Kiek save pamenu, visuomet svajodavau sutikti jį - tą žavųjį princą, kuris atjojęs išgelbėtų mane, išgydytų žaizdas ir savo bučiniu įkvėptų gyvenimui. Tas ilgesys būti išgelbėtai ir pripildytai buvo tarsi nuolatinė laukimo būsena.
Ir tik įžengusi į antrąjį santuokos dešimtmetį kai ką supratau...
Santuoka, gimusi iš meilės, kuri, atrodo, turėtų gyvuoti ilgai ir laimingai, išgyvena krizę. O tiksliau, santuoka, sukurta remiantis skirtingais supratimais apie meilę, serga. Šią ligą gali nustatyti kiekvienas, kuris dar nepraradęs klausos ir girdi kraupią nūdienos skyrybų statistiką. Skyrybų virusas taip plačiai paplitęs, jog reikia įgyti stiprų imunitetą, kad nepasigautum užkrato. Imunitetą galėtų padėti įgyti supratimas, kas gi yra ta tikroji meilė, nes, pasak M. Scot Peck, daugelis meilės prigimtį supranta gan miglotai. Meilę autorius apibūdina kaip norą išplėsti savąjį „aš“ savo ar kitų dvasiniam tobulėjimui. Savojo „aš“ išplėtimas yra evoliucinis procesas. Kad šis procesas vyktų, turime nuolatos dėti pastangas - žengti papildomą žingsnį ar nueiti papildomą kelio atkarpą (M. Scot Peck).
Žengsime dar vieną žingsnį, kad suvoktume paslaptingą meilės prigimtį. Žmogus meilę išgyvena įvairiai. Anot K. Wojtylos, fizinė meilė yra GEISMAS, kitaip mūsų visuomenėje vadinamas seksu. Moteris ir vyras gali suteikti vienas kitam malonumą, tačiau, anot autoriaus, „malonumas ir juslinis mėgavimasis nėra gėris, jungiantis ir suvienijantis žmones ilgalaikiam tikslui“ (K. Wojtyla). Geismas savaime nėra meilė, nors, pasak Clarissos Pinkolos Estes, kartais įsimylėjėliai iš pradžių galbūt tenori tiktai patirti šiokį tokį jaudulį arba ieško antidepresanto, kuris vadinasi „padėk man prastumti naktį“. Tačiau to nepakanka, kad du žmonės susijungtų ilgesniems santykiams, geismas nepaliečia net net žmogaus emocijų. Apie ryšių užmezgimo svarbą rašė ir Antoine de Saint-Exupery knygoje „Mažasis princas“:
- Užmegzti ryšius?
- Na, taip, - tarė lapė. Kol kas tu man tik mažas berniukas, panašus į šimtus tūkstančių kitų berniukų. Tu man nereikalingas. Aš tau irgi nereikalinga. Aš tau esu tik lapė, panaši į šimtą tūkstančių kitų lapių. Bet jei mane prisijaukinsi, mudu tapsime vienas kitam reikalingi. Tu būsi man vienintelis pasaulyje...Aš būsiu tau vienintelė pasaulyje... (Antoine de Saint - Exupery).
Kad taptum reikalingas ir vienintelis, turi užmegzti ryšį - tai romantiškoji meilė. Ši meilė skiriasi nuo Geismo, ji trokšta kito asmens, trokšta ryšio. Tai jausminė meilė. Užplūdus romantiškiems jausmams mes tampame geresnės, švelnesnės, gražesnės. Pasaulis nušvinta nuostabiausiomis spalvomis. Jokių pilkų šešėlių ar juodų atspindžių. Tai meilės vaikystė. Trapi, nebrandi ir savanaudė. Tuo galite įsitikinti, stebėdamos savo mažylius (rekomenduojama stebėti visus tris iš karto) tuo metu, kai jums paskambina gera draugė. Vaikai sutartinai „lipa ant galvos“ ir reikalauja dėmesio, neleisdami ne tik išklausyti, bet ir žodžio mielai draugei ištarti. Romantiška meilė yra kaip nebrandi vaikystė - pilna egoizmo ir troškimo savintis kitą. Ne viena sutuoktinių pora suklumpa ant šio laiptelio, norėdami visą likusį gyvenimą nugyventi šiame iliuzijų, fantazijų ir rožinių spalvų prieškambaryje, kur dienos bėga tarsi viena didelė šventė.
