Palaiminimas ar našta

Ar galėčiau pamiršti pirmojo mūsų vaiko gimimą? Buvo ankstus rytas, ir aš dar nebuvau visai pabudęs, bet ir per metų rūką mintyse aiškiai regiu kai kuriuos momentus. Pamenu, kaip siūliau Merei dar pamiegoti, nes buvo dar labai anksti, tačiau ji nesutiko.

Pamenu gydytoją, artėjantį prie manęs ligoninės koridoriumi, kuris džiaugsmingai pranešė: „Gimė berniukas!"

Nors tuomet to nesuvokiau, tačiau girdint tokį patį pranešimą ir kitus tris kartus džiaugsmas po truputį mažėjo. Įvairovė juk suteikia gyvenimui skonio, ir kuris gi tėvas nenorėtų turėti mažos mergaitės, kuri apsikabinusi kaklą ištartų: „Myliu tave, tėveli!" Galiausiai suvokiau, kad Dievas mano poreikius žino geriau nei aš pats. Kai supratau, kad Jis davė man šiuos berniukus ir jie yra būtent tai, ko reikia mano dvasiniam augimui ir palaiminimui, niekas pasaulyje manęs nepriverstų sąmoningai jų atsisakyti. Jie yra brangiausi pasaulyje. Senovės Izraelio poeto užrašyti žodžiai - Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius - Jo atlyginimas. Kaip strėlės karžygio rankoje, taip jaunystės sūnūs. Palaimintas žmogus, turįs jų pilną strėlinę! (Ps 127, 3-5) - man įgavo naują prasmę.

Šių dienų Amerikoje nedaug žmonių, kurie taip žiūrėtų į vaikus. Šių dienų versija turbūt skambėtų taip: „Štai Viešpaties našta yra vaikai, įsčių vaisius yra mums išbandymas. Jaunystės sūnūs - kaip nesibaigiančio darbo ir nuolatinių sunkumų šaltinis. Vargas žmogui, kurio žmonės klausia: „Ar visi šie vaikai yra tavo?"

Mes suprantame, kodėl žmonės taip jaučiasi: daug vaikų yra maištingi, neklusnūs, nepagarbūs, blogai elgiasi... Nenuostabu, kad kai kurie žmonės nusprendė visai jų neturėti. Kas nutiko? Kur mes pametėme Dievo perspektyvą? Pirmoji 127 psalmės eilutė gali būti atsakymas: Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Stabilūs ir sėkmingi namai yra statomi Dievo. Jis yra pagrindinis architektas ir rangovas. Jis pateikė planą ir nori pateikti nurodymus. Jam reikia tik darbininkų - vyro, žmonos ir vaikų, - kurie laikysis Jo nurodymų. Bet kokie kiti bandymai baigsis nusivylimu ir nesėkmėmis.

Daugelio šeimų problema yra tai, kad mes pametame Dievo planą ir imame veikti pagal psichiatrų, psichologų, mokytojų, gydytojų ar net žiniasklaidos atstovų nurodymus. Daug iš šių šaltinių gaunamų patarimų yra geri, bet jei vienos plano dalys yra geros, o kitos turi trūkumų, rezultatas bus silpnas statinys. Biblija yra geriausia knyga apie vaikų auginimą. Mums reikia sužinoti, ką ji sako, ir jai paklusti. Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai.

Pažiūrėkime, ką psalmės autorius sako toliau: Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai. Nė vienas senovės miestas nebuvo apsaugotas nuo puolimo, kad ir kokios storos buvo jo apsauginės sienos ir kokie budrūs sargai, nebent Dievas jį saugojo. Taip ir nė viena šeima nėra apsaugota nuo šėtono puolimo, nebent ji yra sąmoningai atsidavusi Dievui. Namai, kuriuose viešpatauja Jėzus Kristus, išsiskirs meile, ramybe, rūpestingumu ir gebėjimu prisitaikyti prie kitų.

