Praėjus 50 metų nuo nelaimingo įvykio

oni Eareckson Tada yra knygų autorė, pranešėja ir neįgaliųjų žmonių gynėja tarptautiniu mastu. 1967 m. po nelaimingo nutikimo nardant Džoni buvo nuo pečių paralyžiuota – ji nevaldo nei kojų, nei rankų, tad išmoko rašyti ir tapyti, tarp dantų laikydama rašiklį ar teptuką. Po ilgos kovos su depresija ir daugybės reabilitacijos metų ji visgi pasiryžo padėti kitiems. Jos įkurtas tarnavimas „Džoni ir draugai“ siūlo programas šeimoms, kuriose yra specialiųjų poreikių turinčių narių, rengia mokymus ir tarnauja bažnyčiose visame pasaulyje. Džoni yra 45 knygų autorė (pav., „Kai Dievas rauda“, „Šlovingas svečias“ ir „Gydymo vieta“...). Štai ką ji rašo, po nelaimės praėjus 50 metų…

 

Neseniai, sėdėdama prie rašomojo stalo, rašiau septyniolikmečiui Tomiui, kuris Džersyje plaukiodamas banglente neseniai susilaužė kaklą ir dabar yra paralyžiuotas. Visą likusį gyvenimą jis turės praleisti vežimėlyje, nejausdamas rankų ir kojų. Jei kalbėtume apie gyvenimą keičiančias traumas, paralyžius yra baisiausia, kas gali nutikti.     

Rašydama apie tai, su kokiomis kliūtimis Tomis gali susidurti reabilitacijoje, stabtelėjau. Mąsčiau apie tai, kas jo laukia ateityje, ir jaučiausi visiškai sukrėsta. Aš ten buvau, aš tai patyriau... Nors praėjo jau pusė amžiaus, vis dar prisimenu tas kančias. Ėmė riedėti karštos, tylios ašaros. Pradėjau melstis: „Dieve, ar Tomis tai ištvers? Kaip jis tai iškęs? Būk jam maloningas ir padėk jam atrasti Tave!“      

Tomis susiduria su tuo, kas, atrodo, neįmanoma. Žinau, kaip jis jaučiasi, nes ir aš buvau reabilitacijoje. Nors jau daugybę metų neverkiau, tačiau dabar vėl prisiminiau, kaip tuomet jaučiausi: „O, Dieve, koks dabar mano gyvenimas?! Ar Tu tikrai tikiesi, kad aš tai ištversiu?!“ Kažkaip išgyvenau. Galbūt Šventoji Dvasia, veikusi manyje, man padėjo. Ir gyvenu taip jau daugiau nei 50 metų.

Tuomet buvau septyniolikos. Vien nuo minties, kad negalėsiu valdyti savo kūno, man, kaip ir Tomiui, pasidarydavo negera. Taip stipriai nekenčiau savo paralyžiaus, kad trankiausi vežimėliu į sieną tol, kol ji sutrūkinėjo. Turėjau „draugų“, kurie tik pastiprindavo mano depresiją, siūlydami kolos su viskiu. Tenorėjau numirti, išnykti...          

Laikas, malda, dievoti draugai ir nuoširdus Dievo žodžio nagrinėjimas gali viską pakeisti. Visa tai padėjo man pamatyti, kad gyvenime yra daug svarbesnių dalykų nei vaikščioti kojomis ir naudoti rankas. Skamba neįtikėtinai, bet jau verčiau sėdėsiu vežimėlyje ir pažinsiu Jėzų, nei vaikščiosiu savo kojomis, bet be Jo. Tačiau kiekvieną kartą bandydama tai paaiškinti, nežinau, nuo ko pradėti.      

Aš iš tiesų mieliau renkuosi būti vežimėlyje ir pažinti Jėzų, nei vaikščioti nepažįstant Jo.

