Vieną sekmadienio rytą, kai mes su žmona Sende ir penkerių metų dukrele Sarita važiavome į bažnyčią, ji pasidomėjo: „Mama, ar visi eina į bažnyčią?“ Sendė atsakė: „Ne, kai kurie žmonės į bažnyčią neina.“ Sarita pagalvojo ir vėl paklausė: „Ar Dievas myli visus?“„Taip, Jis myli visus, - pritarė Sendė ir tęsė: Liūdna... Dievas myli visus, tačiau kai kurie neatsiliepia į Jo meilę. Viena iš priežasčių, kodėl mes einame į bažnyčią, yra ta, kad norime būti su tais, kurie myli Dievą, ir taip stiprinti savo tikėjimą.“ Kiek pasvarsčiusi, Sarita pastebėjo: „Jei Dievas myli visus, bet kai kurie neatsako į Jo meilę, tai jie yra tikri storžieviai.“
Klausimas, kodėl tiek daug žmonių neatsako į Dievo meilę, Saritai nedavė ramybės. Sendė atsakė Saritai tiek, kiek ši paklausė, tačiau paskui praplėtė atsakymą, paaiškindama, kodėl tikintiesiems svarbu kartu garbinti Dievą. Paskutinis Saritos pastebėjimas buvo nepaprastai įžvalgus ir teologiškai teisingas.
Vaikai yra puikūs stebėtojai, tačiau ne visuomet jiems sekasi padaryti teisingas išvadas. Jie mato faktus, tačiau ne visuomet teisingai juos supranta. Pavyzdžiui, jei vaikai negauna atsakymo į konkrečią maldą, jie gali padaryti klaidingą išvadą, kad Dievas jų nemyli. Klausydami vaikų pastebėjimų bei atsakydami į jų klausimus, mes galime padėti jiems geriau suvokti įvairius reiškinius. Jei aiškinsime vaikams, kad malda nėra skirta vien tam, kad prašytume Dievo to, ko užsigeidžiame - net jei tai ir geri dalykai, - tai bus vertinga, jų tikėjimą stiprinanti pamoka.
Atidžiai klausykis ir būk sąžiningas atsakydamas
Mūsų, suaugusiųjų, užduotis yra išmokti atidžiai klausytis, ko klausia vaikai. Kartais turime net pasitikslinti, ar teisingai supratome klausimą. Jei neišmoksime išgirsti, nesuprasime, ką jie iš tikrųjų nori sužinoti, ir atsakinėsime į tai, ko jie tuo metu neklausia.
Formuluodami atsakymą, turime iš karto atsižvelgti į vaiko amžių. Siekime balanso: pateikti teologiškai teisingą ir vaikams suprantamą atsakymą. Norėdami apsaugoti vaikus nuo dviprasmybių arba siekdami stiprinti jų tikėjimą, mes kartais galime duoti atsakymą, kuris, patys žinome, nėra visiškai teisingas ir negali būti vienareikšmis. Štai klausimo pavyzdys: „Jei pasitikiu Dievu, ar visuomet būsiu laimingas?“ Kyla pagunda atsakyti: „Taip, mielasis, jei seksi Dievu, visuomet būsi laimingas.“ Tačiau sąžiningiau būtų atsakyti taip: „Gyvenimas kartais gali būti labai sunkus, net ir pasitikinčius Dievu aplanko liūdesys. Tačiau net tada Dievas myli ir visuomet padeda.“ Vaikai tikrai supras sąžiningą atsakymą, jei jame yra bent lašelis vilties. Antra vertus, neapdairus atsakymas - „Jei seksi Dievu, tu visuomet būsi laimingas,“ - suteiks vaikui netikrą viltį, kuri ateityje, vaikui patyrus, kad gyvenimo realybė neatitinka to, ko jis buvo mokomas, gali sukelti tikėjimo krizę.
