Turbūt pati svarbiausia krikščioniškos šeimos atstatymo sąlyga yra bendravimas. Žmonės kalba, bet negirdi. Kartais jie šį tą išgirsta pasąmonėje, bet neranda žodžių širdies balsui perteikti.
Kaip pranašas negali kalbėti Dievo vardu, aiškiai Jo negirdėdamas, taip sutuoktiniai negali vaisingai tarnauti vienas kitam, negalėdami teisingai vienas kito išgirsti. Turbūt sunkiausias santuokos uždavinys - išmokti iššifruoti trejopą mūsų sakomų žodžių prasmę. Mes kalbame protu, širdimi ir dvasia. Dvasia kalba raginama atsidavimo, kokio nors troškimo ar vienišumo, bet ji priversta išreikšti save per kūną, per jausmus ir sąmoningą protą. Širdis dažnai iškreipia tai, kas ateina iš dvasios, o protas yra abiejų tarnas. Protas laikomas objektyviausiu, tačiau bet kuris konsultantas gali pateikti begalę pavyzdžių, kai konsultuojamieji aptikdavo, kad jų sąmoningi protai visą laiką tarnavo paslėptiems mokymams. Sutuoktinis turi išmokti skaityti kito dvasią, girdėti širdį ir pagal tai vertinti, ką kalba protas. Nuolat garsiai kartu meldžiantis, dvasia ima lietis į dvasią, o tai padeda išgirsti kito širdį ir suprasti mintis.
Teisingai išgirsti, ką sako kitas, yra be galo sunku. Pavyzdžiui, vyras pereina purvinais batais per ką tik žmonos išplautas grindis. Ji sušunka:
- Tik pasižiūrėk! Aš ką tik iššveičiau, o tu visur primynei!
Dažniausiai vyras atsako:
- Atsiprašau, aš nepastebėjau.
Žmona dar labiau subjūra, nes jis nepastebėjo, ir atsako maždaug taip:
- Gal apakai?
Iš tiesų ji turi omeny: „Čia ir bėda, kad nepastebėjai“.
Tipiškas vyro atsakymas:
- Tu už manęs ištekėjai ir turi taikstytis su tuo, nors ir nepatinka!
Nė vienas neišgirdo kito. Štai ką iš tiesų šaukte šaukė visa jos esybė:
- Mano darbai tokie alinantys! Aš visada viską šveičiu, o niekas nepastebi. Man trūksta dėmesio. Man reikia, kad matytum mane esant kažko vertą. Man reikia komplimentų.
Jeigu ji būtų paprašiusi: „Pagirk mane“, būtų visiškai sumenkinusi jo pagyrimo vertę. Ji galėtų pasakyti, kad nori būti apkabinta, bet, nors kartais tai padeda, būna dienų, kada jai būtina jaustis išrinktai ir geidžiamai be jokio prašymo. Vyras iš mūsų pavyzdžio nesuprato tikrosios žmonos žodžių prasmės. Jeigu jis atsako kaip daugelis: „Nejaugi tai tragedija?“ arba „Aš išvalysiu“, ar net „Atsiprašau, tuojau viską išvalysiu“, jis vis tiek nepataiko atsakyti. Jam nepavyko išgirsti jos širdies ir tinkamai atsiliepti.
Mūsų Viešpats Biblijoje yra pasakęs, ko reikia mūsų tikėjimui ir išgelbėjimui, bet Jis nesistengė išaiškinti visų gyvenimo sunkumų. Dievo žodis yra taikytinas visoms mūsų gyvenimo sritims, bet kai kuriuos dalykus suprasime, tik padarę išvadas. Biblija ragina kalbėtis vienas su kitu, bet, išskyrus keletą Patarlių knygos eilučių, nedaug tepasako, kaip tai daryti. Svarbią išvadą galime padaryti perskaitę šias eilutes iš laiško Kolosiečiams:
Kai apsireikš Kristus - mūsų gyvastis, tuomet su Juo ir jūs pasirodysite šlovingi. Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą, kuris yra stabmeldystė. Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė netikėjimo vaikams. Jūs irgi kadaise taip elgėtės, gyvendami tarp jų. Bet dabar jūs visa tai pameskite - piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą. Čia jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo, bet visa ir visuose - Kristus (Kol 3, 4-11). Kad galėtume bendrauti, turime numarinti visa, kas susiję su kūniškąja prigimtimi, egocentrizmą, senojo žmogaus įvaizdžius bei „darbus“, trukdančius mums vienas kitą girdėti. Viso šito iš tiesų būtina atsikratyti, nes jie verčia meluoti vienas kitam. Bręstant fiziškai, mumyse susiformavo ir protinė uždanga - tam tikra sistema, kurios pagalba mes interpretuojame viską, kas tik mus pasiekia. Ši uždanga yra mūsų savanaudiškos, kūniškosios prigimties su jos darbais dalis. Jeigu jos nenusimesime, viską aplinkui regėsime lyg pro tamsius akinius.