Tik, deja, šventės visada baigiasi ir turime sugrįžti į kasdienį gyvenimą su visais pilkais atspalviais ir juodais šešėliais. Mes patys nusprendžiama žengti tolyn į menę - brandesnį ir gilesnį santykį, kuriame atrandame tai, ko nesitikėjome. Pasakoje „Moteris Giltinė“ žvejas taip pat atrado tai, ko nesitikėjo atrasti. Vyras išsiruošė į žvejybą ir tikėjosi pagauti SAU laimikį - riebią žuvį, o vietoje jos ištraukė seniai nuo uolos numestos mergelės kaulus - Giltinę. Šioje pasakoje Clarissa Pinkola Estes atskleidžia gyvybės-mirties-gyvybės ciklus, kurie vyksta plečiant savojo „aš“ ribas savo ir kitų dvasiniam tobulėjimui. Meilės evoliucija nėra įmanoma be gimimo, raidos, nuosmukio ir mirties, po kurios visuomet seka atgimimas. Ta pati meilė gali išgyventi ne vieną pabaigą ir ne vieną gimimą. Knygos autorė teigia, kad „meilė būtų tvirta ir ilgalaikė, abu mylintieji turi įsileisti Moterį Giltinę į savo tarpą ir ją apkabinti. Paprastai kalbant, abu mylimieji turi leisti numirti iliuzijoms, blogiems įsivaizdavimams, klaidingiems įsitikinimams, kas yra meilė. Ateina metas, kai grynas Geismas turi peraugti į Geidžiančiąją meilę, o ši turi išaugti iš savo vaikystės į brandesnį santykį - Palankiąją meilę, kuri yra dvasinė.“
Palankioji meilė yra „kantri ir maloni, <...> nepavydi; <...> nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Korintiečiams 13, 4-8). Pasakoje žvejys išgyvena kelionę į Palankiąją meilę pradėdamas iš meškerės valo narplioti nepatrauklios Giltinės kaulus ir atstatyti juos į vietas.
Dėlioti pageltusius kaulus, pažinti kitą užtrunka. Tam reikia laiko. Meilė yra procesas, reikalaujantis nemenkų pastangų ir kantrybės. Tai ne šventė, o tikrų tikriausia mirtis. Numirus mūsų klaidingiems lūkesčiams (sugauti riebią žuvį) ir įgeidžiams (pamaitinti save) gimsta draugystė, kuri be žodžių leidžia atsisėsti vis arčiau ir arčiau, o tada, pasak Clarissos Pinkolos Estes, širdimi giedame naują gyvenimą, gyvenimą dėl kito. Iš po užmigusio žvejo blakstienų ištryškusi ašarėlė buvo nelyginant upė, kuri numalšino ilgus metus trukusį Giltinės troškulį. Ašaros nėra vien jausmų išraiška, jos suartina sielas. Apie tai rašė ir A. Diuma romane „Dama su kamelijomis“: „O, kad vyrai žinotų, ką galima pasiekti viena ašara, jie būtų labiau mylimi, o mes ne taip pustytumėm jų turtus“. Jokie turtai nepajėgūs užpildyti vidinio dvasios troškulio, o viena ištryškusi ašara paskatina Moterį prisiartinti ir suartėti. Pasakoje apie žvejį ir Giltinę autorė pastebi, kad „jei ne jo ašara, ji būtų taip ir likusi skeletu. Jei ne ta ašara, jis taip ir nebūtų prabudęs meilei“ (Crarissa Pinkola Estes).
Bet jeigu tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimą tarsi nušvies saulė. Aš atpažinsiu tavo žingsnius, skirsiu juos nuo visų kitų. Nuo svetimų žingsnių aš visada slepiuosi po žeme. Tavieji pašauks mane iš olos tarsi muzikos garsai (Antoine de Saint - Exupery).
Muzikos garsai, giesmės pažadina neregimus dvasios klodus, gyja žaizdos, Dievas numalšina skausmą ir dalyvauja atkūrime. Moters Giltinės giesmės metu kaulai pamažu ėmė trauktis kūnu. Begiedodama - Kūno, kūno, kūno! Kūno, kūno, kūno! Ji pamažu išgieda sau plaukus, žvitrias akis, dailias rankas ir visa, ko reikia moteriai. Visu kūnu spausdamasi prie vyro, ji grąžino į vietą jo širdį, ir po tos nakties jie pabudo susieti kitokiu, palaimingu ir tvirtu ryšiu. Drauge jie įveikė visus pakilimus ir nuosmukius, visas pradžias ir pabaigas, sukūrė su niekuo nesulyginamą prieraišumą ir meilę (Crarissa Pinkola Estes).
Žvejys atidavė savo širdį, kad galėtų atkurti Moterį, kad ji atgytų jo gyvenime, o ši dovanojo jam savo meilę. Štai ir įvyko žmonių, besimokančių iš tikrųjų mylėti, pasikeitimas.
Santuoka iš meilės tikrai gali pasveikti, jei pasiryš nueiti nelengvą kelią - išgyventi artumą ir vienatvę, geismą ir nuobodulį, ištverti apmirimo bei tylos laikotarpius bei patirti atgimimą.
O tos, kurios ilgą laiką naiviai gyvenome laukdamos, kamuojamos ilgesio būti išgelbėtos, įkvėptos ir pripildytos kito, turime prisipažinti klydusios. Tik savo viduje puoselėdamos dvasinį gyvenimą bei savojo „aš“ augimą galime auginti greta esantį žmogų ir patirti taip trokštamą pilnatvę. Štai ką pavyko man pagaliau suprasti.
Naudota literatūra:
Biblija, Vilnius: Tikėjimo žodžio leidykla, 2010.
Narbekovas A. ir kt. Lytiškumo ugdymo etika / Andrius Narbekovas, Birutė Obelenienė, Kęstutis Pukelis. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008.
Pinkola, Estes Clarrissa. Bėgančios su vilkais: Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose. Vilnius: Alma littera, 2012
De Saint-Exupery A. Mažasis princas. Vilnius: Alma litera, 2011
Scott Peck M. Nepramintuoju taku. Vilnius: Vaga, 2012
Dumas A. Dama su kamelijomis. Vilnius: Žaltvykslė, 2008