Žinau, kad esu tokioje situacijoje, kad padėčiau atrasti Kristų tokiems žmonėms kaip Tomis. Jaučiu, kad kartu su jais išgyvendama agoniją elgiuosi teisingai. Dar geriau – dalyvauti jų kentėjimuose, kaip rašoma:  Jeigu patiriam sielvartą, tai jūsų paguodai ir išgelbėjimui (2 Kor 1, 6). Ar galiu ką padaryti, kad Tomis jaustųsi ramesnis ir būtų išgelbėtas? Taip, galiu.

Palaikyti išbandymų metu

Darau tai, ką kažkada darė išmintingi mano draugai krikščionys. 70-ųjų pradžioje, kai ėmiau rimtai sekti Kristumi, draugai necitavo Biblijos tiesų, sakydami: „Tikėk tuo. Džiaukis išbandymais. Tau tai išeis į gera.“ Jie „prikibo“ prie manęs savo „dvasinėmis venomis“ ir į mano sužeistą sielą ėmė pumpuoti gailestingumą. Angliškas žodis compassion, verčiamas žodžiais gailestingumas, užuojauta, sudarytas iš dviejų dalių: com reiškia „su“, o passion reiškia Kristaus kančią. Jie buvo „Kristus su manimi kentėjimų metu“. Aš nebuvau jų dvasinis projektas, aš buvau jų draugė.                

Vieną vakarą keli giedoti mėgstantys draugai iš „Young Life“ tarnavimo pakvietė mane pasivažinėti kartu po naktinę Baltimorę. Sustojome prie geležinkelio stoties. Didžiuliame pastate travertino grindimis, su marmuro kolonomis ir skliautinėmis lubomis radome kampą ir pradėjome giedoti. Mūsų balsai aidėjo po visą stotį. Stoties prižiūrėtojas paliepė mums nešdintis. „Nematote ženklo „Draudžiama slampinėti aplinkui“? Jau vienuolika vakaro, ir vaikams nėra ką čia veikti tokiu metu, – išrėkė jis ir pasisuko į mane: Ir pastatykite tą vežimėlį ten, kur radote. Tuojau pat!“         

„Bet, pone, – nepasidaviau aš, – vežimėlis – mano.“ Jis neleido man nė prasižioti ir liepė vežti vežimėlį atgal. Mums pradėjus juoktis, jis suprato klydęs. Vakare, kai draugai grįžo namo, vienas jų atsiklaupė prie mano vežimėlio ir pasakė: „Džoni, pirmą kartą išgirdau tave sakant: „Mano vežimėlis.“ Ačiū tau už tai. Tu padėjai man pripažinti mano problemas.“        

Priėmiau savo išbandymą tarsi draugą ir... pasijutau geriau.

Kančia – tarsi veidrodis

Būdama dvidešimties pradėjau kartu su draugais studijuoti Bibliją. Daugiausiai studijavome apie Dievą ir Jo viešpatavimą. Mąsčiau apie tai, kas man nutiko, ir svarsčiau, kodėl Jis manęs neapsaugojo nuo nelaimingo įvykio? Sėdėdami prie didžiulio stalo mano sodyboje Merilande, mes nagrinėjome Loraine Boettner knygą „Reformuota predestinacijos doktrina“ ir kitas Martyno Lloydo-Joneso, J. Greshamo Macheno bei J. I. Packerio knygas.

Dabar šypsausi, prisiminusi, kaip, pasidėjusi šias knygas ant muzikinio staliuko, lazdele burnoje varčiau jų lapus pirmyn ir atgal. Bet po dešimtmečio studijų, būdama paralyžiuota ir kęsdama skausmą bei kovodama su vėžiu, išmokau sakyti: Naudinga man buvo nukentėti, kad Tavo nuostatų pasimokyčiau (Ps 119, 71). Negaliu net apsakyti, kokią naudą teikia kančia. Daugelis jūsų tai puikiai žinote: mes vis labiau panašėjame į Jo Sūnų (Rom 8, 28–29). Kančia ugdo ištvermę (Rom 5, 4), tarsi auksą ištiria tikėjimą (1 Pt 1, 7) ar suteikia viltį dėl dangaus (Jok 1, 12) ir kt.