Daugelis žmonių mano, kad pagrindinė proto funkcija yra reguliuoti, samprotauti arba aiškinti. Tai netiesa. Pagrindinė proto funkcija yra blokuoti. Net jums skaitant šias eilutes, jūsų smegenis tuo pat metu pasiekia daugybė signalų. Ausys pagauna įvairius garsus kambaryje ir lauke. Sėdynė siunčia patogumo arba nuovargio žinias. Kojos sako: „Mums šalta“ arba „Pajudink mus, nes baigiame nutirpti“. Iš lempos arba saulės plūsta šviesa. Drabužiai gali kur nors veržti ar erzinti, arba maloniai glaustis prie kūno. Iš pasąmonės gelmių tavo vidinis „aš“ gali siųsti perspėjimo signalus, primindamas giminaitį, apie kurį vakar kažką išgirdai. Į mūsų protą jau ima graužtis tyla, kol staiga pagalvojame: „Į ką atsigimė mūsų vaikai?“ Į sąmonę gali prasibrauti telefono skambutis. Jeigu protas nerūšiuotų šimtų tuo pat metu mus pasiekiančių signalų, į kai kuriuos reaguodamas nesąmoningai, kai kuriuos visai užblokuodamas, o kitiems pagal iš anksto nustatytą tvarką leisdamas pasiekti sąmoningą protą, mes patektume į chaosą! Mes pultume į visas keturias puses vienu metu! Nelaimei, mūsų protai buvo užprogramuoti, kokius signalus priimti ir kaip juos interpretuoti, dar prieš atsiverčiant. Todėl Dievo žodis sako:
Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami protu, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, - kas gera, tinkama ir tobula (Rom 12, 2). Kai tik priimame savo atpirkimą Viešpatyje Jėzuje Kristuje, savo dvasioje įgyjame Kristaus protą (1 Kor 2, 16). Bet šis protas turi grumtis su užsispyrusiu dar nenumarinto mūsų kūno protu.
Kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią - dvasiškai. Kūniškas mąstymas - tai mirtis, o dvasiškas - gyvenimas ir ramybė. Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti (Rom 8, 5-7). Per visą mūsų gyvenimą Kristuje Šventoji Dvasia stengiasi nugalėti bet kokią puikybę ir paimti nelaisvėn kiekvieną mintį, kad jos paklustų Kristui (2 Kor 10, 5). Kol šito neįvyksta, mūsų protas daro tai, kas užprogramuota nuo seno: rūšiuoja ir šifruoja signalus savanaudiškai, taip, kaip tik jam reikia. Todėl mes nematome tikros kito padėties ir negirdime, kas iš tiesų sakoma. Jėzus ne kartą sakė mokiniams: Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate? (Mk 8, 17-18). Atsimename, bet bėda ta, kad ne naują, o seną gyvenimo būdą.
Nusiminti nereikia. Mūsų sugebėjimas klausyti auga proporcingai su mūsų šventėjimu. Kaip Pauliui prireikė keturiolikos metų, kad taptų Viešpaties apaštalu (Gal 2, 1), taip ir mums paprastai reikia ilgų kasdieninės mirties ir atgimimo metų, kol mūsų akys ir ausys pamato ir išgirsta tikrą tiesą. Kaip niekas akimirksniu netampa šventuoju, taip niekas akimirksniu neišmoksta bendrauti. Turime suprasti, kad bendravimas yra gyvybiškai svarbi sritis, reikalaujanti studijavimo ir darbo. Nesimokyti bendrauti reiškia užsitraukti nelaimę. Širdys trokšta mylinčiojo prisilietimo, bet nuolatiniai nesusipratimai griauna šį troškimą. Maloni kalba - gyvybės medis, o šiurkšti šneka prislegia dvasią (Pat 15, 4).
