180° bažnyčia. Ateik toks, koks esi!

 

„Esame evangelinio tikėjimo bažnyčia. Siekiame augti Dievo pažinimu ir padėti kitiems pažinti Jėzų Kristų. Kiekvienas žmogus gyvenime ieško atsakymų apie save ir pasaulį, mąsto, kokia gyvenimo prasmė. Tikime, jog bažnyčia yra tikėjimo žmonių bendruomenė, kurioje patyrę Dievą, tampame pastiprinimu ir pagalba ieškantiems.“ Taip prisistato Vilniuje įsikūrusi nauja krikščionių bendruomenė skambiu pavadinimu „180°“. Ji mini pirmuosius savo gyvavimo metus ir pasakoja apie savo pradžios bei ateities darbus. Kalbiname bendruomenės „108°“ pastorių Gediminą Dailydę.

 

Kada įsikūrė 180° bažnyčia? Ar ji priklauso kokiai nors denominacijai?

 

180° bažnyčia šių metų sausio 14 dieną atšventė savo įsikūrimo pirmuosius metus. Mes paminėjome pirmąjį gimtadienį, tačiau žvelgdami į praeitį matome, kaip Dievas šios naujos bendruomenės įsikūrimo darbus pradėjo daryti kur kas anksčiau.

Aš asmeniškai susitikau su Jėzumi Vilniaus laisvųjų krikščionių bažnyčioje. Ten augau dvasiškai, dalyvavau skirtingose bažnyčios tarnystėse. Kiek save prisimenu, troškau vis labiau būti pažintas dangiškojo Tėvo, pats jį artimai pažinti ir dar daugiau pasitarnauti Jo karalystei. Galiausiai su žmona ir vaikais nukeliavome į Broliškųjų menonitų misijų organizaciją Kanadoje (etmultiply.n), kur gilindamiesi į Raštą, per keturis mėnesius aiškinomės, kokia yra tikinčiųjų misija žemėje, kokie yra mūsų tikslai, kaip mes, kaip šeima, galime pasitarnauti Dievui. Šis laikas mums padėjo suformuluoti savo viziją – puoselėti artimą santykį su Dievu Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia bei uoliai paklusti jo pašaukimui: eiti skelbti Karalystės Evangeliją, daryti Jėzaus mokiniais visų tautų žmones, o tai reiškia ir kurti bendruomenes. Galiausiai Viešpats atvedė mūsų šeimą ir iki pirmos bažnyčios įkūrimo Vilniuje.

180° bažnyčia priklauso Lietuvos laisvųjų krikščionių bažnyčių bendrijai, kuri taip pat yra pasaulinės Broliškųjų menonitų bendrijos dalis (icomb.org).

Kodėl mes pasivadinome 180° bažnyčia? Kai pradėjome rinktis sekmadieniais, pirmus du mėnesius studijavome Evangelijos pagal Matą 5–7 skyrius, kurie gerai žinomi „Kalno pamokslo“ pavadinimu. Jėzus kvietė žmones pakeisti savo kelius (graik. metanoia), transformuoti gyvenimą atgailaujant ir atsigręžiant į Viešpatį Dievą. Pasikeitimas, apie kurį kalba Jėzus, yra radikalus. Tai perėjimas nuo žemiškosios žmogaus prigimties prie dvasinės, Dievo karalystės paveldėtojo prigimties Jėzuje. Mums tai asocijavosi su radikalaus 180 laipsnių įvaizdžiu. Jėzus kviečia palikti savo senąjį gyvenimo būdą ir apsirengti nauju žmogumi. Tai nėra kelių laipsnių pasikeitimas, tai – visiškas savo tikėjimo, mąstymo bei širdies pakeitimas. 180° bažnyčią siejame su nauja Vilniaus ir Lietuvos jaunų žmonių karta, nauja Lietuvos tikinčiųjų karta, tad norėjosi, kad ir mūsų bendruomenės pavadinimas naujai atspindėtų Jėzaus mokymą.

 

Jūs galėjote likti Kanadoje, kur buvote išvykęs mokytis, bet nusprendėte grįžti į Lietuvą. Kas tam turėjo įtakos?

