Pranašo Jonos ženklas

Tada jie klausė: „Kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir Tave įtikėtume?“ (Jn 6, 30).

Kartais apie pačius sudėtingiausius dalykus Dievas kalba mums palyginimais, patvirtina ir paaiškina pasitelkdamas ženklus bei simbolius. Štai Judėjos karalius Ezekijas, susirgęs mirtina liga, graudžiai verkdamas meldžiasi, ir Viešpats pažada jam sveikatą, o tai patvirtina grąžindamas Saulės laikrodžio šešėlį atgal (2 Kar 20, 9–11). Vienas iš teisėjų – Gedeonas, norėdamas sužinoti Dievo valią, „tiesia vilną“ (Ts 6). Viešpaties Jėzaus gimtadienis – Kalėdos – taip pat turi savo ženklą – Kūdikį: Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu (Iz 7, 11. 14). Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose (Lk 2, 12).

O kokie gi gali būti Velykų ženklai? Dažyti kiaušiniai ir triušiukai? Bundanti gamta ir pumpurais besiskleidžiančios verbos? O gal labiau krikščioniški simboliai – Avinėlis, kryžius, nuritintas akmuo, tuščias kapas? Kūrybingas ir įkvėptas pamokslininkas, remdamasis šiais ženklais, galėtų daug ką papasakoti apie Dievo išgelbėjimo žinią žmonijai. Apie Jo Sūnaus – Dievo Avinėlio – atperkamąją auką, mirtį bei prisikėlimą. Tačiau aš norėčiau priminti dar vieną ženklą, apie kurį Velykų išvakarėse kalbama ne taip dažnai. O juk pats Viešpats Jėzus kreipė Šventojo Rašto skaitytojų žvilgsnius ir į šį – pranašo Jonos – ženklą: Tada kai kurie Rašto žinovai ir fariziejai sakė: „Mokytojau, norime, kad parodytum ženklą.“ Jis jiems atsakė: „Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas. Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis banginio pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje. Ninevės žmonės teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atgailavo, išgirdę Jonos pamokslą, o štai čia daugiau negu Jona“ (Mt 12, 38–41).

Ką Viešpats norėjo pasakyti, primindamas šią Senojo Testamento istoriją?  

Jona – vienintelis pranašas, kurio knygoje užrašytos ne pranašystės, bet jo paties asmeninė gyvenimo patirtis. Veiksmas vyksta VIII a. pr. Kr., tuo metu, kai galingoji Asirijos imperija grasina šiaurinei Izraelio karalystei. Į Ninevę, Asirijos sostinę, Dievas siunčia pranašą, kad šis savo pamokslais kviestų jos gyventojus atgailai. Asiriečiai garsėjo savo žiaurumu ir, Jonos manymu, pelnytai turėjo sulaukti Izraelio Dievo bausmės. O dabar štai – jis kviečiamas skelbti jiems atgailą, kad tokiu būdu jų būtų pasigailėta! Galbūt galėtume tai palyginti su misionieriaus siuntimu į misijas, kai į vieną iš radikaliųjų musulmonų šalių jis siunčiamas ne teismo skelbti, o skelbti pasigailėjimą krikščionių persekiotojams ir žudikams. Pranašui Jonai ši misija visiškai nepatiko. Jona pakilo, kad bėgtų nuo Viešpaties... (Jon 1, 2). Taigi, jis pakyla ir „skrenda“ (hebr. vardas Jona reiškia „balandis“) į pajūrio miestą Jafą (arba Jopę, kuriame apaštalas Petras matė regėjimą, aprašytą Apd 10), o iš ten laivu plaukia į Taršišą, t. y. į visiškai priešingą pusę, negu buvo pasiųstas. Gali būti, kad paminėtas miestas – tai Tarsas, apaštalo Pauliaus gimtinė, bet, kai kurių tyrinėtojų nuomone, tai galėjo būti ir dar tolimesnis pietų Ispanijos miestas.

Viešpačiui pasiuntus smarkų vėją, jūroje kilo audra. Laivui, kuriuo plaukė Jona, grėsė sudužimas. Jūreiviai, supratę, jog bėgantis nuo Viešpaties Jona yra kaltas dėl šios kilusios audros, nematydami kitos išeities, išmeta jį už borto. Joną praryja didelė žuvis, kurios pilve jis išbūna tris dienas ir tris naktis.