Mums reikia ne tik numarinti tai, kas seniai užprogramuota, bet padaryti dar daugiau:
Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs privalote atleisti. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi! Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui (Kol 3, 12-17). Geresnio patarimo, kaip bendrauti, nerasime, nes čia dėl Jėzaus Kristaus reikalaujama atsisakyti impulsyvių, nesąmoningų reikalavimų, o dar svarbiau - įgyti Jo gyvybę, jei norime teisti ne taip, kaip akys mato, ir spręsti ne taip, kaip ausys girdi (Iz 11, 3).
Dievas gali sakyti tiesą per įvairius šaltinius. Dabar mes šį tą pasiskolinsime iš Karlo Jungo veikalų. Turime pridurti, kad nesutinkame su daugeliu Karlo Jungo teiginių, bet jo animus ir anima analizę laikome atitinkančią Biblijos eilutes: „Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę“ (Pr 1, 27). Žodis „animus“ reiškia vyriškąjį mūsų esybės polių, o „anima“ - moteriškąjį. Nė vienas iš mūsų nesame grynai vyriškosios lyties ar moteriškosios. Mes esame dvipoliai - kartu ir vyriškosios, ir moteriškosios lyties, tačiau ne biseksualūs. Mes reiškiamės per vieną arba kitą mūsų esybės polių.
Mumyse veikia abu pradai, nepriklausomai nuo mūsų lyties. Anima apima jausmus, sugebėjimą ugdyti, rūpintis, intuiciją, jautrumą, imlumą, spontaniškumą ir aistrą. Meilės esama abiejuose poliuose, bet kadangi ji siejasi su jausmais, priskiriame anima poliui. Nors menas reiškiasi animus struktūroje ir logikoje, intuityvusis jo pojūtis kyla iš jautriausių ir lakiausių vaizduotės pojūčių anima poliuje. Pagaliau ir sąžinė slypi moteriškojoje mūsų esybės dalyje. Senas sąmojis liūdnai iliustruoja, kaip sąžinė atsirado moteriškajame poliuje. Pirmąją dieną Dievas kūrė ir ilsėjosi, po to antrąją dieną kūrė ir ilsėjosi, po to trečiąją ir taip toliau. Iki šeštosios dienos Jis kasdien kūrė ir ilsėjosi, kol šeštąją sukūrė vyrą, o po to moterį. Nuo tos akimirkos nei žmogus, nei Dievas nebesiilsi!
Kita mūsų pusė yra animus. Jame glūdi logika, struktūra, valdžia, principai, idėjos, agresija, veržlumas ir kūrybingumas. Iš karto matosi, kad skirtumai tarp anima ir animus labai subtilūs; neįmanoma pagal juos padalinti žmonių. Mes esame labai sudėtingi. Moterų teisių gynėjai gali karštai prieštarauti mūsų skirstymui į vyriška ir moteriška, bet tie prieštaravimai kyla iš kultūros suformuotos sampratos, o ne iš to, kokius mus sutvėrė Dievas. Supaprastinimas kartais padeda greičiau suvokti, todėl pasinaudokime juo ir savo prieštaravimus kol kas paslėpkime tolimiausiame minčių užkampyje.
Tie du poliai iš esmės yra priešiški. Tarp jų visąlaik yra įtampa. Tarkime, darbe vyras įniršta ant savo viršininko ir nori pasakyti, ką apie jį galvoja. Šie jausmai kyla anima poliuje. Bet logika, struktūra ir principai sako: „Raminkis, drauguži, tu juk nenori išlėkti iš darbo“. Arba, tarkime, žmona nori apkabinti savo vyrą ir pabučiuoti ar priešingai - pabarti, bet juos mato žmonės. Krikščioniški principai sako: „Nestatyk jo į nepatogią padėtį, matant žmonėms“. Animus dažnai turi pažaboti anima polių. Būna, kad vyras grįžta namo ir nori paišdykauti su vaikais. Jis nori juos apkabinti, pašokdinti ant kelių, pajuokauti ir pažaisti. Žmona jį pasveikina žodžiais: „Vaikai visą dieną blogai elgėsi. Prilupk juos“. Iš principo jis turi ją palaikyti, tačiau jo jausmai šito nenori. Apie brandumą galima kalbėti tuomet, kai išmokstama išreikšti abu polius, neprarandant pusiausvyros.