Kaip elgtis, jei tiesa vaikui gali būti pernelyg žiauri ar turėti neigiamų pasekmių? Pvz., žiauru pasakyti vaikui, kad jo augintinis žuvo po mašinos ratais. Nors tai ir yra tiesa, tačiau labai skausminga ir žiauri. Teologinės tiesos taip pat gali būti žiaurios vaiko ausiai, todėl turėtume jas pritaikyti pagal vaiko amžių. Atsakykime sąžiningai, tačiau būkime jautrūs.
Atsakant į klausimus
Pažvelkime į keletą vaikų užduotų klausimų. Užrašiau ir galimus atsakymus. Atsakymų nereikia mokytis atmintinai. Visi atsakymai yra teisingi, tačiau ne visi tiesiogiai atsako į klausimus, bet nukreipia vaikų dėmesį į gilesnius dalykus, kuriais remiasi supratimas apie Dievą ir Jo veikimą pasaulyje. Mano pateikti atsakymai skatina vaikus mąstyti apie Dievo charakterį, pabrėžiant, kad galima Juo pasitikėti net ir tuomet, kai sunku suvokti Dievo veiksmus. Dievas yra labai didelis ir kartais sunkiai suprantamas, tačiau tuo pačiu metu Jis yra labai geras. Taigi siekiu parodyti, kad esame pašaukti visuomet pasitikėti Dievu, o ne visuomet Jį suprasti.
Mano pateikti atsakymai yra trumpi ir aiškūs, nes skirti ikimokyklinukams. Visgi turime atsižvelgti į kiekvieno vaiko unikalumą. Vienus patenkins trumpas atsakymas, kiti bus daug smalsesni ir ims klausinėti daugiau. Kiekvienu atveju tebus vaiko valia. Neišsiplėskime kalbėdami daugiau nei vaikas klausia, antra vertus - būkime jautrūs ir pasiruošę atsakyti į klausimus, kuriuos vaikas užduos gavęs pirmąjį atsakymą. Žinoma, kai kurie atsakymai gali būti per daug sudėtingi, tuomet pasakykite, kad jis tikrai tai supras, kai paaugs.
Kur yra dangus? Kur yra pragaras? Kaip aš pateksiu į dangų?
Dangus yra ten, kur Dievas. Pragaras yra vieta, esanti labai toli nuo Dievo. Kai mirsi, Dievas pasiims tave į Dangų.
Ar aš galėsiu pasiimti mėgstamą žaislą?
Danguje Dievas duos viską, ko tau reikia ir ko nori. Mums nereikės nieko pasiimti.
Ar mano naminis gyvūnėlis, kuris mirė, eis į Dangų?
Dangus yra skirtas žmonėms. Tačiau Dievas pažadėjo, kad viskas, ko žmogui reikia, kad būtų laimingas, bus Danguje. Dievas tikrai neapvils.
Ar senelis ir močiutė bus Danguje? Ar visi žmonės eina į Dangų?
Visi, kurie pažįsta ir myli Jėzų, bus Danguje. (Jeigu seneliai buvo netikintys: Pasitikėkime Dievu, kad Jis pasielgs teisingai.)
Kodėl negaliu nueiti į Dangų dabar?
Dievas paima mus į Dangų, kai ateina laikas. Dabar Jis nori, kad tu būtum čia, su manimi.
Ar Dievas yra? Aš Jo nematau.
Dievas yra visur, net ir čia, šalia mūsų. Mes nematome oro, tačiau jis yra, nematome ir Dievo, tačiau Jis yra čia.
Kaip atrodo Dievas? Jis yra vyras ar moteris?
Jėzus pasakė, kad Dievas yra Dvasia. Tai reiškia, kad Dievas neturi kūno ir nėra nei vyras, nei moteris. Dievas yra kitoks nei mes.
Kas yra Trejybė?
Mes kalbame apie Dievą kaip apie Trejybę. Tai reiškia, kad Dievas yra nuostabus ir sunkiai suvokiamas. Yra vienas Dievas, ir Jis yra Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Dievas yra paslaptingas, tiesa?
Kur yra Jėzus?
Jėzus yra su Dievu, Danguje, ir laukia tos dienos, kai mes būsime kartu su Juo. Tačiau Jėzus pažadėjo vieną dieną sugrįžti į Žemę. Ar tai ne nuostabu?
