Mes žinome, kad pyktis ir kartėlis trukdo mums artėti prie Dievo, bet kaip sužinoti, ar mes iš tikrųjų atleidome?
Daugelis iš mūsų esame susidūrę su situacija, kai atrodo, kad atleisti savo skriaudėjams negalime. Savo istorijos pasižadėjau niekam nepasakoti, bet pasakysiu, kad iki to įvykio niekada nebuvau taip stipriai įžeistas. To, ką jaučiau, negalėjau aptarinėti net su šeimos nariais. Papasakojau vieninteliam žmogui - tolimoje Rumunijoje gyvenančiam draugui. Kai baigiau pasakoti, jis ištarė:
- Turi visiškai jiems atleisti.
- Negaliu, - atsakiau jam.
- Gali ir privalai atleisti, - primygtinai reikalavo jis. - Tu turi jiems visiškai atleisti. Atleisk jiems, paleisk juos, ir pats tapsi laisvas.
Tai buvo sunkiausias dalykas, kurio kada nors kas nors manęs prašė. Bet kai netikėtos malonės veikimu pradėjau atleisti, buvau netikėtai palaimintas - mano širdį užliejo nuostabi ramybė, kurios nebuvau išgyvenęs daugybę metų. Pradėjau tikėti, kad vienintelis būdas pamiršti skausmą ir gyventi toliau - visiškai atleisti. Šis stulbinamas atradimas mane pakeitė. Pakeitė mano širdį. Aš pradėjau mokyti apie tai visur, kur tik nuvykdavau. Po pamokslų žmonės manęs klausdavo: „Kaip žinoti, ar aš visiškai atleidau?“ Pradžioje nežinojau, kaip jiems atsakyti. Šis klausimas ir man nedavė ramybės, tad pradėjau ieškoti atsakymo. Ir radau jį gan netikėtai, pamokslaudamas apie Juozapo gyvenimą. Pasakojimas apie Juozapą padeda mums geriau suprasti, ką reiškia visiškai atleisti.
Juozapo pavyzdys
Senajame Testamente, Pradžios knygoje, aprašyta Juozapo ir jo šeimos istorija. Juozapo broliai susimokė jį nužudyti, nes pavydėjo tėvo meilės ir palankumo. Kai Juozapas papasakojo jiems savo sapną, jie pradėjo bijoti, kad po kurio laiko visa šeima turės paklusti Juozapui ir prieš jį nusilenkti (Pr 37, 6-9). Juozapo sapno aiškinimas nebuvo klaidingas, tiesiog pats Juozapas daug kur elgėsi nederamai.
Dievas mylėjo ir globojo Juozapą, bet jis turėjo išmokti santūrumo, taigi Dievas leido broliams parduoti jį kaip vergą izmaelitams. Nors Juozapo situacija buvo sunki, Dievas visą laiką buvo su juo. Viešpaties malonės veikimu Juozapas tapo egiptiečio Potifaro, kuriam jis buvo parduotas, faraono sargybos viršininko, turto ir namų prievaizdu. Po kurio laiko Potifaro žmona pradėjo meilintis Juozapui. Kelis kartus Juozapui ją atstūmus, moteris apkaltino jį išprievartavimu, ir Potifaras pasiuntė Juozapą į kalėjimą. Juozapas turėjo labai supykti.
Jam reikėjo atleisti daugeliui savo skriaudėjų: broliams, kurie pardavė jį į vergiją, Potifaro žmonai, kuri neteisingai jį apkaltino, ir Dievui, kuris leido, kad visa tai įvyktų.
Po kurio laiko kalėjime Juozapas susipažino su Egipto faraono vynininku ir kepėju. Karaliaus tarnai susapnavo pranašiškus sapnus, o Juozapas juos išaiškino. Jis tiksliai išpranašavo, kad po trijų dienų kepėjas bus pakabintas ant stulpo, o vynininkas bus grąžintas į tarnybą faraono rūmuose. Baigdamas savo pranašystę, jis paprašė vynininko: Atsimink mane, kai tau bus gerai, ir pasigailėk manęs, paminėk mane faraonui ir padėk man išeiti iš šitų namų. Aš esu pavogtas iš hebrajų krašto ir čia nesu nusikaltimo padaręs, už kurį mane laikytų kalėjime (Pr 40, 14-15).
Daugelis iš mūsų būtume pasielgę taip pat. Bet Dievas turėjo Juozapui ypatingų planų, todėl Jis nenorėjo, kad Juozapas būtų paaukštintas sulaukęs žmogaus užtarimo. Juozapas turėjo išsivaduoti iš kartėlio ir savęs gailesčio. Pirmojo laiško Korintiečiams 13 skyriuje sakoma, kad meilė pamiršta, kas buvo bloga (LBD vert.), taip pat rašoma, kad meilė neieško savo naudos (1 Kor 13, 5). Jei mylime, mes nežaisime žaidimų, kurie leistų save išaukštinti, bet pasitikėsime Dievu, kad Jis mumis pasirūpins. Juozapas gailėjosi savęs ir sakė: Aš <...> čia nesu nusikaltimo padaręs, už kurį mane laikytų kalėjime (Pr 40, 15).