Jei reikėtų įvardinti pagrindinį kančios tikslą, sakyčiau, kad tai yra lyg vadovėlis, mokantis to, kas aš esu iš tikrųjų, nes nesu vertybių, kurias norėčiau turėti, įsikūnijimas. Kančia neleidžia man pasididžiuoti. Kartais, kai skoliozė tampa labai skausminga, imu murmėti ir sakyti Dievui, kad Jo našta man per sunki. O vėliau, nurimus skausmui, atsiprašau: „Viešpatie, aš ne tokia... aš visiškai kitokia.“         

Bet iš tiesų aš būtent tokia.

Laiške filipiečiams skaitome: Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų (Fil 2, 14). Viską? Biblijoje rašoma, kad tai įmanoma net senstantiems paralyžiuotiems žmonėms, kovojantiems su mirtinomis ligomis ir lėtiniu skausmu. Mažiau nuodėmės reiškia daugiau Jėzaus, ir Jis tikrai to vertas.  

Nenusakomas Evangelijos džiaugsmas

Dievo plano esmė – nuolat gelbėti mane nuo nuodėmės ir manęs pačios. Apaštalas Paulius rašo: Broliai, aiškinu Jums Evangeliją, kurią jums paskelbiau <...> ir kuria esate išgelbėti, – jeigu jūs laikotės to žodžio, kurį jums paskelbiau (1 Kor 15, 1–2). Man nuolat reikia išgelbėjimo. Mano pakeistas klubas ir skoliozė yra tarsi sarginis šuo, kuris visą laiką kabinasi man į kulnus, man leidžiantis į kelionę Golgotos link, kur aš mirštu nuodėmėms, už kurias mirė Jėzus. Žinoma, turiu dar daug nueiti iki tol, kol tapsiu tokia, kokią Dievas nori mane matyti Jo šlovėje, bet mano paralyžius vis skatina mane „siekti apdovanojimo” (Fil 3, 14).

Nors procesas yra sudėtingas, tačiau nelaimė nėra džiaugsmo žudikas; nemanau, kad galėtumėte rasti laimingesnį Jėzaus sekėją nei aš. Kuo labiau paralyžius padeda man atsiriboti nuo nuodėmės, tuo daugiau   džiaugsmo kyla mano viduje. Net sunku pasakyti, kiek naktų praleidau negalėdama pajudėti lovoje, sukaustyta skausmo, bet su ašaromis šnabždėjau: „O, Jėzau, aš tokia laiminga... Su Tavimi aš laiminga!“ Dievas savaip dalijasi savo džiaugsmu, ir kartais tai vyksta mums kenčiant, kaip kentėjo ir Jo Sūnus. Aš tai priimu su džiaugsmu.   

Pusę amžiaus kęsdama paralyžių, supratau, kokie dideli gali būti „statymai“. Beveik galiu girdėti, kaip dėl mano ligos šėtonas erzino Dievą ir iš Jo šaipėsi – kaip buvo ir Jobo atveju: „Pažiūrėk į ją. Matai? Ji nepasitiki Tavimi. Išbandyk ją skausmu, ir pamatysi, kokia ji yra iš tikrųjų!“ Velniui teigiant, kad žmonės tarnaus Dievui tik tada, jei jiems viskas seksis, galiu garbingai įrodyti, kad taip nėra. Vyksta kova mūšio lauke, kur stipriausios visatos jėgos apsijungia kovoje? Taip, ir iš Dievo malonės aš tame taip pat dalyvauju.    

Dešimt gyvenimą keičiančių žodžių

7-ame dešimtmetyje mano Biblijos studijų draugas Steve'as Estesas pasakė dešimt žodžių, kurie nubrėžė mano gyvenimo kursą: „Dievas leidžia tai, ko nekenčia, kad pasiektume, kas Jam patinka.“ Steve'as paaiškino: „Džoni, Dievas leidžia tai, kam Jis nepritaria. Dievas neapkentė kankinimų, neteisybės ir išdavystės, dėl kurios įvyko nukryžiavimas, tačiau Jis leido tam įvykti, kad žiauriausia pasaulyje žmogžudystė  taptų vieninteliu būdu pasauliui išgelbėti. Taip pat Dievas nekenčia ir stuburo traumų, tačiau leido tam įvykti dėl Kristaus tavyje ir kituose. Pameni, ką Juozapas sakė savo broliams? Dievas tai pavertė į gera, norėdamas įvykdyti, ką šiandien matome – išgelbėti daugybę žmonių (Pr 50, 20).“

