Anądien skaičiau, kad vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė nuolat ilgėja. Straipsnyje buvo skelbiama, neva netrukus šimtamečiai atrodys ne ką neprasčiau, nei dabartiniai penkiasdešimtmečiai. Technologijos - visagalės. „O daiktai?" - paklausiau balsu. Tačiau niekas man neatsakė. Technologijos, regis, veikia dviem kryptimis: nepaliaujamai ilgina žmogaus ir trumpina daiktų gyvenimo trukmę. Nes taip yra patogiau. Neprisirišame. Vienus daiktus keičiame kitais be jokios širdperšos. Taip, kaip kada nors, po kelių dešimčių metų, turėtume keisti žmogaus kūno dalis: susidėvėjusius sąnarius, kepenis ir širdis. Paprastai ir greitai. Neskausmingai. O man gaila.
Mūsų namuose yra daiktų, pagamintų dar tais laikais, kai daiktai, kaip ir žmonės, turėjo teisę į laimingą, ilgą gyvenimą. Juos dirbdavo su meile ir rūpesčiu. Jie išvysdavo šį pasaulį tvirti, patvarūs, pasirengę tarnauti žmogui visą gyvenimą. Ir net ne vienai kartai. Tėvai juos perduodavo vaikams, o šie - savo vaikams. Jei reikėdavo, rūpestingai taisydavo, lopydavo, glaistydavo ir tausodami naudodavo toliau. Tikriausiai sergu nepagydoma nostalgijos forma, bet man atrodo, kad tais senais gerais laikais viskas pasaulyje buvo savo vietoje. Kas Dievo, būdavo atiduodama Dievui, kas ciesoriaus - ciesoriui. Žiemą prisnigdavo iki palangių. Laikas tekėdavo tingiai tarsi lėta, plati upė, kurios tekmėje it auksažvynės žuvys žaidžia spindintys saulės blyksniai. Ir žmonės tuomet buvo daiktų šeimininkai. O ne atvirkščiai.
Kai mano vaikai ima kosėti (it kokie Koščėjai - sako mano vyras), šildau jų krūtines plonyte vilnone skara. Ją man padovanojo anyta. Esą jos mama šią skarą gavusi iš savo mamos. O gal net močiutės? Perduodama iš kartos į kartą, pergyvenusi karą (o gal du karus?), nepriteklius, klajones iš vienų namų į kitus, skara atkeliavo pas mus. Kai ją paimu į rankas, prieš mano akis tarsi snaigės ima suktis seniai nugyventi gyvenimai. Ji kvepia duona. Ne ta duona, kuri kepama elektrinėje duonkepėje sumaišius daugybę puriklių, rišiklių, standiklių, skoniklių ir kvapiklių į vieną daiktą, o ta, kurią lėtojo laiko moterys sugebėdavo iškepti paprastoje krosnyje iš kelių saujų miltų. Ji kvepia apvarvėjusiomis tikro vaško žvakėmis ir vos juntamai virpa netikėtai prasiveržusia rauda. Tarsi neregimos šerkšno adatėlės jon susmaigstyti nerimai, atodūsiai, išsiskyrimai ir maldos. Ir dar apkabinimai. Atsisveikinimai. Sugrįžimai. Nuopuoliai. Išgijimai. Nuovargis. Džiaugsmas... Ji persmelkta tikėjimo, kad viskas yra būtent taip, kaip turi būti. Vilties, kad tai, kas suplėšyta, atėjus laikui bus ir susiūta. Ir meilės, kuri vienintelė gali išgelbėti pasaulį. Man atrodo, kad būtent toji meilė ir išgydo įsisiautėjusius kosulius. Nes jokios kitos skaros nepadeda.
Yra pas mus ir žymiai jaunesnių daiktų. Mano vyro žaislai. Neįtikėtina, bet pasakykite, kaip šie žaislai galėjo būti stipresni už smalsaus berniuko žinių troškimą? Matyt, jie buvo gaminti dar tuomet, kai nereikėjo visomis įmanomomis priemonėmis skatinti vartojimo. Jie - paprasti, todėl nesulaužomi. Mieli ir naivūs. Vaikai noriai su jais žaidžia ir net nemano pažiūrėti, kas yra jų viduje. Nes kas ten yra - aišku kaip dieną. Šiaip jau nemėgstu plastmasės, tačiau kai priglaudžiu geltoną, gerokai apsitrynusį meškiuką prie savo ausies, man regis, tikrai girdžiu plakant jo plastmasinę širdį...