Pranašas Jona yra vienas iš Jėzaus Kristaus provaizdžių. Trys paros, jo praleistos žuvies pilve jūros gelmėse, simbolizuoja mūsų Viešpaties buvimą „žemės širdyje“ pragaruose. Jona šaukėsi Dievo iš žuvies pilvo gelmių (Jon 2) ir, Viešpačiui įsakius, žuvis išspjovė Joną ant kranto. Viešpats tarė Jonai antrą kartą: „Eik į Ninevę, didį miestą, ir skelbk jiems, ką tau liepiau.“ Jona pakluso Viešpaties žodžiui ir ėjo į Ninevę, kuri buvo labai didelis miestas – reikėjo trijų dienų jį pereiti (Jon 2, 10–3, 3).

Viešpats nepasako Jonai nieko naujo, tik pakartoja tai, ką jau buvo liepęs. Dažnai ir mes, Viešpaties vedami, turime išlaikyti tam tikrus egzaminus, o jeigu jų neišlaikome, toliau nenueisime – tenka vėl apsukus ratą grįžti prie to paties. Kiekvienas turime praeiti siauru keliu, pro siaurus vartus, kad atrastume naują gyvenimą, pašaukimą, savąsias dvasines ganyklas (plg. Mt 7, 14; Jn 10, 9).

Kartais piešinių, kuriuose vaizduojamas žuvies išspjaunamas Jona, horizonte vaizduojamas ir Ninevės miestas. Ar galėjo nineviečiai matyti, kaip Jona buvo žuvies išspjautas? Deja, tikrai ne, nes Ninevė (dabartinis Irako miestas Mosulas) yra įsikūrusi toli nuo jūros. Nuo Jopės uosto, iš kurio išplaukė Jona, iki Ninevės yra apie 1 200 km! Taigi, einant pėsčiomis po 30 km per dieną, tokį atstumą galima nukeliauti daugiau nei per mėnesį. Jonai visgi teko nueiti šį netrumpą kelią.

Mūsų Viešpats Jėzus taip pat buvo Tėvo siųstas įvykdyti misiją, tik, skirtingai nuo Jonos, Jis visą laiką judėjo teisinga kryptimi. Artėjant metui, kai Jėzus turėjo būti paimtas aukštyn, Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę (Lk 9, 51). Kaip Jonos tikslas buvo Ninevė, taip Jėzaus – Jeruzalė. Tiek tiesiogine – geografine, tiek ir perkeltine, dvasine – misijos įvykdymo prasme. Jeruzalė tapo Viešpaties kančios ir mirties vieta. Ir kaip niekas negirdėjo Jonos maldos žuvies pilve ir nematė jo išlaisvinimo, taip niekas nematė ir Jėzaus prisikėlimo momento. Į Tomo, vieno iš apaštalų, pareiškimą „Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu Jo šono – netikėsiu“,  Jėzus atsakė: Nebūk netikintis – būk tikintis [...]. Palaiminti, kurie tiki nematę! (Jn 20, 25–31).

Kas gi vyko su Jėzumi po nukryžiavimo? Kur Jis buvo ir ką veikė Didžiojo šeštadienio metu, prieš prisikėlimo sekmadienį? Tai – vis dar anapusybės uždangos gaubiamos paslaptys. Biblijoje yra keliasdešimt vietų, kuriose minimas pragaras. Hebrajų kalbos žodį – šeolas (tuštuma) atitinka graikų kalbos žodis – hadas (mirusiųjų buveinė). Skirtinguose Biblijos vertimuose šie žodžiai ir verčiami įvairiai: „mirusiųjų buveinė“, „mirusiųjų pasaulis“, „kapas“, „pragaras(-ai)“ arba paliekami originalūs žodžiai – šeolas ir hadas. Štai apaštalas Petras Sekminių dieną, į Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų žvelgdamas per karaliaus Dovydo istoriją, kalba: Dovydas tai numatė ir kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, kad „Jo siela neliks pragare [gr. hade – mirusiųjų pasaulyje] ir Jo kūnas nematys supuvimo.“ Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2, 30–32). Stebuklo esmė – ne tai, jog didelė žuvis (pragaro įvaizdis) prarijo Joną, bet kad jis žuvies pilve, kaip ir Jėzus pragare, išliko gyvas. Mirusiųjų pasaulis, galėjęs pasiglemžti kiekvieną, Jėzaus „suvirškinti“ nesugebėjo – Jis prisikėlė! Niekas nematė pranašo Jonos banginio pilve. Niekas nebuvo ir su Jėzumi „žemės širdyje“, Jo mirtyje, mirusiųjų karalystėje. Iš tiesų tai paslaptys, kurias žmogiškas smalsumas norėtų įminti.