Kad išgelbėtų daugelį žmonių? Taip, todėl ir aš neslepiu savo liudijimo. Daugybė neįgalių žmonių kaip Tomis praradę bet kokią viltį. Būtent dėl to parašiau knygą ir sukūriau filmą. O kai žmonės ėmė klausinėti: „Kaip galiu padėti sūnui, sukaustytam paralyžiaus, išbristi iš depresijos? Kodėl Dievas ne visus išgydo? Kaip galėčiau pagalbon pasitelkti bažnyčią?..“ įkūriau tarnavimą „Džoni ir draugai“. Norėjau šiems žmonėms ir savo draugams, buvusiems su manimi mano kančioje kaip Kristus, parodyti, kokia yra Evangelija.               

Kiekvieną dieną važiuodama į Tarptautinį neįgaliųjų centrą „Džoni ir draugai“ stengiuosi tarnaudama išspausti kiek įmanoma daugiau savo paralyžiuoto kūno energijos. Šią vasarą „Džoni ir draugai“ surengs 27 stovyklas šeimoms Jungtinėse Valstijose ir 23 mažiau turtingose šalyse – tikimės pas Kristų atvesti tūkstančius specialiųjų poreikių turinčių šeimų.

Krikščionys fizioterapeutai tarnaus mūsų tarnystės „Wheels for the World“ (Vežimėliai pasauliui) komandose daugiau nei 40 šalių dalindami Biblijas, skelbdami išgelbėjimo žinią ir montuodami vežimėlius žmonėms su negalia. Šimtai tarnystės „Cause4Life“ (Priežastis gyventi) praktikantų dirbs vaikų globos namuose, kad parodytų, jog stuburo negalia nėra šamanų prakeiksmas ir nėra geriau būti mirusiems nei neįgaliems. Jėzus yra nuostabus, todėl verta gyventi ir būti Jo draugu.  

Penkiasdešimt Dievo ištikimybės metų

Praėjusią savaitę mes kartu su vyru dalyvavome „Džoni ir draugai“ stovykloje šeimoms Alabamoje. Mums pietaujant didelėje ir triukšmingoje salėje, prie mūsų priėjo jaunutė savanorė, laikanti rankose vaiką su dauno sindromu. Ji parodė į minią ir paklausė: „Ponia Džoni, ar kada nors susimąstėte, kad viso to dabar nebūtų, jei ne tas nelaimingas nutikimas, jums neriant į vandenį?“          

Nusišypsojau ir atsakiau: „Būtent, dėl to ir dėkoju Dievui už kiekvieną dieną vežimėlyje.“ Jai išėjus, kurį laiką dar spoksojau į maždaug 3 000 kv. metrų dydžio salę ir galvojau: „Ji teisi... Kaip aš čia atsidūriau?“

Viskas susiję su Dievu ir Jo malone – ne tik ilgalaikėje perspektyvoje, bet ir kiekvieną akimirką, kai mes įkvepiame ir iškvepiame, kai įveikiame kliūtis, eidami nuo vienos patirties prie kitos. Tokios malonės grožis nustelbia kančias, kol vieną liepos rytą pažvelgi atgal ir pamatai, kaip nuostabiai Dievas veikė visus penkis dešimtmečius.     

Malonė sušvelnina praeities skausmą ir padeda ryškiau pamatyti amžinybę. Guodžia gili ramybė, nesudrebinamas džiaugsmas bei tvirtas tikėjimas. Tai, ką 50 metų Dievas daro mano gyvenime, nėra lengva, tačiau tai gera. Panašiai kaip... kada tai nutiko? Negaliu pasakyti, tačiau aš tikrai už tai myliu Jėzų. 

 

www.thegospelcoalition.org

vertė Asta Glinskaitė