Vizijos tampa tikrove

„Išdeginti smėlynai taps ežeru... (Iz 35, 7)
 

Kol kažkas mums tampa tikra, iš pradžių visuomet  turime viziją. Kai suvokiame, kad vizija tikra, tačiau dar netikra mumyse, su savo pagundomis prisistato Šėtonas, tada linkstame tarti, kad stengtis nėra prasmės. Vizija netampa tikra, o mes įžengiame į pažeminimo slėnį.

Gyvenimas nėra tarsi rūda,
Bet geležis, išgauta iš gelmių tamsių,
Plakta, likimo smūgių
Kol įgavo formą ¹³.

Dievas mums suteikia viziją, o tada veda mus į slėnį, kad suformuotų mus pagal tą viziją. Būtent tame slėnyje daugybė mūsų pasiduoda ir nualpsta. Bet kuri Dievo duota vizija taps tikra, jei tik būsime kantrūs. Tik pagalvokim, kokią gausybę laisvo laiko turi Dievas! Jis niekuomet neskuba. Tačiau mes visuomet baisiai skubame. Dar būdami vizijos šlovės šviesoje, puolame ją įgyvendinti, kai vizija dar nėra tapusi tikra mumyse. Dievas turi mus nusivesti į slėnį, kad ugnimis ir potvyniais mus suformuotų, kol tapsime tokie, kad Jis galėtų mums patikėti vizijos tikrovę. Dievas darbavosi nuo pat tos akimirkos, kai mums davė viziją. Jis mus formuoja, kad atitiktume Jo mums skirtąjį tikslą, tačiau mes vis bandome pasprukti nuo Skulptoriaus rankos, stengdamiesi įgauti pačių susigalvotų formų.

Dievo duodama vizija nėra nepasiekiama debesų pilis, ši vizija yra tai, dėl ko Dievas nori, kad būtum čia. Leisk Puodžiui tave žiesti taip, kaip Jam reikia. Tada lygiai taip pat tikrai, kaip Dievas yra Dievas, o tu esi tu, tapsi būtent toks, koks buvai vizijoje. Tačiau šiam procesui vykstant nenusigąsk. Jei esi iš Dievo gavęs viziją, gali kiek nori tenkintis žemesniu lygmeniu, bet Dievas tau to neleis.

 

¹³ Vert. past. Populiaraus britų poeto Lordo Alfredo Tenisono (1809-1892) eilėraštis.

 

Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“