Tu išgelbėjai mane...

Daug bėdų patiria teisusis, bet iš visų jų išgelbsti Viešpats (Ps 34, 19).

Šiandien man per 60 metų. Gyvenime teko patirti ir džiaugsmo, ir vargo, bet didžiąją gyvenimo atkarpą Viešpats vedė mane ir buvo šalia guosdamas, stiprindamas, pripildydamas savo Žodžiu, kartais bardamas ar perspėdamas apie laukiančius sunkumus. Tad esu dėkinga Jam už gerumą ir ištikimybę.

Mano vaikystė nebuvo lengva – augau  daugiavaikėje šeimoje, tėvai išsiskyrė, kai buvau dar maža. Gyvenimas manęs tikrai nelepino: mačiau nepriteklių, ašaras, nepatyriau tėvų meilės bei rūpesčio. Dar būdama paauglė ne tik mokiausi, bet ir daug dirbau. Labai anksti palikau namus ir išvykau mokytis.

Mokslai man labai patiko, daug sportavau. Širdy gimė gražesnio gyvenimo viltis. Vėliau susituokiau. Kaip ir kiekvienas, svajojau apie nuostabius santykius, vaikus. Pradžioje šeimoje viskas klostėsi gražiai: su vyru siejo bendri interesai, bendros svajonės, pomėgiai. Bet gimus dukrai, vyras neatlaikė naujų iššūkių – iškeitė šeimą į alkoholį. Prasidėjo nesutarimai, sunkumai, nepriteklius, ašaros, neviltis.

Laikas negailestingai bėgo. Žinoma, kartais sušvisdavo ir gražių akimirkų, bet tai buvo tik akimirkos. Patikėjau vyro pažadais keisti gyvenimo būdą ir po šešerių metų ėmiau lauktis antros dukrytės. Tačiau laukimo laikotarpis buvo be galo sunkus – pirmus mėnesius man buvo skirtas gulimas režimas, po to tris mėnesius teko praleisti ligoninėje. Bet didžiulis noras turėti vaikelį padėjo įveikti visus sunkumus. Nors dukrytė gimė visiškai sveika, vėliau pradėjo labai sirgti. Ji dažnai karščiuodavo, jai reikėjo gerti antibiotikus, po kurių vėl pakildavo temperatūra. Teko laikytis specialios dietos tiek namie, tiek darželyje. Nemigo naktys tęsėsi trejus metus. Vyras vėl palūžo ir grįžo prie ankstesnio gyvenimo būdo, visiškai nesirūpino šeima. Norėdama išvengti triukšmo namuose, turėjau daugiau dėmesio skirti ir jam. Pasidariau pikta, irzli, pavargusi, labai daug rūkiau. Mano gyvenimas visiškai neatitiko svajonių – atrodė, kad aplinkui vien tamsa, slėgė niūrios nuotaikos. Nors kitai dukrai skirdavau mažiau dėmesio, vis dėlto dukros buvo didžiausias mano turtas. Kad ir kaip būtų sunku, ieškojau, ką galiu keisti, dariau viską, kad tik joms būtų gerai. Bet ir tai nesisekė. Pradėjau ieškoti Dievo – ėmiau lankyti katalikų bažnyčią, bet nesupratau apeigų, jos mane erzino.

Vieną vakarą, kurio tikriausiai niekada nepamiršiu, verkdama namuose sušukau: „Dieve, jeigu Tu esi, tik Tu gali man padėti. Niekas kitas man nepadės“, ir užmigau. Ryte pabudusi nesupratau, kas įvyko: man buvo gera, viskas aplinkui atrodė taip gražu. Net aplinkiniai žmonės tapo man malonūs ir geri – kaimynai ir bendradarbiai pradėjo manimi rūpintis, skyrė daugiau dėmesio... Nesupratusi, kas įvyko, tik meldžiau Dievo apreikšti, kur galiu Jį atrasti ir kaip atsidėkoti. Po kelių dienų lyg atsitiktinai mane aplankė gera draugė, lankiusi bažnyčią „Tikėjimo žodis“ (dabartinę Vilniaus evangelinę bažnyčią). Ji ir pakvietė mane į šią bažnyčią. Kai pirmą kartą 1991 m. atėjau į pamaldas, atrodė, jog atradau tai, ko taip ilgai ieškojau. Atgailos malda meldžiausi namuose, o vėliau atgimė ir mano vyras.

