„Aliejus žibintams“
Išėjimo 25, 6
Mano siela, kaip labai tau reikia aliejaus, nes be jo tavo žibintas užges. Pasibaigus aliejui, žibintas nebeskleis šviesos, o tik nemalonų dūmų kvapą. Žmogiškoji prigimtis savyje neturi aliejaus šaltinio, todėl privalai eiti pas pardavėjus ir jo nusipirkti, kad neliūdėtum kaip kvailosios mergelės, kad jų „žibintai užgeso“. Net pašventinti žibintai nedega be aliejaus. Juos reikia papildyti, nesvarbu, kad jie dega šventykloje, kur nepučia žvarbūs vėjai. Tau taip pat reikia aliejaus. Jei neprisipildysi šviežaus malonės aliejaus, nešviesi ilgiau nei valandą net pačiomis palankiausiomis sąlygomis.
Viešpaties tarnystėje buvo galima naudoti ne bet kokį aliejų. Tam netiko nei žibalas, kurio gausu žemės gelmėse, nei žuvų taukai, nei riešutų aliejus. Tiko tik vienintelis – alyvuogių aliejus. Tikram Dievo šventajam niekada nepadės prigimtinės dorybės ar įsivaizduojama malonė, gauta per kunigų rankas ar išorinius ritualus. Jis žino, kad Viešpačiui nepatinka toks aliejus. Tikintysis eina į Getsemanės alyvuogių spaudyklą ir parsineša aliejaus iš To, kuris ten buvo suspaustas. Evangelijos malonės aliejus yra grynas ir be priemaišų, todėl šviesa, kurią jis skleidžia, ryški ir skaidri. Mūsų bažnyčios yra auksiniai Gelbėtojo žibintai, šviečiantys pasaulio tamsoje, todėl turi būti gausiai pripildyti šventu aliejumi. Melskimės už save, savo tarnautojus ir savo bažnyčias, kad jie niekuomet nestokotų aliejaus. Šios šviesos spinduliai – tiesa, šventumas, džiaugsmas, pažinimas, meilė, tačiau neįmanoma šviesti, jei neprisipildome aliejaus iš Šventosios Dievo Dvasios.
C. H. Spurgeon „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“.