Mums visiems yra tekę matyti vyrų, kurie praranda savitvardą, rėkia ant žmonių, šaukia nešvankybes ir kaltina kitus, ko niekada nedarytų, jei būtų blaivaus proto. Akimirkai jie praranda animus polių ir puola į anima poliaus kraštutinumą. Galima tapti bet kurio poliaus kraštutinumo belaisviu.
Prieš daugelį metų aš (Džonas) dirbau Čikagos Midway aerouoste. Buvau atsakingas už visų Delta C ir S lėktuvų pakrovimą ir iškrovimą nakties metu. Tuo metu radarai dar nebuvo tokie tobuli kaip dabar. Kai rūkas ir debesys neleisdavo nutūpti, skrydžiai būdavo nutraukiami, o kai dangus išgiedrėdavo, ant rampos vienu metu stovėdavo aštuoni ar dešimt lėktuvų. Kaip pamainos meistras, matydamas, kiek bus darbo, skambindavau savo viršininkui, kad atsiųstų daugiau žmonių. Jis atsakydavo: „Duodu tau dešimt galvų, ar užteks?“ arba „Pasiunčiau tau dešimt vienetų, ar susidorosi?“ Jis niekada neatsiųsdavo dešimt vyrų ar dešimt žmonių. Mano viršininkas nesugebėjo mąstyti tokiomis sąvokomis. Jis neturėjo pusiausvyros, buvo nežmoniškas, įkliuvęs į savo animus poliaus spąstus.
Ar atsimenate Mažąjį Džoną iš „Robino Hudo“? Tai stambus vyrukas, valdomas moteriškų jausmų, tačiau, gindamas savo vyriškumą, jis kaudavosi lyg bentamų veislės gaidys. Daugelis yra matę meninį filmą „Daktaras Živago“, kuriame rusai masiškai naikino žmones. Animus sukūrė didžiąją komunizmo idėją, totalitarinės visuomenės žmogų. Minios turėjo būti perdirbtos pagal vieną tobulą standartą ir kartu pasmerktos būti vienodai nuobodžios. Daktaras Živago buvo gydytojas, gyvenęs jausmingą gyvenimą, patyręs meilės romaną ir rašęs poeziją. Pagrindinė filmo mintis tokia: jis tapo tautos didvyriu todėl, kad išlaikė tautai gyvą anima polių.
Antrojo pasaulinio karo metu nacius apsėdo Trečiojo Reicho vizija. Ši idėja jiems atrodė didinga, todėl manė, kad bet kokie jausmai rodo silpnumą. Jie norėjo išugdyti drausmingą, tvirtą, valdingą antžmogį. SS karininkų mokymo programoje buvo vienas šiurpus dalykas. Įstojęs įkarininkų mokyklą, esesininkas gaudavo mažą šunytį, kurį turėdavo auginti ir dresiruoti, kol pats būdavo mokomas. Per baigiamąjį egzaminą jam įsakydavo: „Dabar pasmauk savo šunį“. Jeigu kursantas negalėdavo mirtinai užsmaugti savo šuns, neparodydamas jokių jausmų, jis neišlaikydavo egzamino. Vadinasi, jam nepavyko visiškai užgniaužti jausmų. Nuslopinę anima polių, naciai numarindavo savo sąžinę. Turėdami nebylią sąžinę, jie pasidarydavo tokie, kaip išpranašauta: „nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera“ (2 Tim 3, 3). Jie be gailesčio galėdavo skrosti moterims pilvus ir eksperimentuoti jų organais, praktikuoti eugeniką, pamindami santuokos įžadus, ir, atrodytų, nieko nejausdami, galėjo nužudyti šešis milijonus žydų. Laimei, ne visa vokiečių tauta tapo tokia, bet tik tie naciai, kurie pakliuvo į savo animus poliaus spąstus. Štai ką apie tokius žmones sako šv. Paulius: „Jos (geros sąžinės) atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 19). Naciai sudaužė ne tik savo, bet ir visos kartos tikėjimo laivą.