 

Į Kanadą keturiems mėnesiams mus pakvietė Broliškųjų menonitų misijų organizacija, vykdanti misijas visame pasaulyje, ruošianti misionierius bei bažnyčių steigėjus. Šių praktinių studijų metu krikščionys mokomi įvairių dvasinių disciplinų, tarnavimo skirtingose kultūrinėse aplinkose, o vėliau skirtingam laikui siunčiami į įvairias pasaulio šalis.

Mums teko mokytis netoli Vankuverio. Dėkoju Dievui, kad Jis pasirūpino visais mūsų finansiniais rūpesčiais ir kad mes galėjome su visa šeima išvykti į šią kelionę. Mums buvo duota galimybė, ir mes su dėkinga širdimi ją priėmėme.

Studijų metu mokėmės teologijos, Rašto, skirtingų maldos praktikų. Per tą laiką geriau pažinome savo dvasines dovanas, taip pat patyrėme stiprių dvasinių išgydymų. Iš esmės visas mokymo tikslas skirtas tam, kad tu, būdamas Kristaus mokinys, mokėtumei savarankiškai dvasiškai pats savimi pasirūpinti, mokėtumei „maitintis“ geru dvasiniu maistu, kad paskui galėtumei ir kitiems patarnauti. Tai neįkainojama patirtis, o gautos žinios yra labai naudingos mums tarnaujant Lietuvoje.

Mes su žmona labai aiškiai jautėme, kad norime tarnauti Lietuvoje, būti misionieriai savo šalyje. Sulauk didelio palaikymo iš mokymo vadovų, vyresniųjų bei komandos narių, mes labai apsidžiaugėme.

Grįžęs iš Kanados visus metus dirbau savo buvusiame darbe, tačiau nepalioviau galvojęs, ką norėjo man pasakyti Dievas, siųsdamas mus į Kanadą. Ir po metų Viešpats prabilo primindamas, jog keliavau mokytis ne šiaip sau, tas žinias turiu panaudoti prasmingiau nei vien tik dirbdamas pasauliui.

Tada įvyko lūžis mano pasitikėjimo Dievu srityje. Supratau, kad Viešpats nenustojo rūpintis mumis ne tik išvykus į Kanadą, bet ir toliau, vykdant Jo valią Lietuvoje. Taip Dievo raginamas, išėjau iš darbo ir ėmiausi bendruomenės Vilniuje steigimo. Žinojome, kad šeimai bus nelengva, tačiau per tą laiką patyrėme, kaip Dievas rūpinasi.

 

Kaip sekasi įgyvendinti Dievo skirtą misiją naujoje bendruomenėje, tarnaujant jos pastoriumi?

 

Šiuo metu mūsų naujoje bendruomenėje yra dvidešimt narių. Sekmadienio pamaldose (Krivūlės g. 12a, 16:00 val.) susirenka apie 30 žmonių. Esame nedidelė bendruomenė, tačiau norime nuoširdžiai pasitarnauti Dievo misijai. Atrodo, kad Dievas labai natūraliai surinko mūsų tokią bendruomenę, kad neštume Evangeliją Vilniaus mieste gyvenantiems žmonėms. Nuolankiai mokomės ir laukiame Dievo vedimo ateityje.

 

Kokie jums atrodo jaunos kartos tikintieji, kurių jūsų bažnyčioje yra dauguma? Ar jie jaučia dvasinį alkį Dievui? Kaip juos patraukiate prie Dievo?

 

Šiandieną žmonės kaip ir ankstesniais laikais ieško dvasingumo, ieško Dievo. Jaunoji karta neabejotinai yra veikiama modernaus pasaulio ir naujų technologijų. Pasitelkdamas maująsias technologijas šiandien žmogus gali rasti labai geros kokybės įvairaus mokymo, tačiau žmogui reikia pagalbos atsirinkti tai, kas yra tikra ir veda link Jėzaus. Tikiu, jog pats Dievas patraukia prie savęs, o mes, kaip Jo talkininkai, tik galime pasitarnauti toliau nukreipiant ieškančią širdį teisinga kryptimi. Keičiantis pasauliui, milžinišku greičiu besivystant naujoms technologijoms, vienas iš svarbių prioritetų šiandien yra poreikis išmokti prisitaikyti prie pasikeitimų nekeičiant Evangelijos žinios turinio. Todėl mes ir ieškome būtų, kaip atnešti Evangelijos žinią šiandienos vilniečiui suprantama kalba, kad žmogus sureaguotų į šią žinią ir galbūt priimtų iššūkį pakeisti savo gyvenimą 180 laipsnių.

