Leiskis pažįstamas
Šis straipsnis yra skirtas tau, nesvarbu, esi vedęs, ar ne. Tiesą sakant, jei esi nesusituokęs, tau bus naudinga išmokti ir taikyti gyvenime gerus bendravimo principus, kol ryšiesi duoti įžadus visam gyvenimui.Rašau apie tai todėl, kad viena dažniausių problemų, kurias pastebėjau santuokiniame gyvenime, yra bendravimo stoka. Sakydama „bendrauti“ neturiu minty tik kalbėti (mes visi kalbame), bet sąžiningai ir atvirai išsakyti savo nuoskaudas, viltis, nusivylimus, baimes… Kitais žodžiais tariant, atverti savo širdies gelmes ir leisti vienas kitam iš arti pasižiūrėti į tikrąjį „save“. Aš suprantu, kad mintis apie tokį sąžiningumą kai kuriuos iš jūsų mirtinai gąsdina, bet būtent dėl to aš ir noriu apie tai kalbėti.
Tikiu, jog kiekvienas žmogus ilgisi būti artimai pažintas ir suprastas bent jau vieno žmogaus savo gyvenime. Ir jei esi susituokęs, būtų išmintinga, kad tas ištikimas ir mylintis draugas, kurio ieškai, būtų tavo sutuoktinis. Atviras ir nuoširdus bendravimas santuokoje yra būtinas. Jei negalite atvirai kalbėtis vienas su kitu, pamažu nutolsite ir kiekvienas gyvensite savo mažame pasaulėlyje. Tam, kad turėtum draugą, pats turi būti draugas. Tai reiškia iki galo atverti savo širdį, pakloti savo gyvenimą ir po to viltis šlovingos draugystės, bendravimo ir meilės, kuria Dievas nori, kad džiaugtumeisi. Šis principas tinka ne tik santuokai, bet ir apskritai bendravimui.
Žvilgsnis į praeitį
Prieš tęsdama toliau, noriu šiek tiek papasakoti apie savo praeitį. Kai pirmą kartą sutikau savo vyrą Keitą, nė vienas iš mudviejų nebuvome krikščionis, nors abu uoliai ieškojome tiesos. Pirma, ką iš karto pastebėjau jame, buvo jo tvirtas įsitikinimas, kad reikia būti sąžiningam. Jis nekentė melo ir visada iš karto man pasakydavo, ką galvoja. Aš žavėjausi šia jo savybe ir paslapčia pati troškau būti tokia atvira. Kita vertus, jo sąžiningumas be galo mane baugino, nes (dideliam mano išgąsčiui) jis norėjo žinoti ir mano mintis! Man tai iš tiesų kėlė problemų, nes aš buvau labai uždaras žmogus, daugelį dalykų laikiau savyje. Daug ko niekam niekada nesakydavau, nes jausdavausi nepatogiai, jei kiti žinodavo apie mane per daug. Buvau įpratusi meluoti iki smulkmenų ir retai kam nors pasakodavau, kas iš tiesų yra mano širdyje. Jei kas nors pradėdavo pernelyg daug klausinėti manęs asmeniškų klausimų, aš įsižeisdavau ir galvodavau, ko jie kiša savo nosį kur nereikia. Aš niekada nepagalvojau, kad jie paprasčiausiai siekia gilesnės, ne tokios paviršutiniškos draugystės su manimi.
Toks mąstymas stipriai paveikė mano gyvenimą, man netgi to nesuprantant. Bet iš pradžių niekas manęs nestabdė. Man labai patiko gyventi turint du savuosius „aš“ - vieną rodydavau žmonėms, o kitą laikiau užslėpusi. Bet mano vyras iš prigimties mėgo bendrauti. Jis norėjo mane pažinti - per visą savo gyvenimą nebuvau sutikusi tokio atkaklaus žmogaus! „Kodėl jis tiek daug manęs klausinėja? Iš kur jis turi tiek atkaklumo prašyti, kad aš jam ne tik atsakyčiau, bet atsakyčiau dar ir sąžiningai?“ Aš nekenčiau šito. Labai daug kartų norėjau, kad jis atstotų. Kartais mūsų susidūrimai būdavo labai aštrūs. Jis ko nors klausdavo manęs, o aš jam atsakydavau: „Nežinau“ arba: „Neprisimenu“ (meluodavau), arba supykdavau, verkdavau ar paprasčiausiai įsistebeilydavau į grindis ir neištardavau nė žodžio. Aš tikėjausi, kad jis pasiduos ir paliks mane ramybėje, kad vėl galėčiau įlįsti į savo mažytį kiautą. Jaučiausi labai nesaugiai, bijojau atsiverti ir būti sužeista. Buvau tikra, kad, jei leisiu, jog mane pažintų, mane įskaudins, o galiausiai - atmes.