 Gyvenimas pasikeitė radikaliai, ir tai pastebėjo tiek mūsų giminės, tiek bendradarbiai. Mečiau rūkyti, atsirado jėgų ir noro kitaip gyventi, pasikeitė nuostatos ir prioritetai. Gyvenimą vėl pamačiau naujomis spalvomis, sugrįžo viltis. Tuomet aktyviai įsiliejau į tikinčiųjų bendruomenę – mokiausi Biblijos mokykloje, tarnavau bažnyčioje, dukros lankė sekmadieninę mokyklą. Mūsų namuose rinkosi tikinčiųjų namų grupelė. Man tie metai buvo laimingiausias, prasmingiausias gyvenimo tarpsnis – jaučiausi palaiminta, buvau labai pakylėta, išgyvenau Dievo didybę kasdienybėje, Jo artumą. Šis visavertis gyvenimas tęsėsi apie 5 metus. Nors išoriškai žvelgiant netapau turtingesnė, bet palaimintas vidinis gyvenimas džiugino labiau nei materialūs palaiminimai.

Tačiau kartą mane aplankė mintys: „Ką tu darysi, kai liksi viena?“ Žinoma, pradžioje vijau tokias mintis šalin, bet po kiek laiko vėl aiškiai išgirdusi šiuos žodžius kiek išsigandau... Supratusi, kad man kalba Dievas, neabejodama ištariau: ,,Jeigu skyrybos nebus užskaitytos kaip nuodėmė, visą gyvenimą tarnausiu Tau vienam.“

Daugelis, matydami mano gyvenimą, ragino mane skirtis. Vyras grimzdo vis gilyn į alkoholizmo liūną. Daug žmonių stengėsi jam padėti, bet veltui. Norėjau apsaugoti dukras nuo triukšmo, suteikti joms ramybę, tad laikinai apsigyvenome pas tikinčią draugę. O vieną ankstų rytą man pranešė apie mano vyro mirtį.

Kurį laiką buvo sunku – tarsi kas būtų nukirtęs ranką... Likau viena. Supratau, kad visos naštos gulasi ant mano vienos pečių. Esu labai dėkinga savo draugėms, kurios mane palaikė, – tai buvo didžiulė paguoda ir atgaiva.

Viešpats mane sustiprino. Labai daug laiko praleisdavau melsdamasi, studijuodama Bibliją, namuose rinkosi maldos grupelė. Daug apie Dievą liudijau kitiems ir mačiau nuostabius Jo darbus. Mano gyvenimas vėl įgavo prasmę. Tai buvo apie 2004 m. Skaitydama Bibliją išgyvenau Dievo kvietimą Jam tarnauti lydere namų grupelėje – buvo sunku patikėti, nenorėjau to priimti.

Vieną dieną pasijutau negerai, darėsi vis blogiau. Negalėjau vaikščioti, nuryti maisto, netekau daug svorio. Mane paguldė į ligoninę, kur atliko daug tyrimų, statydavo lašines, maitino per zondą. Prie manęs budėjo tikinčios draugės. Žinojau, kad bažnyčios žmonės už mane meldėsi, bet kurį laiką buvo nežinia – gydytojai negalėjo nustatyti diagnozės. Kartą manęs aplankyti atėjusios tikinčios sesės perskaitė Šventojo Rašto ištrauką iš Ezechielio pranašystės, kuri iškilo vienai iš jų meldžiantis: Kai tu gimei, tavo virkštelė nebuvo nupjauta, nebuvai nuplauta vandeniu nei ištrinta druska, nei vystyklais suvystyta. Nė vienas nepažvelgė į tave su gailesčiu ir nepadėjo tau. Kai gimei, buvai išmesta laukan. Aš ėjau pro šalį ir, matydamas tave begulinčią kraujyje, tariau: ‘Gyvenk’. Aš užauginau tave kaip lauko augalą. Tu užaugai, subrendai, tapai labai graži, iškilo krūtinė, užaugo plaukai, tačiau tu buvai plika ir nuoga. Kai Aš eidamas pažiūrėjau į tave, buvo atėjęs tavo meilės laikas. Aš apdengiau tavo nuogumą savo apsiaustu, prisiekiau tau, padariau su tavimi sandorą, ir tu tapai mano. Aš apiploviau tave vandeniu, nuploviau tavo kraują, patepiau aliejumi, aprengiau margais drabužiais, apaviau brangiais odiniais sandalais, apgaubiau plona drobe, uždėjau šilkinį šydą ir papuošiau papuošalais: ant rankų uždėjau apyrankes, ant kaklo grandinėlę, į nosį įvėriau žiedą, į ausis – auskarus ir ant galvos uždėjau puikų vainiką (Ez 16, 4–12).

