Pašaukti pažinti Viešpatį ir mylėti

Sausio 22 d. vakarą, minint Krikščionių vienybės savaitę, Kauno evangelinė bažnyčia pakvietė krikščionis iš kitų protestantiškų bažnyčių susirinkti ir pasidžiaugti bendru tikėjimu, drauge pagarbinti Viešpatį. Turbūt ištikimiausi tokių pamaldų dalyviai yra Kauno krikščionių bažnyčios pastorius Rytis Berūkštis ir jų šlovinimo komanda bei Kauno evangelikų krikščionių baptistų bažnyčios pastorius Vladimiras Sereda su komanda.

Pradėdamas susirinkimą šių šventinių pamaldų šeimininkas, Kauno evangelinės bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius pasidžiaugė, kad susirinkusieji jau maloniai bendrauja – ekumeninis bendravimas jau vyksta; mes ruošiamės, tikėtina, netolimai ateičiai – kai visi susitiksime Viešpaties namuose. Na o balsus į Viešpatį kelti ir Jį šlovinti padėjo jungtinė kelių bažnyčių šlovinimo grupė, vadovaujama Kauno krikščionių bažnyčios šlovinimo grupės lyderio Pauliaus Berūkščio.

Pirmasis Dievo žodžiu ir savo įžvalgomis pasidalinti buvo pakviestas Kauno krikščionių bažnyčios pastorius Rytis Berūkštis. Pastorius pasirinko kalbėti pagal eilutes iš Pirmojo Jono laiško: O štai Jo įsakymas: kad tikėtume Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip Jo įsakyta. Kas laikosi Jo įsakymų, pasilieka Jame ir Jis tame. O kad Jis mumyse pasilieka, žinome iš Dvasios, kurią Jis mums davė (1 Jn 3, 23–24). Panaši mintis, lyg jos neišgirdusiems, pakartojama ir 4 šio laiško skyriuje (1 Jn 4, 711 ir 1921). Nors mes gyvename ne Įstatymo, bet malonės galioje, patyrę Dievo meilę, turime leisti jai lietis per mus į kitus. Viešpats nori praplėsti mūsų širdis, kad mes priimtume vienas kitą ir puoselėtume šiltus, meilės kupinus santykius. Dievo žodis ir Dvasia moko atleisti, priimti, nepalikti vietos neapykantai. Turime mokytis vienas kitą išklausyti, bet svarbiausia – įsiklausyti, ką Dievo žodis, ką Jo Dvasia sako, kad nepasiduotume klaidos dvasiai ar paklydimui. Baigdamas savo pasisakymą pastorius Rytis visiems palinkėjo neturėti problemų su Dievu, t. y. mylėti Dievą ir mylėti žmones, nes tai yra Viešpaties įsakymas.

Antrasis kalbėjo pirmą kartą mūsų bažnyčioj viešėjęs „Vynuogyno“ bažnyčios Kaune pastorius Žilvinas Škulevičius. Ši bažnyčia Kaune įsikūrė kiek daugiau nei prieš metus, tad buvo smagu susipažinti. Pastorius Žilvinas, pažįstantis mūsų pastorių Gabrielių jau daugelį metų, taip pat pasidžiaugė atsivėrusiomis galimybėmis bendrystei, nes dažnai išsibarstę mažomis grupėmis ar po vieną mes ne daug ką galime nuveikti. O Dievas žiūri į miestą ir mato ne atskiras bažnyčias, bet savo vaikus, besirenkančius skirtingose vietose, ir džiaugiasi, kai jie visi dvasios vienybėj šlovina Jį. Pastorius Žilvinas priminė Laiško efeziečiams  eilutes: Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva – Kristus. Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje (Ef 4, 11–16). Turbūt nėra bažnyčios, kurioje veiktų visos dovanos, bet visos dovanos yra skirtos Kristaus Kūno ugdymui: jos praturtina, leidžia pamatyti, ko tu nematai, tad labai svarbu bendrauti ir dalintis tomis dovanomis. Kuo mes daugiau pažįstame Dievą, tuo mūsų širdys minkštesnės, nuolankesnės, mums lengviau gerbti kitus. Šiandien ir bažnyčioje daug pasaulio dvasios, konkurecijos, siekiant savo tikslų ir gerovės. Tačiau tikroji gerovė yra Viešpatyje. „Džiaugiuosi, kad galime vienytis žvelgdami į Kristų, būdami su Kristumi, šlovindami Jį“, – sakė pastorius Žilvinas ir priminė, kad vieniems Kristus yra kvailystė, bet mums Kristus yra Dievo jėga, kurios mes dažnai stokojame.

Prieš užlipant Kauno evangelikų krikščionių baptistų bažnyčios pastoriui Vladimirui Seredai, visus maloniai nustebino ir pradžiugino šią bažnyčią dabar lankanti šeima iš Filipinų – tėtis, mama ir du vaikai. Jie  atliko porą giesmių anglų ir filipiniečių kalbomis (beje, giesmių žodžius į lietuvių kalbą išvertė ir jas pristatė 14-metė jų dukra, gan gerai kalbanti lietuviškai, nors į Lietuvą šeima atvyko tik 2019 m. gegužę).