Kas aš esu?
Ir juokiantis širdis gali liūdėti (Pat 14, 13).
Baisiausia man buvo suvokti, kad tiek daug laiko (visą savo gyvenimą!) praleidau stengdamasi būti tokiu žmogumi, kurį priimtų kiti - kad taip niekada ir neišsiugdžiau savo asmenybės, arba charakterio. Pamačiau, kad daugelį kartų man buvo naudingiau nebūti sąžininga - kad tik išvengčiau konfrontacijos su kitokią nuomonę turinčiu žmogumi. Aš tapau chameleonu. Visada pasistengdavau ramiai prisitaikyti prie situacijos, nekeldavau triukšmo ir niekam negrasindavau. Niekada nesidalindavau „protingomis idėjomis“ (o jei kas nors iš to pasijuoks?), ir jos nustojo išvis ateiti man į galvą. Tapau tuščiu kiautu. Tiesą sakant, gilioje neviltyje dėl to, kad nesugebu atsiverti, pradėjau mąstyti apie save kaip apie „ne žmogų“. Žinojau, kad tai mano pačios klaida - pati užsidariau savo susikurtame kalėjime. Išoriškai atrodžiau gerai, bet mano vidus buvo kupinas nesaugumo, baimės ir skausmo. Būtų per švelnu sakyti, kad šis apreiškimas mane sugniuždė. Viskas atrodė be galo beviltiška.
Pagaliau radau atsakymą į klausimą „Kas aš esu?“, bet man nepatiko tai, ką supratau. Aš buvau apsimetėlė! Pagaliau pamačiau savo problemą, bet ji nė perpus neišgąsdino manęs tiek, kiek išgąsdino jos sprendimas.
Norėčiau pasakyti, kad atsakymą rasti buvo lengva, bet tai buvo tik pradžia. Viskas pareikalavo daug sielą draskančių akistatų ir naktimis lietų ašarų, kol galiausiai supratau, kad aš - apgauta. Reikėjo ryžtingo vyro ir švelnios brangaus mūsų Jėzaus meilės, kad padėtų man tai įveikti (pagaliau suradome tiesą, kurios ieškojome!). Turėjau suvokti, kad negalėsiu patikti Dievui, jei netapsiu sąžininga. Man reikėjo pamatyti, jog gyvenu nuodėmingai, ir išmokti nekęsti nuodėmės taip, kaip jos nekenčia Dievas. Melagių nekenčia Viešpats, bet Jis mėgsta tuos, kurie elgiasi sąžiningai (Pat 12, 22). Tai buvo nelengva ir skausminga, ir be Dievo tai padaryti būtų buvę neįmanoma!
Išimant rakštį
Jums turėtų būti aišku, kad negalite vaisingai bendrauti ir mylėti, jei bendravimo pagrindas nėra sąžiningumas ir pasitikėjimas. Šis principas tinka bet kokiems santykiams - bet santuokoje, kur kasdien tarpusavyje bendraujama (o kartais - ir nesutariama), tai yra gyvybiškai svarbu. Kartais kyla pagundymas bet kokia kaina išsaugoti ramybę. Toks požiūris, jei jo neištirsi, paprasčiausiai gali tau „kainuoti“ santuoką. Duosiu jums pavyzdį: tavo piršte yra maža rakštis. Tu žinai, kad ją išimant truputį skaudės, taigi nusprendi į tai nekreipti dėmesio. Po trijų dienų naktį pabundi iš gilaus miego, pažadintas geliančio skausmo. Tavo pirštas tvinkčioja, paraudęs nuo infekcijos ir dėl ištinimo pasidaręs dvigubai didesnis. Tu dejuoji, nes žinai, kad rakštį vis tiek reikės ištraukti, tik dabar skaudės dvigubai stipriau. Ir čia aptinki save besigailintį, kad, užuot ištraukęs rakštį iš karto, taip ilgai delsei… Taip vyksta ir kitose situacijose.
