***
Malda – tai Dievo dovana nuo Jo nutolusiai žmonijai. Biblijoje skaitome šias eilutes: „atvesiu į savo šventąjį kalną ir pradžiuginsiu savo maldos namuose <...> nes mano namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms“ (Izaijo 56, 7). Viską gauname iš Dievo – tai Jis mus atveda į savo šventąjį kalną, Jis ir pradžiugina besimeldžiančius. Savo namus Jis panoro vadinti maldos namais.
Palyginime apie sūnų palaidūną (Luko evangelijoje 15 skyrius) Jėzus taip pat kviečia mus į artimesnį santykį su savo dangiškuoju Tėvu.
Kai tariame savo širdyje: „Pavargau stengtis susitvarkyti gyvenimą savo jėgomis, grįšiu pas savo dangiškąjį Tėvą. Gal Jis priims mane į savo dangiškus namus?“
Ar jums kada teko ko nors laukti? Prabėga valanda, dvi, diena, kita diena, metai... Tėvas laukia savo nutolusio vaiko. Laukia jo taip stipriai, kad, net it po ilgo laiko tarpo, pamato savo vaiką grįžtantį iš tolo. Bėgte bėga jo pasitikti ir paslepia jį savo glėbyje.
Geda Žyvatkauskaitė
***
Malda...
Kadangi esu Dieve, o Jis – manyje, tai man malda yra kvėpavimas. Negaliu gyventi nekvėpuodama.
Kartu tai būna dialogas tarp manęs, mylimo Dievo vaiko ir Dievo, mylinčio Tėvo. Žinodama, kaip stipriai Jis mane myli ir priima tokią, kokia esu, negaliu Jam neatsiverti. Tik atsivėrusi galiu patirti nepaprastą Jo artumą ir ateinantį paguodos, pamokymo Žodį.
Tai savo „širdies išliejimas“ Viešpačiui. Galiu Jo akivaizdoje ir tylėti, ir raudoti, bet širdimi būti susilietusi su Juo.
Aš nežinau, kada mano malda teisinga, o kada neteisinga. Nežinau, kada meldžiuosi gerai, o kada – blogai , tačiau tikiu, kad dangiškasis Tėvas mato mano širdį ir žinau – tik Jis mane guodžia, pakelia, stiprina, augina.
„Iš gilybės šaukiuosi Tavęs, Viešpatie!“ (Ps 130, 1).
Vilija Senulytė