Ši Naujojo Testamento citata iš skyriaus, kuriame apaštalas Paulius nurodo, kaip bažnyčios ganytojas Timotiejus turi mokyti skirtingus žmones: vyresnes moteris, pagyvenusius vyrus, jaunas merginas, našles. Kalbėdamas būtent apie našles apaštalas tarytum „peršoka" į kitą mintį - išsako norą, kad jaunesnės (pagal cituotos eilutės kontekstą galbūt turimos omeny jaunesnės našlės) ištekėtų, augintų vaikus, šeimininkautų. Noriu atkreipti dėmesį, kad nuklydimui paskui šėtoną Paulius priešpriešina būtent motinystės rūpesčius - taigi, savųjų pareigų puoselėjimą bei išpildymą. Sakyčiau, labai įdomus minties šuolis - turint galvoje, jog dvasingumą neretai esame linkę daugiau sieti su maldomis, skaitymu, kontempliacija... Tačiau apaštalas neragina: „Taigi norėčiau, kad jaunesnės daugiau melstųsi, pasninkautų...". Regis, Dievo tarnas ragina daryti būtent tai, ką ne visuomet siejame su dvasingumu, tačiau būtent kasdienių pareigų neatlikimas gali skaudžiai suklaidinti - siela gali nuklysti paskui šėtoną, užuot sekusi Kristumi.
Ir, manyčiau, net jei apaštalas tai kalba tik našlėms bei taiko šį pamokymą susiklosčiusiai tuometinei situacijai, šis raginimas gali būti geru pamokymu visoms moterims. (Ir ne tik moterims - įsižiūrėję į apaštalo mintis galėtume daryti išvadą, jog bet kurio tikinčiojo savųjų pareigų išpildymas kasdienybėje ir yra nuoširdaus sekimo Kristumi išraiška).
Tai, žinoma, nereiškia, kad tos, kurios neaugina vaikų, nuklysta paskui šėtoną - tai yra gyvena netikusį gyvenimą, atsiduodamos vien kūno geismams ir aistroms ar tinginystei, už kurias apaštalas bara netikusias našles (žr. visą skyrių). Neištekėjusi moteris taip pat gali atrasti daug prasmingos veiklos, atsakomybių, ištikimai tarnauti ten, kur ji yra. Sakyčiau, apaštalas mato, kad būtent neturėjimas naštų, atsakomybių ir pareigų kasdieniame gyvenime gali pastūmėti moteris į nuodėmę, netikusį gyvenimo būdą. Ir išties, tai nesunku pastebėti kasdienybėje - atsakomybių neturinti moteris išgyvena daug daugiau pagundų nei ta, kuri užsiėmusi. Tiesa, mūsų laikmečiu daugelis skundžiasi per dideliu užimtumu, o ne naštų trūkumu, vis tik didelis užimtumas nebūtinai reiškia savo pareigų kruopštų atlikimą: žmogus gali būti užsiėmęs ir malonumų paieškomis.
Girtinos ir peiktinos savybės
Noriu atkreipti dėmesį į dar kai kurias apaštalo Pauliaus mintis, kur jis, kalbėdamas apie tikras ir netikras našles, išskiria tam tikras jų savybes:
Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai ne mažiau kaip šešiasdešimt metų, kuri buvo žmona vieno vyro, jeigu ji pasižymėjo gerais darbais, jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą. Jaunesnių našlių nepriimk. Pasiduodamos gašlumui, o ne Kristui, jos nori ištekėti ir yra smerktinos, nes pameta ankstesnį tikėjimą. Be to, jos išmoksta dykinėti, landžiodamos iš namų į namus, ir ne tik dykinėti, bet plepėti, kištis į svetimus reikalus bei kalbėti, kas nedera. Taigi norėčiau, kad jaunesnės ištekėtų <...> (1Tim 5, 9-14).
Turbūt sutiksite, kad savybės, apie kurias čia kalbama, papuoštų arba užtrauktų gėdą bet kokiai moteriai, kokio amžiaus ar šeimyninės padėties ji bebūtų. Šių savybių (ne)buvimas mūsų gyvenime ir liudija, ar mes labiau linkusios nuklysti paskui šėtoną, ar paskui Kristų. Be to, matyti, kad išvardintos neigiamos savybės išties būdingos daugiau moterims - pavyzdžiui, plepumas, kišimasis į svetimus reikalus... Šie „reiškiniai" nėra tokie nekalti, kad sukeltų vien apaštalo šypseną - Dievo tarnas linkęs barti tokias moteris parodydamas, kad taip besielgdamos jos linksta į šėtonišką gyvenimo būdą, yra pametusios „ankstesnį tikėjimą" - nes atsiduoda geiduliams, o ne Kristui ir galimybę ištekėti taip pat sieja daugiau su aistrų patenkinimu nei sveiku, tarnyste dvelkiančiu gyvenimo būdu.
