Onos istorija žavėjo dar tuomet, kai neturėjau vaikų. Ne mažiau žavi ir šiandien, bet skamba jau visai kitaip... Apskritai, ji tokia, na, prieštaringa. Ar Ona pavyzdinga motina? Rodos, ne susižavėjimo nusipelno, o pasmerkimo. Daugelį metų desperatiškai troško susilaukti kūdikio, o kai galiausiai tapo mama, augino jį... dvejus metus, daugiausia gal iki penkerių metų (atsižvelgiant į to meto aplinkybes, vaikas tiek laiko galėjo būti maitinamas krūtimi). O tada paliko jį šventykloje senyvo kunigo Elio globai. Paliko mažą berniuką žmogui, kuris pats toli gražu nebuvo pavyzdingas tėvas (nors iš teksto ir nėra visiškai aišku, ar tuo metu, kai Ona atvedė Samuelį į šventyklą, Elio sūnūs jau atvirai nusidėdavo, ar tai įvyko keleriais metais vėliau). Paliko ir vėl grįžo į savo namus. Vėl viena. Nebūdama tikra, kad Viešpats dar kada nors ją aplankys, ir ji susilauks daugiau vaikų (1 Sam 2, 21 skaitome, kad daugiau vaikų ji susilaukė tik tada, kai Samuelis jau augo šventykloje). Ona, Ona, kaip galėjai apleisti savo sūnų?
Dar daugiau, ji nepasiliko Jeruzalėje, kur nors netoli šventyklos, kad nors kartkartėmis (o gal ir ne kartkartėmis) galėtų užmesti akį, pakontroliuoti, ar tikrai kunigas Elis tinkamai Samuelį prižiūri. Tačiau Ona savo sūnų aplankydavo tik kartą per metus. Ji nematė, kaip kasdien auga ir bręsta taip lauktas ir išmelstas jos sūnus. Nebūdavo greta berniuko jam sukarščiavus, nenušluostydavo jo ašarų ir nepapūsdavo žaizdų nusibrozdinus (o mamos, kurios augina berniukus, žino, kaip dažnai tenka tai daryti). Nesekdavo jam pasakų. Neglostydavo galvytės. Neateidavo pabučiuoti miegančio, tiesiog pasigrožėti, koks nuostabus jos sūnus. (Nes juk kokie nuostabūs mums, mamoms, tie mūsų sūnūs ir dukterys, ir iš kur jie tokie.). Per tuos metus, praleistus Ramoje nuo vieno apsilankymo šventykloje iki kito, ji net negalėjo tikrai žinoti, ar jos sūnus gyvas...
Galbūt Onos elgesys vertas pasmerkimo? Juk net Marija nepaliko sūnaus Jėzaus vieno šventykloje... Ar ne per smarkiai vaikas buvo nuskriaustas, ar ne per daug jis prarado, ar ne per lengvai Ona „nusiplovė“ rankas nuo auginimo rūpesčių, „prisidengdama“ Viešpaties valia? Tačiau Šventasis Raštas tokį Onos poelgį vertina kaip tinkamą auką. Viešpats norėjo, kad Samuelis nuo mažens augtų Jo artume. Mums, gyvenantiems XXI a., galbūt sunku iki galo suvokti tokį Viešpaties sprendimą. Gal iki galo jo ir nesuvoksime. Visgi galime suprasti, kad šventykla buvo ta vieta, kur vaikas nuo mažens ir kiekvieną dieną buvo su Viešpačiu. Tikriausiai tai buvo ir vienintelė vieta, kur jis galėjo iš tiesų būti mokomas Viešpaties įstatymo (juk tuo metu tebuvo užrašyta tik nedidelė dalis Senojo Testamento - Mozės įstatymas, galbūt dar viena ar dvi knygos, o nebuvo nei Samuelio ir kitų istorinių knygų, nei Pranašų, nei didžiosios dalies Išminties knygų, Šventasis Raštas nebuvo visuotinai skaitomas ir žinomas, kaip vėliau, po Babilono tremties). Kažkodėl širdis liudija, kad vaikas nebuvo nuskriaustas. Nors jis užsnūsdavo ne greta motinos, tačiau miegojo greta aukuro. Turbūt ne todėl, kad ten buvo patogiausia miegoti... tiesiog nuo mažų dienų vaikas pažino Viešpatį, mylėjo Jį, glaudėsi prie Jo, Juo pasitikėjo ir troško su Juo būti. O vieną naktį Viešpats pašaukė Samuelį, kad jis taptų pranašu ir teisėju Izraelio tautai.
Ką atveria man Onos istorija? Ji buvo motina sūnui, kurį pagimdė ir augino ne sau, o Viešpačiui. Tai nebuvo maža auka, paprastas pasirinkimas. Žvelgdama į savo gyvenimą suprantu, kad nepajėgčiau pasielgti taip kaip ji. Tikriausiai greičiau sulaužyčiau pažadą...stengdamasi visaip save pateisinti: berniukas dar per mažas, pernelyg silpnas... be mamos jis negalės tapti tinkamu tarnu. Verčiau dar jį paauginsiu ir atiduosiu Viešpačiui VĖLIAU. Kai jis pats to norės. Jeigu bepanorės...Manau, kad šiandien auginti vaikus Viešpačiui, nereiškia, jog privalėtume fiziškai atskirti juos nuo savęs, kaip tai turėjo padaryti Ona. Galbūt greičiau tai reiškia širdies auką - nuoširdų ir neapsimestą motinos troškimą ir pastangas... ne kad vaikai augtų „užvadėliais“ senatvėje, ar kad pasiektų kažko, ar galbūt kad įgyvendintų mūsų pačių taip ir neįgyvendintas svajones, ar kad padovanotų anūkų, ar aprūpintų senatvėje... (nors tame turbūt nėra nieko blogo, jei neužgožia to, kas svarbiausia). Bet, visų pirma, kad jie augtų tokiais žmonėms, kokiais juos pašaukė ir trokšta matyti Viešpats. Kad atskirtų gera nuo blogo. Kad Jėzus jiems būtų ne tik stebuklų Dievas (tarsi Kalėdų senelis), bet Tas, kuris savo pavyzdžiu moko atsukti skriaudėjui kitą skruostą. Kuris pasirinko ne visas pasaulio karalystes (su visais planšetiniais kompiuteriais ir X-box‘is), kai Jam tai siūlė gundytojas, tačiau kryžiaus pažeminimą ir mirtį. Ir kad Šventojo Rašto tiesos jiems būtų ne tušti žodžiai ar įdomi istorija, o gairės, padedančios nuspręsti ir pasirinkti. Dideliuose ir mažuose dalykuose. Kasdien.
Ir kad patys apsispręstų miegoti ne ant minkšto čiužinio, o ant kietų grindų... prie aukuro. O, metui atėjus, pašaukti atsakytų: Kalbėk. Tavo TARNAS klauso.
Meldžiu, Viešpatie, suteik ir man jėgų ir išminties, kad kai tas laikas ateis, ir mano vaikai turės atsakyti į Tavo kvietimą, aš (kiek tai priklauso nuo manęs) būčiau atvedusi juos į tinkamą vietą.
Iliustracijoje: Jan Victors, 1645 m. Ona atveda savo sūnų Samuelį kunigui Eliui. Berlyno valstybinis muziejus