Širdies problema

Kodėl kartais taip sudėtinga pasitikėti Dievu? Atrodytų, šaukiesi Viešpaties, bet kažkoks kietas, tave apgaubęs, apvalkalas neleidžia prasiveržti ir pakelti akis į Dangų. Kartais taip sunku viltis, kad nugalėsi aplinkybes ir nepalankias situacijas. O dar sunkiau nugalėti save ir, anot Jėzaus Kristaus, matyti savo akyje rąstą ir jį iš ten išritinti (žr. Lk 6, 42). Visa tai vyksta dėl mūsų širdies, kurios didžiausia problema – egocentriškumas ir savo valios vykdymas, bet ne meilė Dievui.

Kas yra širdis?

Turbūt tai pats sudėtingiausias klausimas, į kurį daugelis bandė atsakyti. Manau, jog mums labai svarbu jį suprasti, kad teisingai spręstume apie susiklosčiusias situacijas ir išvengtume skausmingų klaidų. Karalius Saliamonas sako, kad svarbiausia žmogui saugoti savo širdį. Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė (Pat 4, 23). Kodėl? Nes tai, kas iš jos išeina, veikia visą mūsų gyvenimą – tiek dabartinį, tiek ateitį, o galiausiai ir amžinybę. Iš šio posakio suprantame, kad širdis yra kažkoks vandens telkinys, drėkinantis mūsų jausmus, mintis, sielą, valią ir nulemiantis siekius.

Apie tai kalba ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus, sakydamas: Geras žmogus iš gero širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga (Mt 12, 35). Širdis yra tarsi lobynas, kuriame viešpatauja arba gera, arba bloga, – kas vėliau iš veiksmų apibūdina žmogų kaip gerą arba blogą. Štai, pavyzdžiui, žmogus bendraudamas su bičiuliu susipyksta ir jį apšaukia, pažemina ir išplūsta. Jėzus sako, kad visa tai išeina iš širdies, nes kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų (Mt 15, 18). Suteršia ne pašnekovą, o tą, iš kurio burnos liejosi plūdimas. Jėzus prideda dar daugiau: Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai (Mt 15, 19); širdis yra kieta ir ieško sau naudos (Mt 19, 8); jog broliui reikia atleisti iš visos širdies (Mt 18, 35). Visi šie apibūdinimai rodo, jog širdis susijusi su daugeliu nematomų žmogaus pusių kaip mąstymas, jausmai, emocijos, motyvai, intencijos – visa tai nulemia veiksmus.

Žinomas pastorius Timas Kelleris viename iš pranešimų „Pamokslas širdžiai“ kalba apie tai, jog širdis daro didžiulį poveikį mūsų protui, emocijoms ir valiai. Visu tuo žmogaus širdis labiausiai pasitiki, todėl tam tikra prasme žmogaus širdis yra žmogaus valios, proto ir emocijų koncentracija. Meilė yra viena stipriausių žmogaus emocijų, todėl pastorius pastebi, kad mes esame tuo, ką labiausiai mylime. Tai nėra emocinė pusė ir net ne mūsų įsitikinimai, bet tai, kuo labiausiai pasitikime, arba, ką atėmus iš mūsų, prarandame gyvenimo skonį, ramybę, džiaugsmą. Pavyzdžiui, sakome, kad mylime Dievą, bet iš tiesų laikomės savo karjeros, ir tai parodo, jog dėl karjeros esame pasiruošę padaryti viską, net kompromisą su nuodėme.[1] Taigi širdis iš tiesų yra sostas, kuriame sėdi Dievas arba sėdžiu aš ir valdau savo gyvenimą, – tame soste visada kažkas sėdi – tai, ką labiausiai myliu.

Timoty S. Leinas ir Polas Deividas Trippas, knygos „Kaip keičiasi žmonės“ autoriai, sako, jog širdis yra visa ko centras. Didžiausia kova krikščionio gyvenime vyksta dėl jo minčių ir ketinimų. „Širdis – tai jūsų esmė. Visas vidinio žmogaus savybes, aprašomas Biblijoje – protas, emocijos, dvasia, siela, valia ir t. t. – galima apibrėžti vienu žodžiu: širdis. Širdis – kiekvieno žmogaus vairavimo mechanizmas. Visa, ką mes darome, formuojama ir valdoma mūsų širdžių norais.“[2]

Taigi kas yra širdis? Tai pati žmogaus esmė, giliausi jo troškimai ir meilės, veikiančios vertybių sistemą, kuri nulemia jo siekius, gyvenimo būdą, veiksmus bei pasiektą rezultatą.

Širdies sugedimas

Jau iš pirmajame skyriuje aptartų ir minėtų Šventojo Rašto ištraukų galime pastebėti, jog žmogaus širdis yra labai „sugadinta“. Ji susikoncentravusi į save ir siekia vien tik sau naudos.

