Buvau nusiminusi dėl nesėkmingos dienos ir dėl to, kad man nepavyko padėti sūnui susidoroti su sunkumais. Aš žinau, kad mano sūnaus, įsitaisiusio po mėgstama antklode, puošta gaisrinėmis mašinomis, ir apsupto mėgstamiausių žaislų, širdis yra pati švelniausia, siela - jautriausia. Įsitaisiau šalia jo, tikėdamasi pasikalbėti apie šios dienos sunkumus.
Mes kalbėjomės apie jo elgesį, jo pykčio protrūkius. Paklausiau, ką apie šią dieną jis norėtų pasakyti Dievui.
- Mamyte, aš tiesiog negaliu melstis. Ar gali pasimelsti už mane? - paprašė jis.
Žinau tą jausmą, kai jautiesi per daug sutrikęs ir susigėdęs, kad ateitum pas Dievą. Aš jaučiausi taip pat. Atrodė, jog tam, kad galėčiau artintis prie švento Dievo sosto, pirmiausia turiu apsivalyti.
Aš noriu atverti savo sūnui Evangeliją. Noriu, kad jis pažintų Jėzų, kad suprastų, kaip labai jam Jo reikia. Aš noriu, kad jis žinotų, kad dėl to, ką Jėzus atliko, jis gali ateiti pas Dievą bet kokiomis aplinkybėmis. Tačiau dažnai, slegiant įtampai ar sudėtingomis aplinkybėmis, mano pastangos nukreipti jį Evangelijos link nueina perniek. Jaučiuosi nekaip ir tuo pat metu jaučiu įtampą. O įsiaudrinęs sūnus, greičiausiai, nė negirdi, ką aš jam sakau.
Bet Dievas yra maloningas ir užpildo mano netobulo motiniško auklėjimo spragas. Vakaro tyloje, kai sūnus buvo nurimęs ir atviras, Viešpats suteikė man progą perteikti sūnui Evangeliją, ir tai nesukėlė jokio emocinio pasipriešinimo.
Vienintelis kelias
Dariau tai vieninteliu būdu, kokį tik žinojau, - pasitelkusi maldą. Garsiai, kad mano sūnus girdėtų, kreipiausi į Viešpatį šiais žodžiais:
Brangusis Tėve danguje, mes ateiname Tavo akivaizdon pavargę, po sunkios dienos. Tu žinai, su kokiais sunkumais mes šiandien susidūrėme. Žinai, kaip sunku buvo mano sūnui Jonui suvaldyti savo emocijas. Viešpatie, Tu juk viską žinai. Tu žinai visas mūsų silpnybes ir matai mūsų nesėkmes. Tu žinai, kad mes vis dar nusidedame...
Juk dėl to Tu ir atsiuntei savo Sūnų Jėzų. Jis mirė už visus tuos momentus, kai Jonas reaguoja piktai, Jis mirė dėl tokių akimirkų, kai jis negali paklusti. Jėzus mirė, kad išgelbėtų Joną iš kiekvienos nuodėmės.
Tėve, dėkoju Tau už Joną - jis yra didelė dovana mūsų šeimai. Aš matau, kokį darbą Tu darai jo širdyje net ir šią akimirką. Prašau, kad ir toliau trauktum jį arčiau savęs ir padėtum jam labiau mylėti Tave.
Jis negali to padaryti vienas. Jis negali pats savęs suvaldyti, - jam reikia Tavęs. Dėl šios priežasties Tu siuntei mums Jėzų. Jėzus buvo tobulas, visuomet klausė tėvų, todėl Jis yra mums pavyzdys. Dėl tobulo Jėzaus gyvenimo, žvelgdamas į Joną, Tu matai Jėzų.
Meldžiu, kad ir šį vakarą veiktum mano sūnaus širdyje. Parodyk jam, kaip labai jam reikia Tavęs. Mokyk jį ateiti pas Tave, kai sunku, kai jis supyksta. Padėk jam suvokti, kad dėl to, ką padarė Jėzus, jis bet kada gali ateiti pas Tave. Suteik jam stiprybės, kurią tik Tu gali duoti. Būk su juo ir tuomet, kai jis miega. Padėk jam atrasti dangišką ramybę, mokyk nurimti, suvokiant Tavo meilę ir atleidimą. Meldžiu to Jėzaus vardu. Amen.
Kai meldžiausi, sūnus prisiglaudė dar arčiau. Jis dūsaudamas siūbavo mano glėbyje. Manau, jog taip jis norėjo parodyti, kad jam iš tiesų reikėjo apvalančio Evangelijos žodžio ir maldos.
Kristus atėjo gelbėti nusidėjėlių
Jei atvirai, mano širdžiai taip pat labai reikėjo apvalančio Evangelijos žodžio.
Kartais malda tėra viskas, ką galiu padaryti. Garsiai meldžiuosi už savo vaikus, kad jie girdėtų ir suvoktų, jog vienintelis būdas apsivalyti nuo nuodėmių - būti nuplautam Viešpaties malonės lietaus. Argi tai nėra vienintelis kelias pas Tėvą? Kai mes ateiname pas Jį nusižeminę, pripažindami, kad negalime patys įveikti nuodėmių, kai prie Jo kojų padedame visas savo nesėkmes, Jis primena mums: Kristus atėjo gelbėti nusidėjėlių.
Jis atėjo ne dėl sveikųjų, Jis atėjo gelbėti sergančiųjų. Jis valgė su atstumtaisiais ir bendravo su „nešvariais". Kiekvieną dieną gyvenime mes susiduriame su netvarka, sumaištimi, - Jėzus atėjo tai sutvarkyti: sudužusieji atstatomi, sergantieji išgydomi, alkanieji pasotinami, mirusieji prikeliami gyvenimui.
Noriu, kad mano sūnus žinotų, kad jis gali ateiti pas Dievą toks, koks yra. Aš noriu, kad jis pasitikėdamas Dievu žengtų prie Jo sosto, net ir būdamas purvinas ar nuskuręs, kad būtų persmelktas Evangelijos ir pakiltų, pasipuošęs Kristaus teisumu. Aš noriu, kad jis suvoktų, jog kelias iš nuodėmės į laisvę veda per gyvenimo purvynus ir klampynes, kad purvini pėdsakai gali jį lydėti visą kelią iki pat Sosto.
Tai tapo kasdieniu mūsų vakaro ritualu. Melsdamiesi mes atnešame Dievui visas tos dienos problemas, visas sūnų ištikusias bėdas. Mes meldžiamės, remdamiesi Evangelija ir primindami sau apvalančią tiesą apie tobulą mūsų Gelbėtojo gyvenimą ir mirtį už mus. Maldą visuomet baigiame žodžiu „Amen", taip paskelbdami, kad Evangelija pasiekė mūsų širdis.
Mano sūnus ir toliau kovos su nuodėme. Man ne visada seksis jį auklėjant. Tačiau Evangelija ne tik ruošia mus amžinybei, bet ir apvalo mus kiekvieną dieną. Meldžiu, kad mano sūnus vis labiau patirtų apvalančią Evangelijos jėgą, vis labiau jos ieškotų ir kad kiekviena jo diena pasibaigtų aidinčiu „Amen".
Iš http://thegospelcoalition.org/
vertė Raimonda Jašinauskienė