Mes renkamės pagal tai, kaip mąstome: jei embrionas - tai tik paprasta ląstelė, tai „galima“ ją be sąžinės graužimo sunaikinti, bet jei tai nauja gyvybė, tuomet aš prieš ją pakeliu ranką... Kaip atsirinkti? Ko klausyti: Europos žmogaus teisių konvencijos ar Dievo žodžio?
Štai kreipimesi: „Už moterų teisę kontroliuoti savo pačių kūnus“ teigiama: Mes, laisvi ir nepriklausomi Lietuvos Respublikos piliečiai, nepritariame planuojamam aborto draudimo įstatymui, panaikinančiam moters teisę priimti sprendimus, susijusius su jos kūnu. Netoleruosime valstybės ir bažnyčios atstovų (dauguma - vyrai) noro spręsti asmeninius ir intymius Lietuvos moterų gyvenimo pasirinkimus, neleisime žlugdyti jų likimų, uždraudžiant pasirinkimo laisvę. (Daugiau skaitykite http://www.laisva.lt/kreipimasis/)
Iš tiesų motinystės keliu einama asmeniškai, šeimoje. Visuomenėje kalbama apie moterų teises negimdyti, nutraukti nėštumą, nes tai neva jos teisė, jos pasirinkimas. Bet kodėl nekalbama apie tai, kaip moteris jaučiasi po aborto? Kodėl nekalbama, kad padarius abortą moterį persekioja KALTĖ, nerimas, gal net depresija? Žinau, kad yra be galo sudėtingų situacijų dėl moters sveikatos, dėl kūdikio sveikatos sutrikimų, dėl finansų trūkumo ar paprasčiausios žmonių negailestingos nuomonės. Ir vis dėlto suvokiu, kad ne aborto įstatymas, ar atvirkščiai - Europos žmogaus teisių konvencija, suteikianti moterims teisę apsispręsti nutraukti nėštumą, o DIEVO PAŽINIMAS SUTEIKS MOTERIAI VIDINIŲ JĖGŲ GIMDYTI dar vieną vaikelį. Kad tik artėjimas prie Dievo, Jo pažinimas bei atsirėmimas į Jį ir Jo Žodį suteiks jėgų einant šiuo nelengvu keliu ir darant vieną ar kitą pasirinkimą.
Suprantu, kad kiekvienos moters, kiekvienos šeimos kelias kitoks. Norisi būti jautriam ir neteisti kito, ypač tuomet, kai tikrai nelengva, kai moteris ryžtasi abortui - kitaip sakant, eina prieš savo prigimtį. Tačiau negaliu tylėti, kai rankose laikau knygą „Motinystės paslaptys/ Iš širdies į širdį“ ir gerte geriu tokius brangius tikinčių moterų liudijimus. Taip norisi sustiprinti mamas motinystės kelyje. Tad siūlau paskaityti kelias ištraukas iš šios knygos, kurioje ne viena mama dalinasi savo apsisprendimu darytis abortą. Net tikinčios moterys, kurios žino, jog tai naujos gyvybės žudymas, išgyvena begalinį spaudimą darytis abortą! Ką tuomet kalbėti apie tas moteris, kurios neturi Visagalio kaip atramos?! Ir vis dėlto, nors ir silpnos savo motinystės kelyje, jos tampa nugalėtojomis dėl To, kuris jas sustiprina.
Tepadeda mums visoms Dievas. Juk vieną dieną teks stoti ir atsakyti už savo pasirinkimus ne prieš netobulus Lietuvos įstatymus, o prieš patį Kūrėją. Kaip gerai, kad Jis gailestingas...