Iš išvardintų savybių pateikimo taip pat matyti, kad Dievui patinka darbštumas. Dar Saliamonas yra pasakęs, kad darbštumas - brangus žmogaus turtas. Išties, ši savybė visuomet praturtina. Tuo tarpu tinginiavimas - vartai į įvairias nuodėmes bei nepriteklių: Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį pagulėsi sudėjęs rankas, ir ateis skurdas kaip pakeleivis ir nepriteklius kaip ginkluotas plėšikas (Pat 6, 10-11). Regis, ne visais atvejais ekonominė krizė ar bedarbystė kalta dėl skurdo, kartais - pati „elementariausia" tinginystė, nemokėjimas nuoširdžiai ir sąžiningai dirbti.
Taip pat apaštalo išsakytos mintys leidžia manyti, kad įvairūs rūpesčiai, susiję su vaikų auginimu, buities darbais ir pan. nėra nedvasingi. Atvirkščiai - tie darbai mums padeda šventėti, tobulėti, keistis. Ir net jei mes susierzinam, dūsaujam ir dūstam nuo begalės „mamyte, ar galima", „mamyte, ar jau?", „mamyte, noriu...." kasdien - esu tikra, jog Viešpats supranta, ką išgyvename, supranta ir mūsų nuovargį. Tuo tarpu mums šios „įkaitintos" aplinkybės yra gera proga augti pačioms, keistis, bręsti. Motinystė tampa Dievo dovana moteriai, kur ji gali atskleisti savo krikščioniškumą patarnaudama vaikams (bei, žinoma, sutuoktiniui). Kiekviena moteris žino, kokie nelengvi kartais būna buities darbai (ypač kai juos nuolat „sugriauna" mažyliai) - tačiau tai puiki terpė puoselėti Dievui patinkančias savybes...
Kodėl jautiesi nereikalinga?
Be to, pastebėjau, kad ne viena moteris, augindama vaikus namuose ima nuogąstauti, jog visuomenė neįvertina jos darbo, atsidavimo, kad ji tampa niekam nereikalinga, neįdomi ir pan. Išties, tame yra dalis tiesos. Tačiau, jei esame tikinčios, tokiais atvejais galbūt padėtų sau keliami klausimai: o kodėl aš jaučiuosi nereikalinga, jei Viešpats už mane paaukojo savo gyvybę? Kodėl jaučiuosi neįvertinta, „nepripažinta", jei Jis mato mane mano kasdienybėje, o juk aš, kaip krikščionė, gyvenu pirmiausiai Jo akivaizdoje? Suprantu, kad labai žmogiška norėti ir žmonių įvertinimo, pripažinimo, teisinga tikėtis ir po vaiko priežiūros atostogų susirasti darbą, tačiau jei kenčiame nuo sunkių minčių, ar ant teisingo pamato statome savo gyvenimus? Pažvelkime į Kristų - Jis galėjo tikėtis pačio didžiausio įvertinimo žmonių, tuometinės visuomenės akyse, tačiau būdavo ir tokių akimirkų, kai Jo nevertindavo net patys artimiausi... Kristus atėjo vien tik tarnauti, ir darė tai gyvendamas savo dangiško Tėvo akivaizdoje, o ne ieškodamas žmonių įvertinimo ar siekdamas „aukštesnio, „prasmingesnio" statuso"...
Tad mane labai guodžia, o kartu ir verčia pasitempti suvokimas, jog Dievui patinka, kai mes tinkamai atliekame savo kasdienes pareigas, puošiamės darbštumu ten, kur esame. Gerosios našlių (taigi, šeimas turinčių arba turėjusių moterų) savybės akivaizdžiai liudija, kad apaštalo minėtos moterys - labai darbščios. Kitu atveju kaip jos pasižymės gerais darbais, svetingumu bei nuolatinėmis pastangomis atlikti bet kokį gerą darbą?
Įdomu ir tai, kad ten, kur esama darbštumo, esama ir nuoširdaus patarnavimo bei dosnumo, atjautos - pagalba vargšams, kojų plovimas - juk tai nuolankus patarnavimas aplinkiniams. Taigi be darbštumo negalime įgyvendinti ir pirmojo Dievo įsakymo - mylėti Viešpatį visomis jėgomis, o taip pat ir savo artimą, kaip save patį. Tikėtina, jog be darbštumo ir Viešpačiui nepatarnausime taip, kaip galėtume. Tingios moterys, anot apaštalo, pasiduodamos gašlumui (tingumas atveria duris kitoms nuodėmėms) susilauks pasmerkimo.