Kaip animus be anima poliaus tampa brutalus ir ūmus, taip anima be animus tampa išsipusčiusi ir pamaiva. Visiems teko sutikti moterų, dėvinčių prašmatnius rūbus ir per daug išsidažiusių, demonstruojančių perdėtą jautrumą ir manieringumą. Ko nors paklausus, jos atsakytų: „O, aš negalėčiau taip padaryti“, palydėdamos atsakymą akių vokų virpėjimu ir prie krūtinės pakelta ranka. Tokia moteris užsidariusi anima poliuje. Jai reikia daugiau tvirtumo, logikos, principingumo ir valdingumo. Kitokia yra moteris, vadovaujantimoterų draugijai, bažnyčiai, misijai, savo vyrui ir pan. Arba moteris verslo pasaulyje, tapusi didelės kompanijos prezidente. Jos kalba greita, eisena vyriška, manieros griežtos. Ji vilki puikiai pasiūtą kostiumą. Jai irgi reikia atstatyti pusiausvyrą.
Jeigu suprasime, kas tai yra pusiausvyros nebuvimas, būsime gailestingi sumoteriškėjusiems vyrams. Vyras, vaikštantis moteriškai kraipydamas šlaunis, dailiai sudedantis rankų pirštus ir kalbantis su moteriškomis intonacijomis balse, paprasčiausiai gali būti anima poliaus belaisvis. Galbūt jis nuo vaikystės labai jautrus. Gal jis buvo augintas moterų, o gal tėvo, ir vyrų pasaulis atrodė per daug brutalus jo švelniai prigimčiai. O gal jis apdovanotas subtiliu menininko intuityvumu. Dėl vienos ar kitos priežasties vyriškosios lyties reiškimasis mūsų kultūroje jam atrodo nepriimtinas ir slegiantis. Sumoteriškėjimas yra pusiausvyros netekimas, ir jį galima įveikti konsultuojant, meldžiantis ir pateikiant priimtinesnį vyriškumo supratimą. Sumoteriškėjimas anaiptol nesutampa su homoseksualizmu. Sumoteriškėję vyrai gali būti aistringi meilužiai ir visai ne homoseksualūs.
Pusiausvyros netekimas atima gyvenimo pilnatvę. Užsidarę animus poliuje negali laisvai džiaugtis gyvenimu. Kartą aš ir Polė nuėjome pasižiūrėti linksmos pjesės su animus poliuje įkalintu draugu. Draugo žmona ir mudu garsiai kvatojome, susiėmę rankomis už nuo juoko skaudančių šonų, vos nekrisdami iš krėslų. Mūsų draugas retkarčiais tyliai sukikendavo, lyg stengdamasis nuslopinti raugėjimą. Jeigu jis būtų pajėgęs, būtų visai nekikenęs. Vyras gali pasidaryti visiškai bejausmis ir labai daug prarasti! Yra „<...> metas verkti ir metas juoktis, metas raudoti ir metas šokti“ (Koh 3, 4). Mūsų vakarietiška visuomenė pasidarė agresyvi, atstumianti ir materialistinė. Ji ne¬toleruos, kad bręstant vystytųsi abidvi mūsų esybės pusės. Mes esame varomi iš pusiausvyros.
Berniukas gali turėti daug gerų jausmų, t.y. stiprų ir aktyvų anima polių. Bet jeigu jis parodo savo jausmus draugužiams, šie šaiposi ir tyčiojasi, lyg jis būtų padaręs kažką blogo: „Lepūnėlis! Berniukai neverkia!“ Arba jeigu jis gerai mokosi, myli savo mokytoją ir pavyzdingai elgiasi mokykloje, dažnai pasigirsta: „Mokytojo padlaižys! Mamytės sūnelis!“ Jam neleidžiama išreikšti natūralių jausmų, nes „vyrukai ne tokie“. Ką tada daro berniukas? Jis turi išmokti eiti prieš savo prigimtį, kad pritaptų prie draugų būrio. Jausmai, turėję būti jo palaima, tampa priešu. Jis mokosi juos slopinti ir blokuoti, kol praranda ryšį su savimi ir nebegali išsiaiškinti, ką iš tikrųjų jaučia. Dažnai paaugliai dar patiria nuoširdaus vaikiško džiaugsmo, ir mergaitė, pamačiusi reto grožio gėlę, gali nesusilaikydama sušukti: „O, kokia nuostabi gėlė!“ Bet ar galite įsivaizduoti suklupusį prie gėlytės futbolo komandos puolėją ir sakantį: „O, kokia nuostabi gėlė!“ Visuomenė neleis jam taip elgtis. Mes tikime, kad įsilieję į hipių judėjimą vyrai galbūt visai nesąmoningai pasirinko ilgus plaukus, galvos raiščius, karolius ir ryškias spalvas, nes jautė, kad mūsų kultūra atėmė iš jų pusę esybės. Jie tiesiog sakė: „Aš išreiškiu savo prigimties anima polių“.