Savęs gailėjimasis ir tikėjimas savo teisuoliškumu - dvi viena kitą papildančios nuodėmės, kurios pradeda blėsti, kai mes nusprendžiame atleisti ir nebeprisiminti blogio. Šiuo požiūriu Juozapas dar nebuvo atleidęs broliams, Potifaro žmonai ir Dievui.
Juozapas nepamiršo savo sapnų. Jis žinojo, kad vieną dieną jo broliai jam nusilenks. Galiausiai taip ir nutiko. Tačiau kai jie prieš Juozapą nusilenkė, jis jau buvo pasikeitęs - Juozapas stebuklingai buvo jiems visiems atleidęs.
Kas lėmė tokius dramatiškus pokyčius? Praėjus dvejiems metams po to, kai Juozapas išaiškino kepėjo ir vynininko sapnus, pats faraonas susapnavo du sapnus, kurių niekas negalėjo išaiškinti. Vynininkas prisiminė Juozapą ir rekomendavo jį faraonui.
Atvesdintas į rūmus, Juozapas išaiškino faraono sapnus: ateis septyneri gausaus derliaus metai, o po jų - tiek pat bado metų. Juozapas patarė faraonui derliaus metais kaupti grūdų atsargas, kad ateinančiais bado metais turėtų maisto ne tik Egiptas, bet ir aplinkiniai kraštai. Faraoną taip sužavėjo išmintingas patarimas, kad paskyrė Juozapą Egipto valdytoju. Viešpats panaudojo vynininką, bet ne dėl to, kad Juozapas buvo prašęs jam padėti.
Bado metu Juozapo broliai atvyko į Egiptą maldauti maisto. Juozapas iškart juos pažino, o broliai jo nepažino. Juozapas pasisakė broliams, kas esąs, ir raudojo. Užuot juos nubaudęs, jis jiems visiškai atleido.
Praktikuojant tai darosi įmanoma
Šie principai padės suprasti, ar mes visiškai atleidome savo priešams.
1. Jei mes visiškai atleidome, niekam neatskleisime, ką kiti mums padarė ar apie mus pasakė. Juozapas nenorėjo, kad kas nors dar Egipto žemėje žinotų, kaip pasielgė jo broliai.
Tikroji priežastis, dėl ko mes išsipasakojam žmonėms, yra noras sumenkinti skriaudėją, užgauti ar sugadinti mus įskaudinusio žmogaus reputaciją. Tačiau Dievas gailestingai atleidžia visas mūsų nuodėmes ir niekam jų neišduoda. Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums (Ef 4, 32). Taip savo broliams atleido ir Juozapas.
2. Niekam neleisime mūsų bijoti ir nė vieno žmogaus nebauginsime. Juozapas verkdamas ir su gailesčiu atskleidė broliams savo tapatybę. Jis tikrai nenorėjo, kad broliai jo bijotų.
Kai nesame visiškai atleidę mus įskaudinusiems žmonėms, mums malonu žinoti, kad jie mūsų bijo. Mums patinka, kad jie išgyvena tam tikrą bausmę, - to mes ir norime, jei dar ne visiškai jiems atleidome.
Juozapas galėjo laikytis nuo brolių atokiau ir priversti juos iš baimės suklupti prieš jį. Bet jis taip nepasielgė. Prieš atleisdamas jis net nereikalavo, kad jie parodytų, kaip gailisi dėl savo poelgio.
Tokių santykių Jėzus trokšta su mumis. Viešpats nori sudaryti mums sąlygas laisvai jaustis Jo akivaizdoje. Meilėje nėra baimės, nes tobula meilė išveja baimę (1 Jn 4, 18).
3. Norėsime, kad jie atleistų sau ir nesijaustų kalti. Juozapas stengėsi daryti tai, ką būtų daręs Jėzus: jis stengėsi sudaryti sąlygas, kad jie atleistų sau. Ramindamas brolius, jis paaiškino savo kančios prasmę: Jūsų gyvybei išlaikyti Dievas mane siuntė pirma jūsų! (Pr 45, 5).
Dievas taip elgiasi su kiekvienu iš mūsų. Jis mus saugo. Tai pačio nuostabiausio Pauliaus paminėto pažado dalis: Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems (Rom 8, 28).
Tai, kad visos situacijos ir įvykiai išeina į gera, dar nereiškia, kad tai, kas vyksta, tuo metu yra teisinga. Bet Dievas žino būdą, kaip net ir blogus dalykus paversti į gera. Visiškas atleidimas nėra noras, kad mūsų skriaudėjai pasijustų kalti ar gailėtųsi dėl to, ką mums padarė. Visiškai atleisti reiškia nenorėti, kad mus įskaudinusieji jaustųsi kalti ar sielvartautų dėl to, ką padarė. Tai taip pat reiškia parodyti jiems, kad buvo priežastis, dėl ko Dievas leido tam įvykti.