Kai kuriems atrodo, kad laimingus namus galima susikurti kitaip. Jie sako: „Dirbk, dirbk, dirbk. Suteik savo vaikui kuo daugiau materialių dalykų, tai padarys juos laimingus." Tačiau 127 psalmėje skaitome: Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą. Maistas yra esminis poreikis, tačiau Dievas gali jo suteikti, neatimdamas iš vaikų tėvo ir motinos, kurie pluša dieną naktį, kad uždirbtų tą „visagalį pinigą". Dievas laimina sąžiningą darbą, tačiau gali suteikti reikalingus dalykus be perdėtų pastangų ir nepaliaujamos veiklos. Psalmės autorius sako, kad savo mylimiesiems Dievas „duoda miegą", t. y. ramybę, poilsį, pasitikėjimą Juo.

Visuomenė, kurioje gyvename iškreipė mūsų perspektyvą. Mus užvertė įvairiomis prekėmis, mes tikime teorija, kad esame skolingi savo vaikams visa, ko jie nori. Tėvai sako: „Mes norime, kad mūsų vaikai turėtų tai, ko neturėjome mes." Ir vaikai tai turi, bet jie nežino, kas jie ir kodėl jie čia yra, nežino, ko turėtų gyvenime siekti. Dažnai didžiausi maištininkai mūsų visuomenėje yra vaikai, kurie turėjo visa, ką galima nupirkti už pinigus, tačiau nebuvo mylimi, įvertinti ir priimti. Jie yra vieniši, nes niekas niekada nebandė jų suprasti ir jais nesirūpino. Jie niekada neturėjo šiltų santykių su tėvais. Dauguma jų nepažįsta savo tėvų ir nenori jų pažinti. Tėvai nepažįsta savo vaikų. Jie buvo per daug užsiėmę uždirbdami pinigus, kad klausytų, ką kalba jų vaikai. O dabar kalbama, kad jaunoji karta išgyvena tapatumo krizę. Jie šaukiasi dėmesio, įsitraukia į santykius su bet kuo, kas nors truputį jais rūpinasi. Liūdniausia, kad taip vyksta ir krikščionių namuose. Ką daryti?

Atsakymas, manau, slypi šioje psalmėje. Tikėkime tuo ir to laikykimės - Štai Viešpaties dovana yra vaikai. Žodis „dovana" reiškia, kad tai yra duota, o ne paveldėta paveldėjimo teise. Kiekvienas vaikas yra brangi Dievo dovana, patikėta mums mylėti, branginti, tobulai sukurta Jo šlovei. Įsčių vaisius - Jo atlyginimas (Ps 127, 3). Čia „atlyginimas" nereiškia to, kas uždirbta ar užtarnauta, tai - dovanota dosnia Davėjo valia.

Negalėjimas turėti vaikų nėra stigma. Tai nereiškia, kad Dievas ant mūsų pyksta ar mums nesišypso. Jis paprasčiausiai žino, ko mums reikia. Jis taip pat žino, kad yra daugybė nemylimų vaikų, kuriems bevaikės šeimos gali suteikti dvasios pilnatvę. Jis visada duoda tai, kas geriausia.

Bet, kai Jis leidžia mums turėti vaikų, jie yra maloninga Jo dovana. Jokių dvejonių nekyla, kai mes žvelgiame į savo džiaugsmo kamuolėlį, ramiai miegantį vaikiškoje lovelėje ar smagiai guguojantį. Dvejoti pradedame, kai tenka naktimis maitinti, kai jis suvaržo laisvę daryti, ką norime, pasiglemžia visą sutuoktinio dėmesį. Tada mums reikia artintis prie Viešpaties, studijuoti Žodį, kad dvasia būtų padrąsinta ir žvilgsnis - pakeistas. Vaikai yra Dievo dovana.

Ką, žvelgdami į savo vaiką, matote? Nervus tampančią mašiną ar Viešpaties dovaną? Namų griovėją, papildomus darbus, įvairių nepatogumų šaltinį ar Viešpaties dovaną? Konkurentą kovoje dėl sutuoktinio dėmesio ar Viešpaties dovaną? Prašykite Dievo, kad padėtų pamatyti savo vaikus kaip palaimingą dovaną iš Jo maloningų rankų. Pradžioje gali prireikti kelis kartus per dieną dėl to melstis, bet tai bus jaudinančių pokyčių jūsų namuose ir nuoširdaus džiaugsmo bendraujant su vaikais pradžia.