 

Kas jūsų bendruomenėje patraukia tikinčiuosius, kas leidžia jiems jaustis gerai?

 

Mums bažnyčia – pirmiausia bendruomenė, į kurią renkasi tikintieji Kristumi arba Jo ieškantys, besidomintys Dievu, norintys Jį atrasti.

Taigi mes pasitinkame tokius žmones nuoširdžiu santykiu ir bendravimu, parodome norą su jais susipažinti. Po šilto sutikimo pradedame pamaldas nuo Dievo žodžio skaitymo ir Dievo garbinimo giesmėmis. Vėliau apie pusvalandį vyksta mokymas iš Šventojo Rašto. Tuomet bendruomenė meldžiasi.

Norime skirti daugiau dėmesio tos dienos pamokslo temai, pavyzdžiui, atleidimui, kad maldoje žmonės asmeniškai apmąstytų temos svarbą, kažkam atleistų ar patys atsiprašytų, kad malda vestų į širdies išgydymą. Todėl skatiname žmones melstis kartu bažnyčioje, o ne parsinešti skaudulius į namus. Taip žmogus, nepažįstantis Dievo, raginamas čia pat bažnyčioje su Juo susitaikyti atsiprašyti Viešpaties. Mes kviečiame žmones: „Ateik toks, koks esi, išeik pakeista širdimi.“ Jėzus taip pat daug laiko praleido tarp labai įvairių žmonių, kurioje kai kurie Jo pažinti žmonės pakeitė savo gyvenimą, kiti, kaip bebūtų gaila, nusisuko.

 

Kokios mintys kyla galvojant apie bažnyčios ateitį? Kokios svajonės aplanko?

 

Svajojame būti toks dvasinis centras Vilniuje, kur be evangelinio tarnavimo vyktų ir kokia nors žmonėms naudinga socialinė veikla. Kažkas yra pasakęs, kad bažnyčia yra lyg paukštis, kuriam reikalingi du sparnai – tai Evangelijos skelbimas ir tarnavimas žmonėms išreiškiant meilę bei socialinį rūpestį. Todėl Dievo žinia žmones turėtų pasiekti ne tik per pamaldas mūsų bažnyčioje, bet ir evangelizuojant gatvėse, „Alfa“ kursuose, per kiekvieno mūsų kasdienius darbus ir kitokią veiklą, kad žmonės matytų mumyse gyvąjį Kristų.

Taip pat bandome išsiaiškinti, kaip galėtume socialiai pasitarnauti miesto gyventojams. Vienas iš tokių pavyzdžių – nemokami seminarai miesto gyventojams apie depresiją bei savižudybes ir kaip nuo to išsivaduoti. Mes bendraujame su psichiatru ir psichoterapeutu Janu Hilbigu, su kuriuo drauge rengiame seminarų ciklą „Ką daryti, kad rytoj vėl norėtųsi atsibusti?“ Vienas seminaras jau įvyko praėjusiais metais, o antrasis rengiamas šiemet. Jo tema – „Kaip pasirūpinti ir būti su žmogumi, kuriam yra sunku“. Juk svarbu ne vien mokyti, gydyti ar pamokslauti, kaip reikia gyventi, o tiesiog būti su žmogumi, kuris išgyvena sunkumus. Tikiu, kad ir Jėzus norėtų, jog mes būtume jautrūs savo artimui.

 

Dėkojame už pokalbį.

 

„Gyvieji šaltiniai“

2019/1

 

https://www.km.lt/zurnalai/gyvieji-saltiniai-2019-1-85.html