4. Leisime jiems išvengti gėdos. Juozapas kalbėjo su broliais, be abejonės, kilniaširdiškai ir gailestingai. Jis išlaisvino juos, sakydamas: Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas (Pr 45, 7-8).
Juozapas tiesiog pasakė: „Kažkas turėjo būti pirmas, ir Dievas pasirinko mane. Dievas žinojo apie kraštą užklupsiantį badą ir norėjo apsaugoti nuo jo mūsų šeimą.“ Jis nesmerkė brolių dėl to, ką jie padarė. Juozapas suprato jų veiksmų priežastis. Tas, kuris iš širdies visiškai atleidžia skriaudėjams, nesididžiuoja savo teisumu. Mūsų pasipiktinimas kitų nedorais poelgiais atskleidžia mūsų teisuoliškumą arba tai, kad neobjektyviai save vertiname.
Kai mes matome save tokius, kokie esame, mes suprantame, kad galime lygiai taip pat nusidėti, kaip ir bet kas kitas.
Juozapo elgesys nebuvo nuolaidus ar globėjiškas. Per tuos metus, kai kalėjo, jis atleido savo broliams - Dievas pakeitė jo širdį. Leisti broliams nepatirti gėdos, nebuvo tik mandagus gestas. Juozapas sakė savo broliams tiesą. Dievas viską pavertė į gera; tai Jis pasiuntė Juozapą į Egiptą, turėdamas tikslą.
5. Apsaugosime juos nuo didžiausios baimės. Vienuolika brolių, žinoma, buvo sujaudinti, kai Juozapas prisipažino, kas esąs, ir pasakė, kad atleidžia. Bet dabar jie stovėjo apimti didžiausios baimės: jie turėtų grįžti į Kanaaną ir pasakyti savo tėvui tiesą apie tai, ką padarė jauniausiam savo broliui. Juozapas suprato, kad jo atleidimas bus visiškai nieko vertas, jei broliai turės atskleisti tėvui tiesą. Juozapas tiksliai nurodė, ką sakyti Jokūbui ir ko nesakyti (Pr 45, 9-13). Juozapo nurodymai buvo rūpestingai įvykdyti, ir tėvui buvo pasakyta tai, ką jam reikėjo žinoti.
Neturėtumėte pasakoti savo skaudulių visiškai nieko bendra su tuo neturintiems žmonėms. Kai aš suprantu, kad Jėzus Kristus žino visas mano nuodėmes, bet žada laikyti paslaptyje tai, ką Jis man atleido, mano dėkingumas Viešpačiui didėja. Jei nuolat gąsdinsime žmones, grasindami papasakoti jų klaidas, užsitrauksime Viešpaties rūstybę. Prisimindamas nuodėmes, kurias Jis man atleido, daugiau nebenoriu kalbėti apie man padarytas skriaudas.
6. Melsimės ir juos laiminsime. Tikras atleidimas įkvepia mus melsti, kad Dievas gausiai laimintų mūsų skriaudėjus. Tai reiškia melsti, kad Dievas nebaustų jų, bet būtų jiems maloningas ir pasigailėtų, kad jiems viskas sektųsi. Kitaip tariant, prašykime, kad Dievas elgtųsi su jais taip, kaip norime, kad Jis elgtųsi su mumis. Melskime, kad Viešpats jiems visiškai atleistų, kaip Jis atleidžia ir mums.
7. Atleisti reiškia atleisti visam gyvenimui. Po septyniolikos metų, kai vėl atrado pražuvusiu laikytą sūnų, Jokūbas mirė. Broliai išsigando, kad Juozapas pagaliau galės jiems atkeršyti (Pr 50, 15). Bet Juozapo širdis pasikeitė visam gyvenimui.
Mano atveju, pagunda vėl jausti kartėlį ir pyktį, buvo labai reali. Mane persekiojo mintis, kad mano skriaudėjai gyvena nenubausti. Bet visiškas atleidimas - tai nuolatinis, nesustojantis procesas.
Aš pasižadu niekam nesakyti, ką aš žinau, kad mano skriaudėjai nebijotų manęs, neversti jų pajusti kaltę ar gėdą, niekada niekam neatskleisti juos slegiančios paslapties. Ir šitų priesakų turiu laikytis visą gyvenimą.
Jei esi pasiruošęs visiškai atleisti, turbūt jau supratai, kad šį įžadą rytoj turėsi atnaujinti. Ir rytoj tai padaryti gali būti net sunkiau nei šiandien.
Atleisti savo priešams - tai visą gyvenimą trunkantis įsipareigojimas. Tai įmanoma tik Dievui padedant. Atleisdami mes esame palaiminti. O tie, kurie visiškai atleido savo priešams, yra palaiminti labiausiai.
Iš http://www.charismamag.com
vertė Giedrė Bajoraitė