Svajonių miestas

Koks gi yra tas meno pasaulis? Ar paprasta jį suprasti, vertinti? Kodėl meno kūrėjai taip dažnai kelia klausimus, užuot tiesiog vaizdavę tai, kas gražu?

Pabandykime pažvelgti į meno pasaulį latvių tapytojos Madaros Bodniece akimis.

Madara gimė Rygoje 1990 m. 2016 m. baigė Latvijos meno akademijos tapybos katedrą, įgydama magistro laipsnį. 2013 m. stažavosi 55-oje Venecijos meno bienalėje Italijoje. Dalyvavo parodose Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje, Estijoje, Lenkijoje ir Čekijos Respublikoje. Surengė keletą personalinių parodų Latvijoje. Yra gavusi apdovanojimų – SEB stipendijos tapybai publikos simpatijos apdovanojimą, Grand Prix trumpametražių filmų festivalyje „Starmetis“ Rygoje, GLO'art rezidencijos stipendiją Belgijoje.

2020 metais  lapkričio mėnesį autorė surengs savo tapybos darbų parodą ir Lietuvoje, Vilniaus evangelinėje bažnyčioje.

 

Madara, papasakokite apie save, kaip supratote, kad norėtumėte tapti dailininke? Koks buvo šis kelias?

Kai buvau keturiolikos, pradėjau lankyti dailės studiją vaikams. Mokytojas patarė tęsti mokslą aukštojoje mokykloje. Po šių studijų atrodė natūralu toliau studijuoti Latvijos dailės akademijoje. Labai ilgai negalėjau apsispręsti, kokia meno sritis, meno laukas yra manasis. Teko dirbti fotografijos, scenografijos srityse. Šiuo metu tapau. Tikriausiai mano kaip menininkės kelionė niekuomet nesibaigs. Nuolat atrandu naujų dalykų apie meną ir save. Esu pasiruošusi naujiems nuotykiams.

 

Gal galite pristatyti savo kūrybą? Kokiai srovei ją priskirtumėte?

Savo kūryboje apjungiu realybę ir abstrakciją. Mėgstu miesto architektūros motyvus, man patinka, kai galima atspėti, kokia tai vieta, koks miestas, tačiau realistinį peizažą dekonstruoju abstrakčiais elementais, nenatūraliomis spalvomis, netgi sugalvotais, romantiškais ir sentimentaliais elementais. Daugiausia tapau sau brangias aplankytas vietas, kuriose išgyvenau ir patyriau kažką ypatingo. Tad mano tapybos darbai yra tarsi mano vizualūs dienoraščiai.

 

Ar jūsų kūrybą būtų galima pavadinti krikščioniška? Kodėl?

Išties nežinau. Esu tikinti, tačiau savo kūryboje tiesiogiai apie Kristų nekalbu. Labiau gilinuosi į žmogaus kasdienybę, apie tai, ką reiškia svajoti, jausti, viltis ir patirti liūdesį.

 

Ar yra įmanomas „krikščioniškas menas“? Kokie jo keliami tikslai?

Jei teisingai suprantu, krikščioniškas menas kalba apie Evangeliją, Biblijos siužetus. Pagrindinis jo tikslas yra būti tuo įrankiu, kuris priartina žmones prie Dievo.

 

Koks turėtų būti krikščionių santykis su menu?

Manau, kad kiekvienam reikia meno, muzikos, kultūros bendrąja prasme. Kiekvienam žmogui, tame tarpe ir krikščionims, tai yra neišvengiama gyvenimo dalis.

 

Esu girdėjusi sakant, kad krikščioniškas menas „neatitinka aukščiausių standartų“. Ar sutiktumėte su tokia nuomone?

Manau, jog žiūrint iš šiuolaikinio meno pozicijų, krikščioniško meno temos yra per siauros. Tačiau tai nėra Biblijos ar Evangelijos kaltė, o labiau kūrybiškumo ar vaizduotės, kaip interpretuoti šias idėjas meno forma, stoka. Žinau, kad yra labai stiprių krikščionių menininkų, kurie kuria tik apie Dievą ir tie darbai yra nuostabūs.

 

Kaip tapote krikščione?

Neišsiplečiant – Dievas pasakė, kad turiu mylėti Jį visa širdimi, siela ir protu. Tačiau praėjo vieneri metai, kol pavedžiau save Dievui. Nuo to laiko mokausi kaip Jį mylėti kiekvieną dieną.

 

Ar galėtumėte papasakoti apie dalyvavimą „Partneris“ ir „Bridge Builders international“ organizacijų veikloje? Ką veikia šios organizacijos?

Asociacija „Partneri“ yra labdaros organizacijos „Bridge Builders International“ atstovybė Latvijoje. Ši organizacija ieško būdų, kaip padėti Latvijai ir kaip patraukti žmones arčiau Dievo. Jie organizuoja dideles konferencijas tikėjimo ir vadovavimo bažnyčioms temomis, taip pat mažesnius renginius našlaičiams, misionieriams ir t.t.

Prieš 10 metų „Bridge Builders International“ vadovas Charles David Kelley pradėjo mokytis tapyti. Tai paskatino jį susipažinti su Latvijos menininkais, ypač krikščionimis menininkais. Drauge su jais jis surengė keletą stovyklų ir parodų. Prieš trejus metus Charles pakvietė mane dirbti kartu, užimant meno tarnystės vadovės pareigas „Partneri“ asociacijoje. Buvau parodos „Slaptasis antrininkas“ („Secret Double“) kuratorė. Ši paroda buvo surengta keletoje Latvijos ir Estijos miestų, o pernai nuvežta į JAV. Taip pat buvau parodos „Drąsa būti“ („Courage to be“) kuratorė. Surengėme keletą renginių menininkams – stovyklas, Biblijos studijų vakarus, susitikimus. „Partneri“ stengiasi suburti meno žmones, kad jie galėtų susipažinti, jiems kiltų naujos idėjos kurti Dievui ir visuomenei.

 

Kuo užsiimate šiuo metu, kokie jūsų planai?

Šiuo metu planuoju atsitraukti nuo meno renginių ir parodų organizavimo. Toliau kursiu meną. Manau, jog turėčiau ieškoti naujų meno išraiškos formų, naujų idėjų. Pastaraisias metais daug galvoju apie klimato kaitą, su kuria susiduriame. Ši žiema (neegzistuojanti) yra šimtaprocentinis įrodymas, kad to negalima paneigti. Taip pat turime reaguoti į didelę užterštumo problemą, kurią mes, žmonės,  sukūrėme per pastaruosius 50 metų.  Dievas davė mums didžiulę dovaną – šią planetą, pilną gyvūnų, augalų, nuostabią gamtą! Mūsų pareiga tai saugoti. Dievas pasakė – valdykite pasaulį. Bet Jis neliepė jį sunaikinti. Taigi tikrai noriu suprasti, kaip galiu panaudoti savo dovanas, kad padėčiau planetai ir ateinančioms kartoms, kurios ją paveldės.

 

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Geda Žyvatkauskaitė

 

lazdinamadara@gmail.com

https://www.etsy.com/shop/MadaraArtBoutique