Visuomenė ir moteriai neleidžia tapti visapusiška asmenybe. Du jaunuoliai gali būti geri draugai. Jie gali piktai apšaukti vienas kitą, po to paploti vienas kitam per petį ir nueiti išlenkti po bokalą alaus. Ar teko matyti, kad dvi moterys taip pasielgtų? Jų nesaugo šalta logika ir valdingumas. Būdamos per daug anima, dažniausiai jos ima emocionaliai užgaulioti viena kitą, ir greitai įsiliepsnoja kačių pjautynės. Vyrai gali išlieti savo agresiją futbolo ar krepšinio rungtynėse. Kuo stipriau jie smūgiuoja, tuo labiau jiems tai patinka. Jie grįžta namo pavargę, juokdamiesi, su mėlynėmis, bet laimingi. Moterims dažniausiai neleidžiama to daryti. Jos gali susižeisti savo švelnų kūną. Vadinamasis „geras išsiauklėjimas“ ne tik neleidžia atvirai išreikšti jausmų, bet ir tada, kai būtina deramai, nuoširdžiai ir su meile apsižodžiuoti, jie slopinami. Tai kur moterys išlieja agresyvumą? Ant savo vyrų! Visuomenė mergaitei suteikia labai nedaug galimybių išvystyti vyriškąjį savo esybės polių. Todėl kai ji, tapusi motina, bando parodyti valdžią, jos balso tonas pakyla ir pasirodo ašaros. Ją nugali anima. Kartais žmonos ašarų pagausėja iš nusivylimo, kad jos vyro anima taip snaudžia, kad šis net nenujaučia, kas darosi su vaikais. Ji jaučia, kad žūtbūt turi priversti vyrą auklėti vaikus, nes tokia užduotis jai vienai per didelė.
Kai susituokiame, sąmoningai ir nesąmoningai suteikiame savo sutuoktiniui teisę išreikšti kitą mūsų esybės pusę. Aš (Polė) išreiškiu Džono anima. Jis išreiškia mano animus. Nors mes nesiliaujame buvę atskiros asmenybės, bet nesąmoningai siekiame vieną su kitu sutapatinti. Todėl vienas kitam darome didžiulį spaudimą. Aš sakydavau Džonui:
- Tu nori mane įsprausti į rėmus! Tu stengiesi mane užprogramuoti.
- Visai ne. Būk pati savimi.
- Bet tu trokšti, kad aš būčiau pati savimi taip, kaip tu nori!
Džonas nesąmoningai spraudė mane į rėmus; jo kūniška prigimtis buvo tvirtai nusprendusi, kad aš turiu užpildyti jo esybės pusę taip, kaip jis to nori. Aš turėjau būti jautri, maloni ir gera, demonstruoti savo grožį ir vaikščioti moteriška eisena. Vyrai mėgsta stebėti savo žmonas, vaikštančias po namus, klausytis jų dainavimo ar skambinimo pianinu. Jiems patinka žiūrėti į jas nusirengusias. Daugelis žmonų šito nesupranta. Jos mano, kad jų vyrai paprasčiausiai yra seni ištvirkėliai. Bet ne visada taip yra. Vyras gali žiūrėti ir klausytis to malonaus ir švelnaus moteriškumo, išreiškiančio pusę jo esybės. Jis labiau jaučia pilnatvę, negu seksualiai susižadina. Moterims patinka, kai vyras būna namuose. Žmona sako: „Aš noriu, kad tu tiesiog pabūtum su manimi“. Ji ilsisi matydama vyrą ir klausydama jo, nes jis užpildo jos esybę. Ar suprantate, kokia stipri magnetinė trauka veikia tarp mūsų ir, nelaimei, nemažesni reikalavimai keliami vienas kitam? Mums be galo svarbu, kad kitas mus užpildytų. Tai reiškia, kad nepažindami Jėzaus Kristaus kaip savo Viešpaties ir Gelbėtojo, mes reikalaujame per daug. Ir vėlgi: raktas į gyvenimą yra mirtis sau Kristuje Jėzuje ant kryžiaus.
Nuotrauka Gedos Žyvatkauskaitės