Yra išlikusi apokrifinė, vadinamoji Nikodemo evangelija, datuojama IV a. Joje bandoma aprašyti, kas gi galėjo vykti pragaruose tarp Jėzaus mirties ir Jo prisikėlimo: nužengęs į pragarus, Jėzus šlovingai išgriauna jo vartus, jais prispausdamas šėtoną, o visus Senojo Testamento laikų šventuosius, pradedant nuo Adomo ir baigiant kartu su Juo nukryžiuotu atgailavusiu plėšiku, išveda iš pragaro į rojų. Šiek tiek užuominų, kad Jėzus buvo pragaruose, randame ir kanoniniuose Šventojo Rašto tekstuose: Ką reiškia „Jis pakilo“, jeigu ne tai, kad Jis pirmas ir nusileido į žemesniąsias žemės vietas (Ef 4, 9). Ja [Dvasia] Jis nužengė žemyn ir skelbė kalėjime esančioms dvasioms, kurios kadaise buvo neklusnios... (1 Pt 3, 19–20). Apaštalas Petras dar priduria: Todėl buvo paskelbta Evangelija ir mirusiems, kad jie, nors ir nuteisti kūne kaip žmonės, gyventų dvasia kaip Dievas (1 Pt 4, 6). Taigi Petro žodžiai mums atskleidžia, kodėl Jėzus nužengė į pragarus – Evangelija, Geroji Naujiena, turėjo būti paskelbta visiems, net ir mirusiems iki Jo atėjimo.  

Vienas iš „Miesto katekizmo“ klausimų – 31-asis – klausia: Kuo dar mes tikime? Atsakymas: Viskuo, ko esame mokomi Evangelijoje. Apaštalų tikėjimo išpažinimas mūsų tikėjimą išreiškia tokiais žodžiais:Tikiu [...] Jėzų Kristų, kuris [...] buvo nukryžiuotas, numirė ir buvo palaidotas, nužengė į pragarą, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių, įžengė į dangų...“ Jėzus Kristus, miręs atperkančiąja mirtimi, nužengė į pragarą vietoj mūsų, tokiu būdu išgelbėdamas mus nuo amžinos pražūties tame pačiame pragare.

Išlaisvintas iš žuvies pilvo Jona, nuvykęs į Ninevę, prabyla pagonims asiriečiams. Jo žodžiai pasiekia jų širdis, jie atgailauja, ir Dievas, pamatęs, kad jie atsisakė savo piktų kelių, gailėjosi jų ir neįvykdė to, ką buvo jiems sakęs (Jon 4, 10). Tai – turbūt viena ryškiausių Biblijos iliustracijų, jog Dievo išgelbėjimo planas buvo skirtas ne vien Izraelio tautai, bet ir visoms kitoms pasaulio tautoms. Prisikėlęs Jėzus taip pat aiškina savo mokiniams, jog jie turės tapti liudytojais visoms tautoms, net iki žemės pakraščių (Apd 1, 8).

  Taigi, pranašo Jonos ženklas – tai pranašystė apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Trys dienos žuvies pilve – trys dienos žemės gelmėse. Tai žinia apie kelią, kurį, kaip Jonai ir Jėzui, mums visiems tenka nueiti po vieną, asmeniškai, slaptoje. Ši istorija parodo Jonos, o dažnai ir mūsų, netikėjimą, jog Viešpaties žinia gali paliesti piktus, išgelbėjimo nevertus pagonis. Ji puikiai iliustruoja ir maldų, kai šaukiamės Dievo pačiose sunkiausiose ir beviltiškiausiose situacijose, veiksmingumą. Ji liudija ir apie visagalio Viešpaties ranką, siunčiančią pagalbą, saugančią ir kontroliuojančią visas situacijas bei aplinkybes mūsų gyvenime.

Jėzus prisikėlė! Iš tiesų prisikėlė!

Gintautas Gruzdys