„Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus...“ (1Pt 2, 24).
Kristaus Kryžius yra apreikšta tiesa apie Dievo nuosprendį nuodėmei. Niekuomet nederėtų kankinystės sieti su Kristaus Kryžiumi. Tai buvo didžiausias triumfas, sudrebinęs iš pamatų pragarą. Visame laike ir amžinybėje nėra nieko, kas būtų taip absoliučiai tikra ir nepaneigiama, kaip tai, ką Jėzus atliko ant kryžiaus – dėl Jo tapo įmanoma, kad žmonija būtų grąžinta į deramą santykį su Dievu. Jis padarė atpirkimą žmogaus gyvenimo pamatu, tai yra, per Jį kiekvienas žmogus gali būti kartu su Dievu.
Kryžius nebuvo kažkas, kas Jėzų ištiko, - Jis atėjo mirti, o Kryžius buvo Jo atėjimo tikslas. Jis yra „nužudytasis Avinėlis nuo pasaulio sutvėrimo“ (žr. Apr 13, 8). Kristaus įsikūnijimas be nukryžiavimo neturėtų prasmės. Nepamiršk, kad „Dievas apsireiškė kūne...“, ir „Tą... Jis dėl mūsų pavertė nuodėme“ (1 Tim 3, 16; 2 Kor 5, 21).
Įsikūnijimo tikslas buvo atpirkimas. Dievas tapo kūnu, kad sunaikintų nuodėmę, o ne kad kažką nuveiktų dėl savęs. Kryžius yra esminis laiko ir amžinybės įvykis. Jis yra atsakymas į visus laiko ir amžinybės klausimus.
Kryžius yra ne žmogaus, bet Dievo Kryžius, ir žmogiškajai prigimčiai neduota jo suvokti. Kryžius parodė Dievo prigimtį. Jis yra vartai, per kuriuos visi ir kiekvienas gali įeiti į vienovę su Dievu. Bet tai nėra tokie vartai, pro kuriuos tiesiog užeiname, tai vartai, kuriuose gyvename visą šį gyvenimą.
Išganymo šerdis yra Kristaus Kryžius. Išganymą taip lengvai gauti galima todėl, kad Dievui jis kainavo šitiek daug. Būtent Kryžiuje įvyko stiprus Dievo ir nuodėmingo žmogaus susidūrimas, atvėręs nuodėmingajam kelią į gyvenimą. Tačiau visą to susidūrimo kainą ir skausmą sugėrė Dievo širdis.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“