---------------------------------------------------------------------
Ištraukos iš knygos „Motinystės paslaptys. Iš širdies į širdį“
Aušrinė Šečkuvienė
Dievo sėklos (ištrauka)
Pamenu, buvo pirmadienio rytas, kai supratau: aš vėl laukiuosi. Širdyje jau seniai buvau nulėkusi kažkur toli į priekį. Buvau prisisvajojusi, ką norėčiau dirbti ir kaip atrodys mano gyvenimas. Tą rytą, o vėliau ir visą savaitę, saulė „nepatekėjo“. Mano skausmas prilygo netekčiai. Aš laidojau savo svajones, planus, savo norus. Sėdėjau lovoje ir žliumbiau. Skaudėjo taip šlykščiai, kad, rodės, suplėšysiu visas paklodes. „Kam, Dieve? Juk aš taip norėjau pailsėti. Aš tikrai myliu vaikus, labai juos myliu. Visada norėjau turėti tris. Tik dabar aš pavargusi. Kodėl neleidai pailsėti? Juk dabar, rodės, pastoti negalėjau. Dieve, sakei, kad nori man geriausio. Tai kodėl elgiesi su manimi taip žiauriai? Aš pavargusi. Ar nematai? Vaikai turi būti dovana. Ką man dabar daryti?“ Širdis buvo tokia pajuodusi, kai pagavau save svarstančią: juk moterys taip padaro abortus. O, kaip aš supratau jas tomis dienomis! Rodos, raudojau drauge su tūkstančiu panašaus likimo moterų. Supratau jų neviltį ir negebėjimą ryžtis eiti į priekį.
***
Pirmadienį keitė antradienis, vėliau trečiadienis, o aš sugebėdavau tik „negyvėlio“ judesiais aptarnauti namuose lakstančius vaikus, kad badu nemirtų. Visa kita atrodė kaip po karo. Sėdėjau miegamajame, vilkėdama tais pačiais naktiniais marškiniais. Akys nedžiūvo nuo ašarų, o nuo išsekimo svaigino ir švelniai siūbavo į visas puses. Sugebėjau tik viena: nuolat kartoti „Jėzau, pasigailėk“.
Staiga šovė mintis: „Važiuok pas Jovitą. Paprašyk, kad melstųsi už tave“. Jovita buvo ką tik pagimdžiusi stebuklingai išnešiotą berniuką - mat visą nėštumą teko gulėti, nes negalėjo vaikščioti, pakilti iš lovos.
„Jovita, man riesta: aš laukiuosi ir negaliu su tuo susitaikyti. Melskis už mane“. Ilgokai sėdėjome tyloje. Laukėme Jo, Viešpaties. Pačios vilties. Tuomet ji sako: „Šis vaikelis ateis tavo džiaugsmui, - ne skausmui, liūdesiui ar naštai. Tai tave pradžiugins“.
Kažkas pratrūko. Lyg pūlinys, lyg tamsos uždangalas. Aš pakilau. Gyvensiu, o tu būsi mano džiaugsmas. Tik kaip pasakyti tėvams? Jau dėl anų dviejų tėtis priekaištavo, vis burbėjo, kad kvailai elgiamės. Kaip išmaitinsime? Kas bus šįkart? Sugniaužiau kumščius ir tariau: „Nesakysiu“. Tol, kol pilvas „neišduos“, tol apie tai niekam nepasakosiu.
Tik Viešpats manęs vėl pasigailėjo. Kaip tik į Vilnių mūsų aplankyti atvyko mano tėvai. Mažoji dukrytė, kaip tyčia, strikt ir nusprendė pasivažinėti senelių mašina. Kai į virtuvę įėjo mama, supratau, kad mašinoje išplepėjo... Stovėjau kaip medinė, akis žemyn nuleidusi, kai mama pusbalsiu paklausė: „Ar tiesa, ką mums pasakė Elzytė? Ar tu vėl laukiesi?“ - „Taip, tik neprašyk, kad ką nors daryčiau. Nesidarysiu aborto“, - atsakiau.
„Ką šneki, vaike. Kai Elzelė pasakė, rodos, šviesa ant manęs nužengė. Ir žodžiai: džiaugsmas tau bus šis kūdikis“.
Aš pravirkau. Tik šįkart dviese su mama. Apsikabinusios dvi moterys: dukra ir mama. Priėmusios savo tarpan dar vieną Dievo dovaną. Džiaugsmą.