Maži įsiskaudinimai ar nusivylimai, palikti pūliuoti ir plisti viduje, ims kontroliuoti tave, jei pirmai progai pasitaikius jų neatsikratysi. Biblija mums liepia neleisti saulei nusileisti ant mūsų rūstybės (žr. Ef 4, 26), ir sako tai ne veltui. Jei viską laikome savyje, kaupiame nuoskaudą po nuoskaudos… kol jų svoris mus prispaus.
Išdidumas - tai savanaudiškas žaidimas
Jei iš tiesų nori, kad kitas žmogus žinotų, jog esi įžeistas, turi sakyti: „Ak!” Tai reiškia, kad tu atidengi savo jausmus ir nesislapstai. Deja, daug žmonių yra per daug išdidūs, kad tai padarytų. Jiems geriau ne parodyti savo tikruosius jausmus ar silpnumus, bet vaikščioti su nuoskauda ir kartėliu širdyje. Žinoma, mus erzina net visiški mažmožiai. Bet netgi tokius dalykus reikia iškelti į šviesą, kalbėti apie tai ir dėl to melstis.
Žmonės, kurie yra per daug išdidūs, kad atvertų tikruosius savo jausmus, dažniausiai savo veiksmais ir išraiškomis tau parodys, kad kažkas yra negerai, bet to neįvardins! Jie norės, kad tu atspėtum, arba dar geriau - perskaitytum jų mintis. Jie gali tau „padėti“, mestelėdami sarkazmo persunktą užuominą, bet niekada atvirai nepasakys, kas juos trikdo. Taip besielgiantis žmogus varo į neviltį, kai esi šalia jo, jau nekalbant apie tai, kad gyventi su juo - tikra tragedija. Jie žaidžia žiaurų ir savanaudišką žaidimą - nes tikisi būti suprasti, bet nesistengia, kad juos suprastum. (Aš tai žinau … nes pati taip elgdavausi!)
Meilė visa tiki
Kita sritis, kur turime elgtis atsargiai - nedaryti neteisingų išvadų apie žmogų, remiantis jo veiksmais. Pavyzdžiui, vyras grįžta namo po darbo, ir tu iš karto gali pasakyti, kad jis dėl kažko susikrimtęs. Bet, užuot paklaususi jo, kas negerai, tu galvoji: „Kodėl jis toks liūdnas - gal pyksta ant manęs? O, tikriausiai jis vis dar susikrimtęs dėl mūsų barnio šį rytą. Na ir užsispyręs gi jis - maniau, kad tai jau išsiaiškinome! Kodėl jis negali to užmiršti? Jis visada…“ Ir dar prieš tau suvokiant tai, pradedi gintis ir trypčioji po virtuvę, nusiteikusi ginčui.
Jei nebūtume visada susirūpinę savimi, turėtume daugiau laiko pasirūpinti kitais. Jei ši žmona būtų skyrusi laiko vyrui ir paklaususi jo, kas yra blogai, ji turbūt būtų sužinojusi, jog buvo labai sunki diena darbe arba kad jis nuliūdo dėl neišlaikyto Dievo išbandymo... Bet, užuot tikėjusis geriausio, ji pamąstė apie blogiausia - ir praleido galimybę patarnauti vyrui, švelniai nukreipdama jį vėl gręžtis į Jėzų. Kaip galime tikėtis sužinoti, kas dedasi kito žmogaus širdyje, jei mums jis beveik nerūpi ir mes neskiriame laiko, kad tai sužinotume? Meilė visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria (1 Kor 13, 7).
Bus daugiau.
Iš www.lastdaysministries.org
vertė Asta Glinskaitė
Šis straipsnis buvo spausdintas laikraštyje „Ganytojas“ 1998 m. rugsėjo mėn. Nr. 18(43)