Būti gera šeimininke
Pasitaiko, kad tikintieji sakosi daug besimeldžiantys, tačiau jų gyvenime daug apsileidimo, pareigų neatlikimo. Ar galime tokiomis maldomis pateisinti savo tinginystę? Ne. Kalbėdamas apie tarnystę bažnyčioje bei savybes, kuriomis turėtų pasižymėti vyskupai, apaštalas Paulius užduoda tokį klausimą: Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis rūpinsis Dievo bažnyčia? (1 Tim 3, 5). O vardindamas pageidautinas vyskupų savybes apaštalas išsako ir šias: <...> geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus (1 Tim 3, 4). Tad akivaizdžiai matyti, jog Dievui svarbu, kaip mes gyvename bei tvarkomės pirmiausia savo kasdienybėje. (Pridursiu, kad iš čia pacituotų eilučių matyti, jog šeimininkavimas namuose, vaikų auklėjimas - ne vien mamų rūpestis bei atsakomybė, bet ir tėvų).
Žinoma, sunku įsivaizduoti mylinčiojo Kristų gyvenimą be maldos, Dievo žodžio skaitymo, kontempliacijos... Tačiau nenusiminkime, kad augindamos mažylius negalime skirti tam tiek laiko, kiek norėtume. Mat ir šeimininkavimas namuose nėra nedvasingas užsiėmimas. Atvirkščiai. Be to, mane įkvepia ir paties Jėzaus pavyzdys - būdamas Dievo Sūnumi Jis iki trisdešimties metų gyveno paprasto ir pamaldaus žydo gyvenimą, įgydamas, galbūt, ir staliaus profesiją. Galiu tik įsivaizduoti, kaip Jėzus daug kartų savo rankomis lietė medį, jį obliavo, valė, ruošė, kalė... Kaip ten bebuvo, Kristus ėmė tarnauti ne tuomet, kai buvo jaunuolis, o tik nuo trisdešimties... Rodos, koks nedvasingas užsiėmimas užsiimti kažkuo kitu, kai žmonių sielos laukia išgelbėjimo. Tačiau ar drįstume pagalvoti, jog Dievo Sūnus darė ką nors nedvasingo? O Marija, kurios unikaliausia tarnystė slypėjo Kristaus auginime - tai yra tuose kasdieniuose ir dažnai visai neįkvepiančiuose bei „nekvepiančiuose" motinystės rūpesčiuose... Ir ne angelai supdavo bei prižiūrėdavo mažylį Jėzų, o pati Marija... Taip, angelų chorai giedojo, gimus Gelbėtojui, tačiau tuo pat metu Marija su Juozapu išgyveno nepriteklių - gimdė tvartelyje, o ne prašmatniuose apartamentuose. Šiandien Jėzaus tėvai gal net būtų apkaltinti „per mažu tikėjimu", nes buvo pernelyg paprasti žmonės, kad galėtų įpirkti patogesnį gyvenimą (bent jau tokiu atsakingu momentu, kaip gimdymas).
--
Esu tikra, kad kiekviena moteris, kuri nuoširdžiai tiki Kristumi ir rūpinasi savo artimiausiais (sutuoktiniu, vaikais ir kt.) bei buitimi, yra be galo dvasinga moteris, - o iš tiesų, manyčiau, yra tiesiog tikra, gera krikščionė. (Manau, kad teisingiau kelti klausimą, kaip man būti geresne krikščione, o ne dvasingesniu žmogumi). Ir tikiu, kad jei sieksime būti darbščiomis savo namuose, Viešpats atlygins už tą kasdienį triūsą ir reikiamu metu mus ir paguos, ir palaimins, išgydys, praturtins... Šliekimės prie Jo savo širdimis. Juk dangiškasis Tėvas mus regi slaptoje. Ne tik besimeldžiančias, bet ir palinkusias su skuduru prie dulkėtų grindų. Ar prie išdykaujančių vaikų, su maldavimais užbaigti pusrytinę košę.
Nuotrauka Sonatos Kučinskienės
Labai dvasingi... motinystės rūpesčiai
Taigi norėčiau, kad jaunesnės ištekėtų, augintų vaikus, šeimininkautų ir neduotų priešininkui jokios progos apkalboms. Nes kai kurios jau nuklydo paskui šėtoną (1 Tim 5, 14).