--------------------------
Sandra Juozelėnienė
Netobulos dienos, virstančios perlais (ištrauka)
Antro sūnaus prasidėjimas leido suprasti, ką reiškia stovėti mirties šešėlyje. Sūnaus labai laukėme. Tačiau tik jam prasidėjus įsčiose, teko sužinoti, kad mano galvoje yra auglys. Koks jis, tada buvo visiška nežinia. Pamatyti buvo galima tik jo dydį. O kad galėtų ištirti, ar jis piktybinis, ar ne, ar liečia smegenis, ar ne, gydytojai siūlė viena - daryti abortą... Visa šeima aštuonis mėnesius išgyvenome mirties dvelksmą. Medikams mūsų elgesys atrodė ne tik kvailas, bet ir neatsakingas. Ir vis primindavo: „Jei auglys liečia arba palies smegenis - jūs bet kada galite mirti.“ Pamenu, kaip tomis dienomis išmokau būti Dievo artume, kaip džiaugiausi kiekviena nugyventa diena, kaip laukiau sūnaus gimimo, nors kartu supratau, kad su kiekviena diena auga ir tas auglys. Jie abu kasdien primindavo apie save - sūnus savo judesiais, o auglys kraujavimu iš nosies ir į priekį gerokai pastumta viena akimi. Tada mirtis ir gyvybė buvo taip susipynusios. Tuomet kažkiek galėjau prisiliesti prie to, ką išgyveno Kristus, atiduodamas gyvybę… Šiandien mes gyvename abu. Sūnus kaip ne vienas kitas vaikas turi dėkingą ir nuolankią širdį. O aš nuo tos dienos suvokiu, kad Dievas ne tik padovanojo sūnų, bet ir suteikė man gyvenimą antrą kartą.
------------
Daiva Tuinylienė
Vaikai pakeitė mano gyvenimą (ištrauka)
Trečias nėštumas buvo visiška nesąmonė. Žemė ėmė slysti iš po kojų, apėmė nežmoniška panika. Blaškiausi, klausdama savęs: „Ką daryti?“ Apie dar vieną gimdymą negalėjo būti nė kalbos. Tuo metu mūsų finansinė padėtis buvo daugiau nei sunki, gyvenome nuomojamame bute, vyras ką tik pakeitė darbą, pinigų užtekdavo tik būtiniausioms reikmėms, ir tai ne visada. Be to, po komplikuotų pirmųjų gimdymų bijojau vėl gimdyti.
Išsigandę ir pasimetę abu su vyru pasirašėme nuosprendį savo trečiam vaikeliui. Mums atrodė, kad vienintelė teisinga išeitis - abortas. Mačiau, kaip kenčia vyras. Mano širdį užgulė sunkus akmuo, vijau šalin kaltinančias mintis, stengiausi vartoti nekaltai skambančius terminus: „išvalymas“, „atsiurbimas“… Bandžiau įtikinti save, jog tai tik paprasta, visiškai „nekalta“ medicininė procedūra. Žinojau, kad daug moterų taip „susitvarko“ gyvenimą. Netgi kelios draugės įtikinėjo mane (o gal daugiau save), kad tokia išeitis normali ir nereikia taip jaudintis. Nežinojau, kaip iš tiesų jos jautėsi, kas dėjosi jų širdyse, kokie išgyvenimai ir kaltė slėgė, - galėjau tik numanyti. Per daug nenorėjau gilintis: argi tai svarbu, kai jau nuspręsta… Jaučiausi visiška nevykėlė: tiek medikamentų, taip puikiai reklamuojamų spaudoje ir televizijoje, o aš nesugebėjau apsisaugoti.
Tą rytą neradau vietos. Abu su vyru tylomis ruošėmės: jis į darbą, aš pas gydytoją. Žvelgiau į dukrą, sūnų ir nejučiomis galvojau, kad šiandien atimsiu iš jų galimybę turėti broliuką ar sesutę. Beprotiškas skausmas gniaužė gerklę, vos tvardžiau ašaras. Galvoje sukosi vienintelė mintis: „Tu žudai“. Bijojau dėl savo pasirinkimo. Stovėjau gyvenimo kryžkelėje: neturėsiu ramybės, jei tai padarysiu, bet neturėsiu gyvenimo, jei to nepadarysiu.