Perskaičius Senąjį Testamentą, nuo Mozės Penkiaknygės iki pranašo Malachijo, manau, turėtume jausti labai didelį skausmą, nusivylimą ir bejėgiškumą, nes Dievo tautai taip ir nepavyko suprasti Jo meilės ir ištikimybės. Išrinktiesiems žmonėms nepavyko įvykdyti to, ko reikalavo Dievo įstatymas, – iš esmės mylėti Dievą, ir likti su Juo atgailaujant. Tauta nuolatos išduodavo Dievą, o pagrindinė išdavystės priežastis, anot pranašo Jeremijo, – jų mintys bei širdies siekiai. Jūs elgiatės dar blogiau negu jūsų tėvai, jūs sekate savo piktos širdies užgaidas, o manęs neklausote (Jer 16, 12). Pranašas pastebi, jog su širdimi yra dar blogiau, nes ji ne tik pikta, bet ir užsispyrusi (žr. Jer 8, 5), pilna savivaliavimo. Nuodėmė – ne šiaip sau klaida ar atsitiktinumas, bet ji užrašyta geležiniu rašikliu, aštriu deimantu įrėžta į jų širdis [...] (Jer 17, 1), ir žmonėms patiems jos neįveikti. Vis dėlto pranašas skelbia galingą ir nuostabią Viešpaties malonės dieną, kai Dievas padarys naują sandorą, amžiną, ir širdyse bus įrašytas įstatymas, kurių giliausiu troškimu, rezervuaru gyvenimo šaltiniams ir motyvui bus meilė Dievui (žr. Jer 31, 31–38; 32, 40). Todėl ar yra vilties, kad kažkas gali pakeisti tokį širdies stovį? Dievas tai atliko per Jėzų Kristų – tai Naujojo Testamento žinia. Jėzus Kristus – atsakymas, atnešantis žmogui išgelbėjimą iš tokios padėties.

Evangelijos žinia taip pat visų pirma kalba apie širdies stovį. Timothy Kelleris, kalbėdamas apie ją, sako, jog Evangelija padeda mums suprasti, kad esame tokie prapuolę ir ydingi, tokie nuodėmingi, kad Jėzui reikėjo už mus mirti, bet ir tokie mylimi ir branginami, kad Jėzus mielai numirė už mus. Autorius rašo: „Evangelijos mintis turėtų kartu ir pažeminti, ir išaukštinti tikintįjį. Ji parodo, kad iš tikrųjų mes – egocentriški nusidėjėliai. Ji sugriauna mūsų iliuzijas apie savo pačių gerumą ir pranašumą. Tačiau kartu Evangelija pripildo mus meilės ir suteikia pasitikėjimo daugiau, nei galime įsivaizduoti.“[3]

Apaštalas Paulius, aiškindamas Evangeliją Laiške romiečiams, patvirtina šią mintį. Pirmame skyriuje jis parodo, kaip nuklydo ir pasinėrė į nuodėmę pagonys, negarbindami Dievo kaip vienintelio Kūrėjo. Antruoju skyriumi Paulius apkaltina žydus, tarnavusius Dievui, bet nesugebėjusius pakeisti savęs. Galiausiai apibendrindamas jis sako: Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! (Rom 3, 10–12). Taigi širdis yra visiškai sugedusi, todėl jai būtinas esminis perkeitimas – atgimimas, o po to nuolatinis keitimasis, kol meilė Dievui, Jo vertybėms ir nuostatoms taps natūralia, visa motyvuojančia jėga.

Esminės priemonės keisti širdį

Nors negalime patys pakeisti savo širdies, vis dėlto tai yra bendradarbiavimo su Dievu veiksmas. Nuodėmė yra brutali uzurpatorė, okupantė, pilna melo ir visiškai negailestinga. Dievas beldžiasi į širdį ir užeina tik tada, kai mes Jam leidžiame, bet užėjęs imasi šluoti jos giliausias kerteles, kad užpildytų savais šaltiniais. Taip pat ir Šventasis Raštas suteikia mums supratimo, kokios priemonės reikalingos, kad pasikeistų esminės širdies problemos.

Visų pirma, kiekvienas tikintysis yra atskaitingas prieš savo Viešpatį Jėzų Kristų, tačiau visi yra jungiami į kūną – bažnyčią (žr. Ef 2 skyrius). Dar daugiau – apaštalas Petras ragina ir pačius statydintis į dvasinius namus kaip gyviesiems akmenims, kad dvasinės atnašos būtų priimtinos Dievui (žr. 1 Pt 2, 5).

Antra – visi esame pavesti Dievo žodžio ugdymui, kuris gabus prabilti ir keisti tikinčiuosius (žr. Apd 20, 32), todėl turime jo klausyti. Tai svarbu daryti, nes mūsų tikėjimas kyla iš malonės Žodžio klausymo (žr. Rom 10,17), ir ne tik. Turime jį skaityti ir būtinai aptarti studijuojant namų grupelėse ar su broliais, kad išvengtume klaidų ir augtų supratimas.

Trečia – turime tikėti, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime veikia Šventoji Dvasia, bet Dievas savo karalystę stato ir per savo tarnus. Negalime sureikšminti vien tik Šventosios Dvasios darbo ir sumenkinti tarnų vaidmens, kaip negalime perdėm sureikšminti vien žmogiškos tarnystės, atmetant, Šventosios Dvasios veikimo. Greičiausiai ir viena, ir kita mus veikia kartu, ir mums tai labai svarbu[4].