Vaikai yra jautresni mūsų požiūriui į juos, nei mes manome. Jie atsako tokiu pačiu požiūriu, kokį gauna iš mūsų. Jie elgiasi taip, kaip mes su jais elgiamės, ir čia dažniausiai kyla auklėjimo problemos. Mes mylime juos, bet jie reikalauja tiek daug, kad kelia mums nepatogumų ir mus erzina. Mūsų senoji prigimtis maištauja, ir mes leidžiame jiems suprasti, kad jie yra našta. Tada jie tampa daugiau nei našta. Taip jie nepelno mūsų susižavėjimo, bet gauna mūsų dėmesį, o tai - geriau nei nieko. Tačiau tuomet vaikai auga priešiški, kompleksuoti, pikti.

Vieną dieną, greičiau, nei mes tikimės, jie išvyks ir mes nebeprisiminsime purvinų batų, netvarkingų kambarių, keblių situacijų ir sugaišto laiko. Mes prisiminsime tik laimingą laiką ir norėsime, kad tokių akimirkų būtų buvę daug daugiau. Tai įmanoma, jei žiūrėsime į vaikus kaip į palaiminimą iš Viešpaties, o ne kaip į naštą.

Vaikai yra lyginami su strėlėmis. Strėlės yra apsaugos priemonė. Galbūt psalmės autorius kalbėjo apie apsaugą, kurią vaikai gali suteikti senatvėje? Strėlės gali pasiekti toliau nei pats karys. Taip ir mūsų vaikai. Iš daugelio dievotų šeimų strėlės lėkė į visus pasaulio kraštus, nešdamos Evangelijos žinią nusidėjusiųjų širdims.

Man teko garbė pažinti W. E. Hawkinsą - jo pastangomis Evangeliją išgirdo daug žmonių, tačiau jo veikla apsiribojo pietvakarių valstijomis JAV. Tačiau jie su žmona turėjo tris sūnus - jiems tarnaujant Žodis pasiekė Pietų Amerikos indėnus, kurių negalėjo pasiekti jų tėvas. Jie buvo kaip strėlės tėvo rankose.

Tačiau strėlės neatsiranda iš niekur. Dievas duoda mums vaikus kaip žalią medžio gabalą ir prašo jam suteikti formą. Mes drožiame, šveičiame, poliruojame, modeliuojame, kol gauname tiesią ir tvirtą strėlę.

Vaikai nėra vien dovana, jie ir šventa pareiga. Dievas „paskolina" juos mums, kad paruoštume juos Jo tikslams. Jie priklauso Jam, - ir kuo greičiau tai suvoksime, tuo noriau įsitrauksime į formavimo procesą. Vienas iš būdų tai pripažinti - paskirti juos Viešpačiui. Paskirkime juos Jo šlovei, kaip tai padarė Ona ir Elkana (1 Sam 7, 9-28). Pažadėkime, kad Jam padedant suformuosime žmones, kokius Dievas nori matyti.

Auginti vaikus - rimta atsakomybė. Kai kurie tėvai mano, kad gerais tėvais tampama natūraliai. Deja, tam reikia nuolat mokytis ir visiškai atsidėti. Laimei, mums prieinama Dievo knyga, kurioje rasime visą reikalingą pagalbą.

Perskaitykime ir paskutinę psalmės eilutę: Palaimintas žmogus, turįs jų pilną strėlinę! Jie nebus sugėdinti, bet kalbės vartuose su priešu.  Kiek vaikų sudaro pilną strėlinę? Skaičius gali būti įvairus. Mano strėlinėje - keturi vaikai. Tavo strėlinės strėlių skaičius - tavo ir Dievo reikalas. Nėra aišku, kas nebus sugėdintas: tėvai ar vaikai? Tačiau namuose, kur karaliauja Kristus ir kuriuos stato Dievas, nei vaikai, nei tėvai nesigėdys vieni kitų, šėtonas, Dievo žmonių priešas, bus sunaikintas, o Dievas bus pašlovintas. Ar ne to jūs linkite savo šeimai? Pašvęskite save ir savo vaikus Dievui. Prašykite, kad Dievas leistų jums matyti vaikus kaip dovaną, kaip strėles, kurias reikia paruošti. Prašykite, kad padėtų jums matyti galimybes, o ne problemas, ir suteiktų išminties įvykdant didžiausią gyvenimo užduotį.


Iš https://bible.org/

vertė Raimonda Jašinauskienė