Kadras iš rež. Jano Hrebejko dramos/komedijos „Mokytoja“ (Slovakija, 2016 m.).
Vieną kartą gyveno Mokytoja. Kiekvieną rytą, nešina sąsiuviniais ir vadovėliais, troleibusu ji skubėdavo į darbą. Nešulys būdavo labai sunkus, daug sunkesnis už pieną, duoną, skalbimo miltelius ar kitus įprastus pirkinius – ne juokai su savim neštis Homerą, Šekspyrą, Maironį... Kaip slėgdavo ją Antigonės ašaros ir partizanų dainos! Kaip baugindavo Dantės Pragaro požemiai! Bet Mokytoja tik dar tvirčiau suspausdavo savo krepšį, kad, neduokdie, ko nors nepamestų amžiams. O kaip nelengva būdavo nulaikyti šitaip suspaustus keturvėjininkus, kaip verždavosi jie iš krepšio tamsos, grasindami manifestu! Bet, laimei, Mokytoja buvo įpratusi prie tokių ginčų ir nesileisdavo su klasikais į kalbas.
Mokykla jos kas rytą laukdavo ir pažindavo iš tolo: vos pamatydavo atskubančią, tuoj pasitikdavo atlapodama duris ir skambindama iš visos širdies. Klasėje Mokytoją sutikdavo dvi dešimtys vienodomis uniformomis aprengtų labai skirtingų gyvenimų ir labai skirtingų svajonių. Ji pažvelgdavo į savo mokinius, iš pradžių atsidusdavo, po to įkvėpdavo oro ir galiausiai atverdavo savo knygas bei vadovėlius, paleisdama iš jų Trojos ir Lietuvos gynėjus, įsimylėjėlius ir viduramžių riterius, robotus ir peteliškes, aristokratus ir nešvarius kaimiečius su visokio plauko gyvuliais. Per pamokas ji mokė vaikus prisijaukinti tuos senoviška šnekta kalbančius veikėjus, pakviesti juos į pasimatymą, išgerti arbatos, susibičiuliauti. Žinoma, dauguma moksleivių mieliau keliavo Novaturo siūlomais maršrutais nei leidosi į pavojingą kelionę su Odisėju. Juos viliojo trumpi sms‘ai, o ne senovės šumerų dantiraščiai. Bet Mokytoja buvo labai kantri ir išmintinga: ji žinojo, kad tik blogi dalykai vyksta greitai, o geriems reikia laiko. Ir kam leistis į pragarus, kai tau tik šešiolika?
Po pamokų Mokytoja tuo pačiu troleibusu važiuodavo namo. Jos krepšys tebebūdavo toks pat sunkus. Net jei ir pavykdavo kam nors iš mokinių įsiūlyti Romeo ir Džuljetą, Robinzoną Kruzą ar išdidųjį Kainą, tai Donelaičio būrų, Žemaitės marčios dažniausiai niekas nenorėdavo priglausti, esą nešvarūs kaimiečiai nepritapsiantys naujos konstrukcijos butuose. O kur dar mokinių rašiniai, kuriuose šie spręsdavo neva personažų, o iš tiesų savo pačių, lygtis su begale nežinomųjų. „Būti ar nebūti?“ – klausdavo jie nedrąsiais balsais. „Būkite, visada būkite“, – mintyse drąsindavo juos Mokytoja.
Ir taip diena iš dienos. Vis tas pats nešulys, tas pats skambutis, gal kiek ir prikimęs, tos pačios uniformos. Tik vis kitos akys žvelgdavo į Mokytoją. Ji irgi žiūrėdavo į savo mokinius. Iš pradžių atsidusdavo, po to įkvėpdavo oro ir galiausiai atverdavo savo knygas bei vadovėlius... Tuoj prasidės keturiasdešimt penkias minutes truksiantis mūšis su vienaakiu kiklopu, su viduramžių riteriais, su okupantais, su vėjo malūnais... Keturiasdešimt penkias minutes? Tai mokiniai taip galvojo, vis žvilgčiodami į savo išmaniuosius... O Mokytoja žinojo, kad tas mūšis truks visą gyvenimą...
Skiriu kolegei Marijai Baltuškaitei, kurios atsidavimas, drąsa būti savimi bei geras humoro jausmas nepaliauja žavėti ir įkvepia siekti daugiau.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-06-05-pasaka-apie-mokytoja/176115