Ketvirta – mums labai svarbi dvasinė ir sielovados tarnystė, bendraujant su savo pastoriumi ar patikimu brandžiu broliu ar sesrimi. Visuomet raginu tikinčiuosius nelikti vieniems su savo bėdomis, bet daugelis bijosi atverti savo nuodėmes, o reikėtų tai peržengti. Suprasta Dievo meilė padeda jaustis saugiems, nesaugant savo reputacijos, kad būtų nuteista nuodėmė ir atgailaujant pasikeistų širdis, – net žydai ragino nesigėdyti atgailos. Tai, kad Petrui išdavus Jėzų, Viešpats buvo jam geras ir gailestingas, drąsina ir mus nebijoti.

Penkta – mums būtina suprasti, jog mūsų širdis yra be galo nedora ir klastinga, bet Kristus išsprendė vergystės nuodėmei problemą. Šiandien nesame nuodėmės valdžioje ir Kristuje esame gabūs sakyti jai „Ne“. Bet jei vėl mus nugali širdies kietumas, turime Kristų, kuris ištikimas, kad atleistų ir suteiktų malonę po malonės, kai tik Jo šaukiamės (žr. 1Jn 2, 1–2). Dievas šaukia ne tobulus, bet atsiliepiančius ir pasiruošusius mokintis bei keistis.

Šešta – pagrindiniais mūsų gyvenimo palydovais, siekiant širdies pasikeitimo, turi likti tikėjimas, atgaila, malda ir viltis. Jobo istorija mums rodo, jog turime leisti šalia esantiems kalbėti apie mūsų gyvenimą. Jei jie kaltina nebūtais dalykais, galime su jais nesutikti, kaip Jobas nesutinka su savo draugais, tačiau Elihuvą jis išklauso, o po jo ir Dievą. Toks susivaldymas padėjo suprasti klaidą, kad užsispyręs laikėsi savo nekaltumo, netgi suklystant ne prieš išbandymą, o išbandymo metu, Dievą palaikius neteisingu ir taip prikalbėjus, anot prof. D. A. Carson, kvailysčių, tačiau neišsižadant Dievo ir liekant tikinčiu Juo[5]. Todėl Jobas atgailaudamas suformuluoja savo apgailestavimą tiksliai taip, kaip jį išsakė pats Dievas (žr. Job 38, 2 ir 42, 3). Šioje istorijoje įdomiausia tai, kad Jobas laisvę nuo visos priespaudos įgauna melsadamasis už savo draugus (Job 42, 10). Taip galime pamatyti, jog, kol skundžiamės, kritikuojame, reiškiame nepasitenkinimą, užuot meldęsi ir užtarę, nesuprantame, kad Dievas dirba su mūsų širdimi, duodamas „blogą“ pastorių, nepalankiais nusiteikusį vadovą darbe, ilgą eilę parduotuvėje. Galiausiai, nors ir pamatome savo netobulumą bei išminties trūkumą bei dejuojame dėl to, pasilieka viltis, jog būsime išganyti, pasikeitę į Kristaus atvaizdą ir pavidalą. Šia viltimi esame išgelbėti (žr. Rom 8, 24).

Galutinis rezultatas

Kodėl verta laikytis Kristaus ir eiti širdies keitimo keliu? Nes tik tokiems Apreiškimo knyga žada galutinį išgelbėjimą, juk jie tiesiog nepasiduos. Apaštalas Jonas, būdamas Dvasios pagautas, pamatė didžiulę minią, stovinčią prieš Dievo sostą ir Avinėlį. Minia džiaugėsi ne puikiu žemišku gyvenimu, gražiu namu, karjera, mašina, bet galutiniu išgelbėjimu. Vėliau vienas iš vyresniųjų Jonui paaiškino, kas jie: Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje. Todėl jie yra prieš Dievo sostą [...], daugiau nebealks ir nebetrokš [...] (Apr 7, 13–16). Būtent ši, praskleista amžinybės uždanga apreiškime, rodo, kaip prasminga eiti širdies pokyčio link, klausyti Dievo, vykdyti Jo valią Kristuje, pakeliant šiandien užklupusius išbandymus.

 

[1] Тим Келлер. Проповедь к сердцу, publikavo Help for hard, 2017-04-13, nuoroda:   

   https://www.youtube.com/watch?v=aU9YjkjweMY

[2] Тим С. Лэйн и Пол Дэвид Трипп, Как изменяются люди. Тюльпан, ЕРПЦО, 2013, p. 29.

[3] Timothy Keller ir Kathy Keller, Santuokos prasmė.  Šviesa Rytuose, 2014, p.51.

[4] H. Bulingeris. Lietuvos reformatų tikėjimo pagrindai. Antrasis šveicariškasis išpažinimas. Aušra, 2011, p. 65

[5] prof. D. A. Carson, Jobas: paslaptis ir tikėjimas. Prizmė, 1995-04, nuoroda: https://www.prizme.lt/zurnalas/?p=182