Kai aš padarau ką nors bloga, ar Dievas vis tiek mane myli?
Taip, Dievas myli tave net ir tada, kai esi neklusnus. Tačiau Dievas nori, kad elgtumeisi gerai.
Ar Dievas myli „blogiečius“?
Dievas myli kiekvieną ir nori, kad žinotume, jog darydami bloga pirmiausia kenkiame sau. Dievas liūdi dėl „blogiečių“, nes būdami blogi jie kenkia sau ir kitiems. Dievas myli „blogiečius“, tačiau jų elgesys jam nepatinka.
Kodėl Dievas sukūrė velnią?
Yra daugybė dalykų, kuriuos daro Dievas, o aš nežinau, kodėl. Tačiau Dievas yra labai sumanus ir labai geras, taigi mes galime pasitikėti Juo net tada, kai nežinome, kodėl Jis daro kai kuriuos dalykus.
Ar blogi dalykai nutinka todėl, kad Dievas ant manęs pyksta?
Dievas niekuomet nieko nedaro dėl to, kad būtų ant mūsų supykęs. Tačiau kartais Dievas leidžia, kad mums nutiktų kažkas bloga. Dievas pažadėjo visuomet būti su mumis ir mums padėti - netgi tada, kai kas nors nutinka.
Ar eiti į bažnyčią ir būti krikščionimi yra tas pats?
Būti krikščionimi reiškia tikėti Kristumi ir gyvenime sekti Jo mokymu. Jei mes tik lankome bažnyčią, bet negyvename taip, kaip moko Kristus, mes nesame tikri krikščionys. Jei tikime Kristumi, stengsimės gyventi taip, kaip moko Jėzus.
Pasitikėjimas Dievu
Kartą vakarieniaujant mano dukra Heilė (tuomet dar naujokė gimnazijoje) pareiškė: „Mano mokytojas ant manęs supyko.“ Kai pasiteiravau, kodėl, ji paaiškino: „Aš paklausiau, ar jis ateistas. Jis atrėžė, kad jo tikėjimas - ne mūsų reikalas.“ „Ir ką tu atsakei?“, - pasidomėjau. „Pasakiau, kad tai kaip tik yra mūsų reikalas, nes tikėjimas daro įtaką tam, kaip dėstomas dalykas.“ Jis atsakė: „Taip, aš ateistas.“ „Taip ir maniau,” - atsakė pasipiktinusi mano dukra.
Aš nustebau, kad ji suprato, jog pasaulėžiūra daro įtaką istorijos dėstymui. „Iš kur sužinojai?“ - paklausiau. Ji paaiškino: „Tėti, tu visuomet kartodavai, kad mūsų tikėjimas formuoja požiūrį į įvairius dalykus.“ Neprisiminiau, kad kada būčiau mokęs vaikus šio principo, tačiau prisiminiau pokalbius prie pietų stalo, kai su Sende ir vaikais aptardavome tikėjimo ir gyvenimo klausimus. Manau, Heilės sugebėjimas atpažinti mokytojo požiūrį ir jo neišsigąsti iš dalies buvo mūsų pokalbių rezultatas.
Galiausiai, atsakydami vaikams, turime juos patikinti, kad ne visuomet žmogus gali suprasti, kodėl Jis elgiasi vienaip ar kitaip. Mūsų užduotis yra ugdyti vaikų tikėjimą. Dievo užduotis yra dvasiškai atgimdyti mūsų vaikus, kad jie taptų tikinčiais. O mes darome geriausia, ką galime, suprasdami, kad Dievas keičia jų širdis, artindamas prie savęs. Neprivalome išsamiai atsakyti į visus vaikų klausimus, tačiau turime nukreipti jų žvilgsnius į mylintį dangiškąjį Tėvą, kuriuo galima pasitikėti, net kai Jo nesuprantame. Jei padėsime vaikams pajusti, kad Dievas yra geras ir patikimas, tai bus geriausias atsakymas į visus klausimus.
Iš „Trinity Magazine” (2006 m. ruduo)
vertė Rasa Malakauskienė, Daina Saulytienė, Elena Kaminskienė