Kauno evangelikų krikščionių baptistų bažnyčios pastorius Vladimiras Sereda taip pat džiaugėsi  krikščionių bendryste ir kalbėjo, kad į mus, tikinčiuosius, kad ir kokią bažnyčią lankytume, žmonės žiūri kaip į Dievo atstovus, todėl mes esame atsakingi už tai, kokį Dievą atspindime, kokį Dievą pristatome aplinkiniams. 

Pastorius prisiminė istoriją, kai Jėzus buvo atvestas pas Pilotą (Jn 18, 33–37), ir Pilotas Jo paklausė, ar Jėzus tikrai yra žydų karalius. Pastorius kvietė visus pamąstyti: ar Jėzus šiandien tikrai yra tavo gyvenimo karalius? Ar mes klausiame Viešpaties nuomonės, spręsdami svarbius gyvenimo klausimus? Ar mūsų gyvenimas, darbai atspindi Viešpatį? Juk mes esame Viešpaties laiškas netikintiems. Pastorius ragino visų pirma ieškoti Dievo karalystės ir pasitikėti, kad Viešpats mumis pasirūpins. Jis paliudijo, kad prieš 40 metų pradėjus tarnauti Kaune teko auginti 7 vaikus, rūpintis Viešpaties namų atgavimu ir atstatymu, bet Viešpats suteikė tam jėgų ir išminties. „Norėtųsi, kad žmonės skaitytų mus kaip Viešpaties laišką ir matytų mumyse Jėzų“, – sakė Vladimiras Sereda. 

Laisvųjų krikščionių bažnyčios vyresnysis Juozas Kažukauskas, viešėjęs taip pat pirmą kartą, sakė, jog mąstydamas apie vienybę, suprato, kad siekiant vienybės, reikia meilės. Juk Jėzus sakė: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus  (Jn 13, 35). Kas yra meilė? Kokia ji? Meilės aprašą randame 1laiško korintiečiams 13 skyriuje.

Mes visi esame labai skirtingi, turime skirtingas patirtis ir charakterius, esame apdovanoti skirtingomis dovanomis, tad kaip mums sutarti, kaip bendrauti? Kaip turėtume bendrauti savo bendruomenėje ir su kitomis bažnyčiomis? Tame pačiame Laiško korintiečiams skyriuje randame ir atsakymą. Paulius rašo: Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai. Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos (1 Kor 13, 1–3). „Įsiklausykime į šiuos žodžius, apmąstykime juos, – kvietė Juozas Kažukauskas. – Mūsų pažinimas ir tikėjimas be meilės yra niekas, tik meilė mus riša ir jungia – žmonės pažins mus kaip Kristaus mokinius iš meilės, kuria mylime vieni kitus. Apaštalas Paulius rašo: Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė (1 Kor 13, 13).“

Galiausiai, žodį tarė ir mūsų, Kauno evangelinės bažnyčios, pastorius Gabrielius Lukošius. Apibendrindamas, jis paklausė: kai veidrodį atsuki į saulę, ką jis atspindi? Saulę. Taip. Antrame laiške korintiečiams skaitome: Mes visi, atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (2 Kor 3, 18). „Tad neapsigaukime, manydami, kad mes patys galime sugeneruoti tą meilę vieni kitiems. Tik pažindami Viešpatį, sekdami Juo, neišvengiamai mylėsime vieni kitus. Jeigu mes mokysimės iš Jo, jei būsime Jo mokiniai, mes mylėsime vieni kitus. Ne atvirkščiai, – įspėjo pastorius ir tęsė: Mes, žmonės, gyvi kiekvienu žodžiu, kuris ateina iš Dievo lūpų. Žodžiai iš Dievo lūpų yra mūsų maistas – jie teikia mums gyvybės ir jėgų. Viešpats taip stipriai nori, kad gyvenimas mumyse atsivertų ir išsiskleistų, kad mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes. Dievas pasiuntė Sūnų į mirtį tam, kad mes pažintume Jo meilę ir būtume keičiami. Dievo Dvasia, atsiųsta į mūsų širdis, žadina mus ir laukia mūsų atsako.“

Pastorius Gabrielius pakvietė visus pasimelsti, o maldą vesti patikėjo daugiausiai vaikų ir anūkų turinčiam (kaip tik tą dieną jam gimė jau 13 anūkas) Kauno evangelikų krikščionių baptistų bažnyčios pastoriui Vladimirui Seredai, kuris dėkojo Dievui už Jo malonę, ištikimybę ir vedimą iki šios dienos ir meldė suteikti jėgų ir išminties, kad savo gyvenimu – žodžiais ir darbais – liudytume Kristų, kad vis labiau panašėtume į Kristų ir atspindėtume Jį kitiems.

Visi drauge dar sugiedojome keletą Viešpatį šlovinančių giesmių ir mėgavomės bendryste gerdami arbatą ir vaišindamiesi. Buvo gera matyti grupelėmis besibūriuojančius ir nuoširdžiai bendraujančius brolius ir seseris. Viešpaties Dvasia ir Jo meilė jungė širdis.

Sausio 25 d., šeštadienį, pastorius Gabrielius Lukošius buvo pakviestas ir į dar vienas ekumenines pamaldas, kurios šįmet vyko Kauno stačiatikių cerkvėje. Šiose pamaldose dalyvavo tradicinių, valstybės pripažintų bažnyčių – katalikų, stačiatikių, liuteronų, metodistų – dvasininkai.

 

Nuotraukos Linos Straigytės