Man buvo skaudu tai girdėti… Buvau išdidi. Aš tiesiog numečiau Bibliją – nenorėjau nieko girdėti. Kai draugės išėjo, paėmiau Šventąjį Raštą, labai greitai susiradau tą ištrauką ir dar kartą perskaičiau. Aš verkiau ir raudojau, prašydama atleidimo: ,,Dieve, jeigu gali, atleisk.“ Sudužau Dievo akivaizdoje – gerai žinojau, kad širdy buvau užsispyrusi, nenorėjau paklusti Dievui, troškau gyventi taip, kaip man patiko...

Kitą dieną po šios raudos gydytojai nusprendė atlikti magnetinį rezonansą. Šiam tyrimui mane pervežė į kitą įstaigą. Atliekant tyrimą, aš staiga praradau sąmonę. Mano kojas sukaustė šaltis – lyg būčiau pakliuvusi į ledo gniaužtus. Nieko nemačiau ir negirdėjau. Pamenu tik kilusį klausimą: kur aš būsiu po mirties? Bet mane aplankė ramybė – supratau, kad viskas gerai – aš būsiu danguje. Kai atsigavau, mačiau verkiančią draugę, kuri mane lydėjo, daug baltų chalatų, daug sujudimo, girdėjau kalbančius žmones, bet aš ir vėl kažkur nugrimzdau. Niekada nepamiršiu to, ką išgyvenau: pamačiau nuostabią ryškią šviesą, kokios šioje žemėje nesu mačiusi, žmogaus siluetą ir išgirdau žodžius: ,,Nebijok, tik tikėk.“ Mane užliejo šiluma... pasidarė taip gera, kad norėjosi keltis ir eiti. Bet aš dar negalėjau nei keltis, nei kalbėti.

Reanimobiliu buvau parvežta atgal į ligoninę. Priėmime prie manęs priėjo tikintis gydytojas ir ištarė tuos pačius žodžius: ,,Nebijok, tik tikėk.“ Atlikus dar keletą papildomų tyrimų, pavyko nustatyti diagnozę – encefalomielitą (stuburo ir smegenų uždegimas po gripo komplikacijos). Paskyrus gydymą greitai ėmiau sveikti. Po 2 savaičių, išrašydamas iš ligoninės, gydytojas pasakė: ,,Dėkok Dievui, nes su tokia diagnoze jau kelios pacientės neišgyveno.“ Esu labai dėkinga tikinčioms draugėms, kurios nepaliko manęs sunkiu metu, bažnyčiai, kuri už mane meldėsi ir palaikė.

 Iš Dievo malonės vėl grįžau prie kasdienių darbų. Nors teko susidurti su sunkumais, skurdu, sunkia dukterų paauglyste, bet tai manęs nesustabdė. Kadangi buvau viena, susidūriau su skurdu, todėl teko daug dirbti. Visa praeitis nugrimzdo, darbų atsirasdavo daugiau ir daugiau – keliose vietose dirbau slaugytoja, taip pat valydavau biurus ir kt. Be to, pradėjau mokytis universitete slaugos specialybę. Kiek pamenu, tuomet išgyvenau nuostabų laiką – vyliausi, kad tai niekada nesibaigs. Vieną dieną skaitant Šventąjį Raštą įsiminė eilutės iš Jokūbo laiško: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte (Jok 1, 2–4). Nors išgyvenau Dievo artumą, ši ištrauka mane suerzino – tuomet nesupratau, kad Dievas norėjo mane padrąsinti.