Todėl man be galo gaila daiktų, kurie širdies neturi. Jie, tarsi gražios vienadienės plaštakės, sukurti gyventi vos akimirką. Tačiau kitaip nei plaštakės, po savęs jie nepalieka nieko. Vien tik tuštumą ir troškimą vieną daiktą pakeisti kitu. O geriausia - dviem kitais. Arba trimis. Tarsi išmuštruoti kareivėliai parduotuvių lentynose stovi vienkartiniai puodeliai, vienkartinės lėkštės, šakutės, peiliai, servetėlės, nosinės, įklotai, sauskelnės, rankšluosčiai, maišeliai. Kabo iš pažiūros kitokie, bet iš tiesų tokie pat vienkartiniai kostiumai, suknelės ir pirštinės. Nes mados kryptis šiais laikais kinta dažniau, nei vėjo. O be to dar ir televizoriai, kompiuteriai, telefonai, nes technologijos tobulėja taip sparčiai, kad technika morališkai sensta žymiai greičiau nei fiziškai. Trapūs, vienkartiniai rašikliai, kaklaraiščiai, batai. Jie - ne dirbami, ne gaminami, jie - štampuojami. Greitai ir be ypatingos atidos. Svarbiausia - pigiai. Nes tuomet negaila išmesti ir nusipirkti naują, esą nepalyginti geresnį. O sąvartynuose tyliai miršta daugybė sulaužytų, nebereikalingų daiktų. Miršta nespėję persismelkti prisiminimais, jausmais, mintimis. Nespėję prisipildyti meilės, kantrybės, tikėjimo. Nespėję sugerti kančios ir džiaugsmo. Nespėję išmokti gyventi. Nespėję tapti panašūs į savo kūrėją ir šeimininką. Tikriausiai net nesuspėję suprasti savosios paskirties... Todėl negaliu sakyti, kad miršta. Jie tiesiog be galo lėtai ỹra.
O ką aš paliksiu savo vaikams? Vieną pirmųjų glaustinukių, kuria apvilkau vos kartą, nes turėjau gerą dešimtį kitų? Žaislą, kuris dienų dienas mėtydavosi šalia savo likimo brolių, nes beveik visi žaislai dabar yra reikalingi ir mylimi ne ilgiau, nei vieną savaitę? Kaip tuos, vertuosius, išrinkti ir išsaugoti? O kai išrinksiu, ar jie bus svarbūs mano vaikams? Ar užvaldyti daiktų gausos mes neprarandame gebėjimo juos jausti? Mylėti? Kažkada galvojau, kad svarbiausia yra mylėti žmones, o gyvūnai, medžiai ir juo labiau daiktai yra viso labo gyvūnai, medžiai ir daiktai. Bet dabar man kažkodėl atrodo, kad meilė nėra kažkam. Ji arba yra, arba ne. Visiems. Kiekvienam.
Ne, aš tikrai neturėsiu ką palikti savo vaikams. Nes tie daiktai, kurie tarnauja man, jiems nebebus įdomūs. Jie turės kitų daiktų. Madingesnių, naujesnio dizaino, technologiškesnių ir tokių pat netvarių, įsiveržiančių į gyvenimą su jaudulio ir džiaugsmo šūksniu (aš turiu!) ir išeinančių iš jo nepastebimai, kai erdvę tuo metu jau plėšo troškimas turėti kažką naują, kažką daugiau, greičiau, tuojau pat, dabar... Viskas, ką galiu palikti - tai prisiminimai. Miela, jausminga dėžutė, kurioje bus sudėta tai, kas man buvo brangu ir kas galbūt bus brangu jiems. Tačiau daiktai nėra sukurti vien tam, kad saugotų mūsų prisiminimus. Geriausias muziejus jiems - žmogaus rankos, kuriose jie gali atgyti, gyventi, kvėpuoti ir išpildyti savo paskirtį. Gaila, bet vis dėlto esu beveik tikra, kad toji glaustinukė, kurią įdėsiu dėžutėn, nebešildys mano anūkų, o paaugę jie nebežais su senais žaislais. Tiesiog pasaulis bus kitoks.
xxx
Iš tiesų aš nežinau, kas yra teisinga. Šis naujas, beatodairiškai į priekį besiveržiantis pasaulis taip pat yra žavus ir teikia daug naujų galimybių. Bet aš labai norėčiau kartais stabtelėti. Norėčiau, kad daiktai, kaip ir žmonės, gyventų ilgiau. Kad jie nebūtų vienkartiniai, skirti išpildyti vieną trumpalaikį troškimą. Norėčiau, kad žemėje būtų mažiau sąvartynų. Norėčiau, kad manoji buitis būtų skalsi ir tvari. Juk gali būti, kad praradę atidą daiktams, kurių turime daugybę, mes prarandame atidą ir savo dienoms, kurių kiekviena yra nepakartojama. Norėčiau, kad žmonės vėl taptų daiktų šeimininkais. O ne atvirkščiai.
Spausdinta žurnale „Tapati"