***
<…> Gydytojos ištarti žodžiai ir vėl išgelbėjo mane, jie nuramino, ir didžiulė našta nusirito nuo širdies. Gydytoja pasakė: „Vaikeli, kur du, ten ir trečiam vietos atsiras, tik košės truputį daugiau reikės išvirti.“ Ji papasakojo istoriją apie kitą moterį, kurią prieš daugelį metų atkalbėjo nuo aborto. Moteris, kuriai buvo per 40 metų, turėjo jau du suaugusius vaikus, todėl pasiryžo nutraukti neplanuotą nėštumą. Po ilgų gydytojos atkalbinėjimų, ji pagimdė sveiką vaikelį, - dabar žinomą kompozitorių ir dainų atlikėją. Netrukus jos vyriausias sūnus susirgo nepagydoma liga ir mirė. Skausmo prislėgta grįžo namo, o ten jos pagrandukas stipriai apsivijo rankomis kaklą ir gyvenimas prisipildė nauju rūpesčiu bei meile mažyliui. Gyvenimas tęsėsi, įgaudamas naują prasmę. Ši istorija mane sujaudino. Dėkoju Dievui, kad yra tokių Gydytojų, kuriems rūpi išsaugoti gyvybę ir išgelbėti moteris nuo amžinos praradimo kančios.
Paskambinau vyrui, ir mes susitikome. Su ašaromis puolėme vienas kitam į glėbį ir džiaugėmės laiminga pabaiga. Mūsų pasiryžimas gimdyti ir užauginti dar vieną vaikelį aplinkiniams buvo netikėtas, daugelis mūsų nesuprato, kaip tokie jauni ir dar neatsistoję ant kojų užsikrauna tokią didelę finansinę naštą ir atsakomybę - vaikus. Bet mums jau nerūpėjo kitų nuomonės, mes tvirtai žinojome, kad šis vaikelis - tai stebuklas, kurį mums išsaugojo Dievas. Visą nėštumo laiką ieškojau Viešpaties ir stengiausi Jį pažinti. Jaučiausi lyg neregys, apgraibomis ieškantis, kur žengti žingsnį, kaip saugiai pastatyti koją. Giliai širdyje tikėjau Dievu, bet galvojau, kad Jis reikalingas tik sunkią valandą. Nepripažinau, kad man Jo visada reikia. Mano Viešpats buvo kantrus ir maloningas, - Jis matė mano sugedusią širdį, bet vis tiek mylėjo ir neapleido, nors nebuvau ištikima ir dažnai Jį atstumdavau. Svyravau lyg nendrė vėjyje, neapsisprendusi, linkstanti tai į vieną, tai į kitą pusę. Ir tik gimus trečiajai dukrytei patikėjau, kad tokius stebuklus gali kurti tik Dievas. Meldžiausi ir atgailavau, paskyriau savo gyvenimą Dievui, o Jis man dovanojo meilę ir ramybę - Jo žodis tapo lyg žiburys naktyje. Didžiausia Jo meilės išraiška - tai mano šeima, mano vaikai. Vaikai atvedė mane prie Viešpaties kojų, o aš turiu tikslą juos vesti pas Dievą.
***
Prieš trejus metus į pasaulį atkeliavo ketvirtasis mūsų kūdikis - šviesiaplaukė, mėlynakė dukrytė. Priėmiau ją su didžiausiu dėkingumu, kaip dar vieną dovaną iš Dievo rankų. Vaikai - didžiausias palaiminimas. Džiaugiuosi, kad leidau Dievui keisti mano gyvenimą. Kas buvo sena, tapo nauja. Jis parūpino mums erdvius ir jaukius namus, mums netrūksta duonos, nes Dievas rūpinasi visais mūsų poreikiais. Viešpats išmokė dalintis su kitais viskuo, ką turime. Kiekvieno vaikelio gimimas buvo tarsi žingsnelis arčiau Dievo. „Žmogaus širdis planuoja savo kelią, bet Viešpats nukreipia jo žingsnius“ (Patarlių 16, 9).