Dirbau ligoninėje, ten trūko žmonių, todėl padidėjo mano darbo krūvis. Dirbau slenkančiu grafiku, todėl nieko negalėjau pakeisti, tik melstis. Nebegalėjau daugiau vesti namų grupelės, lankyti bažnyčios, viskas ėmė griūti. Visą savo laiką skyriau darbui. Buvau išrinkta ligoninės slaugytojų sąjungos lydere, o tai atnešė dar didesnę atsakomybę. Vieną dieną pajutau, kad nevaldau vienos rankos ir kojos. Atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad man insultas. Mano gyvenimas virto pragaru: dėl susiklosčiusios situacijos kaltinau save, aplinkinius, širdy kaupėsi nuoskaudos, nebemačiau vilties. Klausiau Dievo: „Už ką visa tai? Ką padariau? Kur mano klaidos? Kodėl mane palikai?“ Tačiau Dievas tylėjo. Mano mintys pradėjo klajoti po kitas bendruomenes, bažnyčias... Kur eiti toliau? Ką daryti toliau? Nesupratau, kodėl sulaukus 55 metų užklupo viena liga po kitos, kankino dukrų paauglystės iššūkiai, finansiniai sunkumai...

Po insulto laukė 4 mėn. reabilitacija. Turėjau laiko pabūti viena, pamąstyti. Mano mintyse sukosi žodžiai, kurie sustiprino: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir neapleisiu.“ Sunku buvo patikėti, nes jaučiausi praradusi viską – ne tik sveikatą, bet ir tarnystę Jam bažnyčioje, nes daug dirbau, reikėjo išmaitinti vaikus. Išgyvenau vidinį sielvartą. Pradėjau abejoti Jo pažadais ir savo pašaukimu Jam tarnauti. Vis dėlto būtent tuomet supratau, ką Viešpats man kalbėjo per ištrauką iš Jokūbo laiško – džiaukis išgyvendama išmėginimus.

Viešpats žino, kaip mus padrąsinti. Viena kolegė pasiūlė pamėginti laikyti egzaminus ir baigti studijas, kurias ketinau nutraukti. Ir man pavyko. Savo nuostabai, universitetą baigiau labai gerai. Pajutau savo vertę, prisiminiau Dievo duotus pažadus. Vėl ėmiau džiaugtis gyvenimu... iki eilinio apsilankymo pas gydytojus, kai prieš 5 metus vėl išgirdau negailestingą diagnozę: „Jums – vėžys. Reikalinga operacija.“ Žinoma, po operacijos laukė spindulinis gydymas. Įdomu tai, kad šį kartą išgyvenau ramybę ir Dievo artumą. Tiek prieš operaciją, tiek per 25 spindulines procedūras tyliai melsdavausi. Gydytojai ir artimieji negalėjo patikėti, kad aš visai nesijaudinu. Labai gerai jaučiausi, nors teko patirti daug procedūrų...

Man šiandien Dievas toks realus, kaip niekada anksčiau. Mokausi pasitikėti Juo, laukti Jo ir nedaryti skubotų išvadų. Tikiu, kad tai, ką Jis pradėjo, tai ir užbaigs. Nors teko patirti daug sielvarto, dabar galiu padėti kitiems – tarnauju onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Lankau ir prižiūriu vėžiu sergančias moteris namuose ir dalinuosi ta paguoda, kuria pati buvau paguosta. Be to, studijuoju slaugą sergantiems onkologinėmis ligomis. Būnu šalia tokių žmonių, padedu tikintiems, kurie susiduria su šia liga. Meldžiuosi už juos bei liudiju Kristų. Viešpats mano raudą pavertė tarnyste Jam. Už tai esu be galo dėkinga.

Tu išgelbėjai mane iš mirties, mano kojas nuo suklupimo, kad vaikščiočiau prieš Dievą ir turėčiau gyvenimo šviesą (Ps 56, 13).