Jie mato JĮ akis į akį

„Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio <...>“

Apreiškimo 21, 23

 

Ano – geresnio – pasaulio gyventojai nepriklausomi nuo žemiškų sąlygų. Jiems nereikia drabužių, nes jų balti apdarai nenusidėvi ir nesusitepa. Jiems nereikalingi vaistai ligoms gydyti, nes jie „nesakys – aš sergu“. Jiems nereikalingas miegas jėgoms atgauti – jie nesiilsi nei dieną, nei naktį, bet nepaliaujamai Jį šlovina Jo šventykloje. Jiems nereikia bendrauti, kad paguostų vienas kitą; nors jie džiaugsmingai bendrauja vienas su kitu, bet tai nėra jų džiaugsmo pamatas, nes Viešpaties bendrystės užtenka patenkinti didžiausiems jų troškimams. Tenai nereikia mokytojų. Be abejo, jie kalbasi tarpusavyje apie Dievo reikalus, bet jiems nereikia vienam iš kito mokytis, nes juos visus moko Viešpats. Mes renkame išmaldą prie karaliaus vartų, o jie puotauja prie Jo stalo. Čia mes pasitikime Jo draugiška ranka, o ten jie glaudžiasi prie Mylimojo ir tik prie Jo vieno. Čia mes turime padėti vienas kitam, o ten jie atranda viską, ko nori, Jėzuje Kristuje. Mes darbuojamės dėl maisto, kuris pražūva, ir dėl drabužio, kuris dyla ir yra kapojamas kandžių, – jie viską gauna Dieve. Mes kibiru semiamės vandens iš šulinio, o jie geria iš šaltinio plūstantį gyvąjį vandenį. Mums angelai atneša palaiminimus, o danguje nereikalingi žinių nešėjai. Jiems nereikalingas Gabrielius, kad perduotų meilės laiškus nuo Dievo, – jie mato akis į akį! Koks bus palaimintas metas, kai visa kita pasitrauks ir mes remsimės vien tik Dievu! Kokia palaiminta valanda, kai Dievas, o ne Jo kūriniai, Viešpats, o ne Jo darbai, teiks nesibaigiantį džiaugsmą! Tuomet mūsų sielos pasieks tobulumo aukštumas.

 

C. H. Spurgeon „Rytas ir vakaras. Kasdieniai skaitiniai“.