„Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl Jėzaus Kristaus atpirkimo“ (Romiečiams 3, 23-24).
Aukščiausia išgelbėjimo jėga yra Dievo malonė.
Ne mūsų darbai. Ne mūsų talentai. Ne jausmai. Ir ne mūsų stiprybė.
Išgelbėjimas yra staigus, raminantis Dievo atsiradimas šalia plaukiant per audringus mūsų gyvenimo vandenis. Mes išgirstame Jo balsą ir žengiame žingsnį Jo link.
Mes, kaip ir Paulius, suvokiame dvi tiesas: esame dideli nusidėjėliai ir mums reikia didžio Gelbėtojo.
Mes, kaip ir Petras, suvokiame du faktus: mes skęstame, ir šalia atsistoja Dievas. Taigi apleidžiame skęstantį savo teisumo „Titaniką“ ir žengiame patikimu Dievo malonės taku.
Ir – neįtikėtina – galime eiti vandeniu! Mirtis nuginkluota. Nuodėmės atleistos. Gyvenimas įgyja tikrą tikslą. O Dievas ne tik regimas, bet ir pasiekiamas.
Iš Max Lucado knygos „Malonė šiai akimirkai“