Kas yra žmogus?

Minint Holokaustą  neretai tenka išgirsti ir skaityti išsireiškimą, jog įvykę dalykai  yra „sveiku protu nesuvokiami“  ir  "nežmoniški". Taip kalboje daroma prielaida, kad masinio žudymo planuotojai ir vykdytojai tarsi neturėjo “sveiko” proto ir todėl buvo tarsi ne-žmonės, greičiau, ligoniai. Turima galvoje, kad tokie žiaurūs veiksmai nesuderinami su protu ir žmogiškumu, t.y. humaniškumu. Tačiau civilius masiškai žudė ne tik naciai, bet ir sąjungininkai, kovoję prieš nacistinę Vokietiją II-ame Pasauliniame kare.

Pavyzdžiui, anglų karinės oro pajėgos naktimis bombarduodavo Vokietijos miestus. Vykdydami analitikų ir ekspertų instrukcijas lakūnai stengdavosi mieste padegamosiomis bombomis sukelti gaisrų ratą. Tuomet mažai kam pasisekdavo išgyventi, nes nelikdavo kelio pabėgimui. Nors miesto centras kurį laiką dar nedegdavo, bet gaisro centre susidarę oro srautai gindavo liepsnas į vidurį. Todėl dideliame plote labai pakildavo temperatūra, lydydavosi asfaltas, žmonės tiesiog užtrokšdavo. Kartu su padegamosiomis bombomis mėtydavo ir uždelsto veikimo bombas. Tuomet gaisro gesinimas parą būdavo neįmanomas. Tokio bombardavimo vienintelis tikslas – sunaikinti kuo daugiau žmonių.

Kas esti žmogiška? Žvelgiant į istoriją ir net priešistorinius laikus žinome, jog apgalvoto masinio naikinimo veiksmai yra tipiški ir buvę visur, kur tik gyveno žmonės. Tokia veikla yra žmogiška ir dažniausiai nestokoja logikos, t.y. „sveiko proto“. Tokia žmogiška veikla kartojasi ir ateityje turbūt vėl kartosis. Tad, kas yra žmogus? Tai yra didysis klausimas visoje visatoje. Ne juodosios skylės ar mūsų galaktikos amžiaus nustatymas yra esminiai klausimai. O tai, kas yra tas, kuris nori suvokti Visatos amžių ir jos prasmę.

Madingos knygos „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ autorius Yuval Noah Harari teigia, kad žmogus yra gyvūnas, savo pastangomis tapęs dievu. Bet Biblijoje žvelgiama iš kitos pozicijos. Jobo knygoje apie žmogaus didybę ir pastangas parašyta visiškai priešingai: “Jo akyse net mėnulis ir žvaigždės nėra skaistūs, tuo labiau žmogus, kuris yra tik kirmėlė, žmogaus sūnus, kuris yra tik kirminas“ Jobo 25,5-6

Dažnai dėl pasaulietiško mąstymo inercijos į Bibliją žiūrime kaip į senovinę knygą „apie Dievą“.  Tačiau tai kartu yra ir pati giliausia ir geriausia knyga apie žmogų. Šv.Rašte įvairiomis formomis iškeliamas tas pats esminis klausimas – kas yra žmogus, kur jis yra, ką jis veikia. Viešpats Dievas pašaukė Adomą: „Kur tu esi?“  Pradžios 3,9  

 Dievo žodis -  Biblija - yra Jo laiškas mums. Mes esame laiško gavėjai, adresatai. Egocentriškam „savo likimo kalviui“ primenama, kad žmogus, deja, panašus ne į dievą, o į kirminą, ir į dužlų molinį puodą: “Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: „Kodėl mane tokį padarei?“ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam? Romiečiams 9,20-21

Psalmininko pagarbios baimės kupinas klausimas iš 8–os psalmės “Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai? ” mus verčia ieškoti atsakymo Dievo žodyje ir žmoguje, t.y. ir savyje. Dievo žodyje randame žinią: “Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.” Pradžios 1,27 

Tačiau žmogus savanoriškai susigadino Dievo atvaizdą. Mes esame sugadinti Dievo atvaizdai. Tačiau nereikėtų atsakomybės už savo gyvenimą perkelti kitiems, net Adomui ir Ievai. Teisinga būtų prisipažinti, kad esame ne tik dėl protėvių klaidų “sugadinti atvaizdai”, bet ir patys gadiname jau ir taip netobulą atvaizdą. Taigi esame susigadinę Dievo atvaizdai. Žydai giliai suvokė šią “sugadintųjų” situaciją prieš Kūrėją ir pagarbiai vengė tarti Dievo vardą.Pats Dekalogas - pamatinis Dievo žodis Jo tautai aiškiai primena ir paaiškina: Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą. Išėjimo 20,7

Klausimas „Kas tu esi (kur tu esi, ką veiki) žmogau?“ yra amžinas tol, kol bus žmogus. Šventame rašte randame, kad nesame vieniši šio didžiojo klausimo sprendime ir atsakyme, nes turime Tą Kitą,  Dievą, į kurį galime kreiptis. Tik pagarbiai vengdami tarti Dievo vardą, suprasime ir apsidžiaugsime, kad galima drąsiai tarti Jėzaus vardą ir juo remtis. Nes Jis mums parodo, koks turi būti žmogus, kuris yra savo brolio sargas, tarnaujantis kitiems.

“Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. Mato 20,28

Jis laisvas net nuo savęs, nes Jėzus yra įkūnytas „buvimas kitiems“. Jis yra naujasis žmogus, atkurtasis Dievo atvaizdas. Tikėjimu žvelgdami į Jėzų, mes matome Tėvą. Bet taip pat matome ir žmogų, kuris savo gyvenimu atsakė į klausimą - „Kas yra žmogus“.

 

 

https://ref.lt/pamokslai/974-kas-yra-zmogus