas pratęstų jo laiką... Įsivaizdavau ir svajojau, kaip aš jį slaugysiu, kaip mes kalbėsimės... Nors gydytojai prognozavo, kad jis gyvens dar tris ar keturis mėnesius, visai netrukus, vieną ankstų rytą, gavau žinutę... Žinojau, kas ten parašyta... Sužinojus diagnozę, jis neišgyveno nė mėnesio...

Laikas baigėsi... Aš nesuspėjau per turėtą laiką atstatyti santykių taip, kaip norėjau, kaip svajojau... Jau šiek tiek įsivaizdavau, kokie tie tėvo ir dukros santykiai yra Viešpaties širdyje, ir labai to norėjau, bet... laikas ištiksėjo. Dievas visada suteikia malonės ir pakankamai laiko santykiams atstatyti, bet dažnai trukdo mūsų ambicijos, mūsų užsispyrimas – kaip aš dabar nusižeminsiu, kaip aš atrodysiu... Dievas tikrai suteikė daug progų, bet ne visomis jų aš pasinaudojau...

Manau, man dar pritrūko laiko, kad galėčiau su meile priimti tas tėvo savybes, kurios mane labai piktino ir erzino. Aš jau galėjau pasakyti, kad jį myliu, galėjau jau ir užkandos atnešti, kai jis girtas paprašydavo, bet tokio santykio, kokį turiu su mama, dar neturėjau... Kai sužinojau apie jo mirtį, man taip skaudėjo – atrodė, kad kažkas išplėšia dalį tavęs... Supratau, kad aš tikrai jį mylėjau – man buvo svarbu, kad Dievas išgelbėtų jo sielą dar iki mirties ir, jei būčiau galėjusi, būčiau norėjusi susikeisti su juo vietomis, kad tik jis būtų su Viešpačiu...

Praėjo jau ketveri metai. Jau galiu apie tai kalbėti. Tad jus, kurie dar turite tėvus, noriu paraginti juos branginti. Jūs dar turite laiko pasakyti jiems, kokie jie nuostabūs ir jums brangūs... Turėti tėvus – žmones, kurie priima tave besąlygiškai – yra Dievo dovana. Tad jei jūsų santykiai kiek pašliję, dar turite laiko juos atstatyti. Nuoširdžiai raginčiau jus to siekti.

Su meile

Vilma