Nenugalima dvasia

„Imkite ant savo pečių mano jungą...“ (Mt 11, 29).

 

„Nes Dievas griežtai auklėja, ką myli...“ (Hbr 12, 6). Kokie menki mūsų skundai! Mūsų Viešpats pradeda mus artinti į savo bendrystę, o mes pradedame dejuoti ir dūsauti sakydami: „Ak, Viešpatie, tiesiog leisk man būti tokiam, kaip kiti!“ Jėzus mus prašo stoti greta Jo ir imti vieną jungo kraštą, kad galėtume traukti drauge. Štai kodėl Jėzus mums sako: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 30). Ar esi toks artimas su Viešpačiu Jėzumi? Jei taip, dėkosi Dievui, pajutęs kaip Jis tave spaudžia savo ranka.

„... bejėgiui (Jis) atšviežina gyvastį (Iz 40, 29). Dievas ateina, išvaduoja mus iš mūsų dejonių, o tada mūsų skundai pavirsta liaupsės giesme. Vienintelis būdas pajusti Dievo stiprybę imti ant savo pečių Jėzaus jungą irt mokytis iš Jo.

„... džiugesys Viešpatyje yra mūsų stiprybė“ (Neh 8, 10). Kur šventieji gauna savo džiaugsmą? Jei gerai nepažintume krikščionių, stebėdami juos galėtume pamanyti, kad jų neslegia jokios naštos. Pažvelkime į juos atidžiau. Tai, kad jie yra pilni Dievo ramybės, šviesos ir džiaugsmo, reiškia, kad esama ir naštos. Dievo mums užkrauta našta spaudžia mūsų gyvenimo vynuoges ir gamina vyną, bet daugelis mūsų matome tik vyną, o ne naštą. Jokia žemės ar pragaro galia nepajėgi įveikti žmogaus dvasioje gyvenančios Dievo Dvasios – Ji neįveikiama.

Jei tavo gyvenimas gimdo vien inkštimą, o ne vyną¹, be gailesčio mesk jį lauk. Iš tiesų krikščioniui yra nusikaltimas būti silpnam Dievo stiprybėje.

 ¹ Vert. Past.; Žodžių žaismas – whine „inkštimas“ ir wine „vynas“.

 

Iš Oswald Chambers knygos „Viskas Jo šlovei“