Tai įvyko Jeruzalėje vieną pirmojo amžiaus rytą. Staiga kilo smarkus ūžesys. Subėgo daugybė žmonių. Tie žmonės buvo atvykę į Jeruzalę iš daugelio šalių švęsti svarbios religinės šventės. Jie visi labai nustebo, matydami būrį vyrų bei moterų, įvairiomis kalbomis skelbiančius didingus Dievo darbus. Vieni stebėdamiesi klausinėjo, ką tai reiškia, kiti šaipėsi ir aiškino, jog tie skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės yra girti.
Tuomet iš kalbančiųjų būrio priekin išėjo grupelė jaunų vyrų, ir vienas iš jų garsiai kreipėsi į susirinkusią minią.
To vyro kalba iš karto patraukė minios dėmesį, nes jis kalbėjo su tvirtu įsitikinimu.
Dabar sunku pasakyti, kokios mintys kilo klausantiesiems, kai jie išgirdo, kad jų akyse pildosi senovės pranašo žodžiai, jog ateis laikas, kai Dievo Dvasia nužengs ant žmonių taip, kaip niekada anksčiau nebuvo nužengusi.
Viskas labai įdomu, bet kodėl būtent tą rytą tai įvyko Jeruzalėje? Kalbantysis, paaiškinęs, jog čia pildosi Šventojo Rašto pranašystė, prabilo apie prieš pusantro mėnesio Jeruzalėje nutikusį įvykį – žinomo pamokslininko nukryžiavimą. Jis kreipėsi tiesiai į klausančiuosius: „Būtent jūs, dabar klausantieji, Romos legionierių rankomis nukryžiavote pamokslininką Jėzų iš Nazareto, kurio tarnystę Dievas lydėjo galingais ženklais bei stebuklais.
Tai įvyko pagal išankstinį Dievo sprendimą bei numatymą. Jėzus negalėjo likti mirties galioje. Dievas Jį prikėlė iš mirusiųjų. Jog taip įvyks, liudija Šventieji Raštai. Jie kalba apie Dievo siųstojo Izraelio karaliaus prisikėlimą iš numirusių ir paėmimą dangun. Mes matėme ir liudijame, kad mūsų tėvų Dievas iš tiesų prikėlė Jėzų iš numirusių.
Šis Jėzus, kurį jūs atidavėte mirčiai, išpildydamas pranašų žodžius, įžengė į dangų ir pagal senovėje duotą Dievo pažadą suteikė Šventąją Dvasią – tai, ką jūs matote ir girdite.“
Paskutiniai kalbančiojo žodžiai buvo ypač stulbinantys: Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote (Apaštalų darbų 2 skyriaus 36 eilutė).
Klausiusius apėmė širdgėla ir baimė. Jie buvo pasimetę, nežinojo, ką daryti ir ko dabar tikėtis iš savo protėvių Dievo. Tai, ką jie padarė, buvo siaubinga.
Tačiau Kūrėjo gerumas pranoksta didžiausius mūsų lūkesčius. Kalbančiojo atsakas į jų baimę ir pasimetimą prasidėjo malonės žodžiu – atgailaukite.