Jei augini ne vieną mažylį ir tau nepadeda nei auklė, nei namų tvarkytoja, gerai žinai, ką reiškia pačiai kasdien prižiūrėti namus, virti mažiausiai tris kartus valgyti, plauti indus bei šveisti trupiniuotas grindis ir - svarbiausia - tuo pat metu prižiūrėti brangiausią turtelį - vaikus. Ta kasdienė buitis pasiruošusi lyg hidra tave praryti, bet juk to visai nesinori. Štai tuomet į duris pasibeldžia draugai... Nors tavo siela taip ištroškusi visavertės bendrystės, tačiau šmėsteli nerami mintis: „Ar pajėgsiu susitvarkyti?"
Vasarą mus aplankė draugė iš Airijos. Buvo miela su jos šeima susitikti. Norėjosi kuo jaukiau priimti ir drauge pasidžiaugti bendryste. Tačiau laukė begalės papildomų darbų: iškepti pyragą, padaryti jogurto desertą, serviruoti
stalą ir t. t., jau nekalbant apie grindų papildomą plovimą, tualetų valymą ir plautuvių šveitimą. Gerai, kad dar nors valandėlę vaikai sumigo, tad rankos buvo laisvos visiems darbams nudirbti. Tačiau ruošdamasi sutikti svečius, pagalvojau: „O kas būtų, jei šiandien aš gyvenčiau Izraelyje ir pats Jėzus ateitų pas mane į svečius?" Širdy pajutau begalinę įtampą - juk ateitų pats Dievas, visatos Kūrėjas. Kokie nepriekaištingi namai turėtų būti! Begalinis džiaugsmas, bet ir įtampa.
Prisimink, kai teko priimti garbingus svečius - kaip plušėjai, stengeisi, kad tik viskas pavyktų. Ir tai juk natūralu: jei netyčia užklystų koks tavo ypatingai gerbiamas žmogus, argi tu nenorėtum, kad namai būtų tvarkingi? Nejaugi tu abejingai priimsi, tarkim, savo ar vyro viršininką, bažnyčios pastorių ar valstybės vadovą (nors tuomet turbūt tektų laikytis ypatingo protokolo). Žinoma, kad ne. Ta įtampa gali kilti iš noro pasirodyti, bet gali būti ir iš pagarbos laukiamam svečiui. Juk jei vertini, brangini, myli, tai ir puošiesi, susitvarkai, nusiteiki nekasdieniškai. Ir kaipgi tą kasdienybę paversti nekasdieniška?Ir vis dėlto, jei Jėzus ateitų į svečius, manau, tikrai nekreiptų dėmesio į išorę - Jam būtų kur kas svarbesnė mano širdis ir jos būsena. Jis tikrai nežvelgtų, ar sienos nutepliotos vaikų rankomis, o orkaitė tobulai iššveista. Manau, Jam būtų maloniau tiesiog su manimi bendrauti. Jis savo meile ir malone nuimtų visas bereikalingas įtampas ir dar pats pakeltų vaiko numestą kąsnį nuo stalo. Jis juk supranta mus, mamas. (Kaip mažylių mamos supranta viena kitą.) Jis supranta, koks dabar laikas jaunos šeimos gyvenime. Jėzus supranta, kad kitaip vaikai neužauga. Juk ne tai svarbiausia. Jam daug brangiau, kai mažos rankytės apsiveja Jo kaklą, o mažos lūpytės siekia meiliai pabučiuoti skruostą. Jam daug brangesnės bendravimo akimirkos, kai meilės ir tikėjimo sėklos krenta širdin, išlaisvindamos, nuramindamos, paguosdamos, sustiprindamos, atleisdamos, grąžindamos viltį gyventi, išgydydamos. Jis - ne tas, kuris teisia ir su gulsčiuku vertina, ar lygios tavo gyvenimo sienos, - Jis juk viską ir taip žino! Tikiu, kad triūsiančią namų pelytę Jėzus sustiprintų, o tą sielą, kuri lyg Vingių Jonas apsileidusi, sudraustų.
Kai anuomet Jėzus užsuko į savo brangių draugų - Mortos, Marijos ir Lozoriaus - namus, Jis troško pabendrauti. Morta kaipmat ėmė suktis virtuvėje, norėdama kuo svetingiau priimti svečią, o Marija pasirinko patį Jėzų. Betriūsianti Morta priekaištauja seseriai: Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų". Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų, o tereikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta (Lk 10, 41-42). Jėzus mylėjo ir brangino abi seseris ir galbūt nebūtų taip atsakęs Mortai, jei ne jos priekaištas... Argi Jėzui nesvarbu, kad Morta išvirė arbatos, iškepė pyragą ir gražiai padengė stalą? Manau, kad tai irgi bendravimo dalis, tačiau... ne visų svarbiausia. Ir tai aiškiai parodo pats Jėzus, sakydamas, kad kur kas vertingesnė pati bendrystė, mat ji gali ne tik praturtinti tave, atsakydama į daugelį svarbių klausimų, bet ir išgelbėti amžinajam gyvenimui.
Apreiškimo knygoje rašoma: Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį ateisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi (Apr 3, 20). Jėzus nesako: „Įsileisk, kai susitvarkysi..." Svečias užeina nelauktai - galbūt kai namuose išmėtyti žaisliukai, nenušluostytas virtuvės stalas, o po stalu pilna trupinių ir dar plautuvė pilna neplautų lėkščių, nes ką tik valgė vaikai. O galbūt tu migdai vaikelį ir trokšti ramybės, bet nelauktai išgirsti tylų beldimą... Apsižvalgai beviltiškai aplinkui ir susimąstai: ar tik praverti duris (gal atėjo paštininkas?), ar įsileisti netikėtą svečią vidun? Svetingumas... Koks tada tampa sunkus šis žodis: „svetingumas". Jei kas atvers duris - nuskamba širdyje, ir tu pasiryžti...Biblija ragina būti svetingiems, nes nežinai, gal įsileisi pačius angelus (pgl Hbr 13, 2)...
Net ir tuomet, kai vaikščiojo po Izraelį ir skelbė prisiartinusią Dievo karalystę, Jėzus bendravo su mamytėm ir jų vaikučiais mieste, minioje, o ne jų namuose. Kas žino, gal Jis nenorėjo atnešti bereikalingos įtampos? O gal tiesiog visur nespėjo? Tačiau tikrai labai brangino vaikučius, kuriuos daugelis suaugusiųjų bevelytų atstumti, kad ir dėl tos pačios tvarkos ar triukšmo: Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs Jėzus pyktelėjo ir tarė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip mažas vaikas, - niekaip neįeis į ją" (Mk10, 13-15). Manau, Jėzus puikiai supranta tave ir be galo vertina tavo nematomą triūsą: kai šimtąjį kartą šluoji trupinius...O labiausiai - kai tūkstantąjį kartą glaudi mažylį prie savęs, nes ir Jis pats laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas...
Juk šiandien Jėzus mus ir mūsų vaikučius aplanko kasdien. Ir šiandien Jėzus beldžiasi į tavo sielos duris. Jis nori su tavimi paprasčiausiai išgerti arbatos. O ateiti gali kaip tavo geriausia draugė ar netikėtai pasibeldęs kaimynas. Ar atidarysi Jam? Juk nežinai, gal tas bendravimas paguos, sustiprins, toliau ves amžinybės keliu - na ir kas, kad namuose trūks tobulos tvarkos.
Pirmoji nuotrauka Daivos Baumilienės, antroji - Aidos Šumskytės (nuotraukoje Sonata su šeima)