Kambaryje sėdi grupelė jaunų mamų. Jų atžalos ropoja aplinkui. Mamos šiltai atvirauja. Staiga išgirstu:
- Ar žinot, kas man išties kelia patį didžiausią stresą? Žinia, kad vakare turėsim svečių. Staiga kūnas įsitempia. Imu svarstyti, ką čia padėjus ant stalo. Prisimenu, kad nuo palangių nenuvalytos dulkės. Akys užkliūva už vaiko išsvaidytų žaislų. Iš kriauklės virsta nešvarūs indai. Staiga pajaučiu, kaip kojos mane pradeda karštligiškai nešioti po visus namų kampus, o mano glėbys prisipildo įvairiausių daiktų. Adrenalino lygis kyla, pažastys šlampa, o širdyje jaučiu kunkuliuojantį nepasitenkinimą. Kodėl man reikėjo juos pakviesti?!
Aš klausiausi jos, ir burna prisipildė sakinių, kuriuos norėjosi tarti drauge, tik vis nesulaukdavau pauzės: ir aš, o aš, o man… irgi taip pat!
Čia pat prisiminiau savo mamą, kuri kartą ne juokais išgąsdino viešnagėn atvykusius svečius iš tuometinės VDR (Vokietijos Demokratinės Respublikos). Žmonės buvo paprasti, o ir jokios ypatingos progos nebuvo. Tačiau mums, atskirtiems nuo pasaulio, sulaukti svečių iš anapus reiškė neregėtai daug. Mama surengė puotą: šalti užkandžiai, sriubos, žuvies patiekalai, po to mėsos, o galų gale karštas saldus patiekalas. Viskas buvo patiekta gražiame balto porceliano pietų servize, kurį mama tada iš kažkur gavo „po blatu“.
Lyg šiandien prisimenu ištysusius vyriškių veidus. Vienas iš jų pasilenkė prie manęs ir paklausė: „Ar mes čia pataikėme į pokylį arba į vestuves, kokių svečių dar laukiame?“
Prie stalo svečiai buvo įtartinai tylūs. Tik vėliau, išėjus pasivaikščioti, atgavo žadą.
Ištekėjus mano svetingumo standartai buvo panašūs. Tik sugebėjimai ir piniginės storis skyrėsi. Buvom jauna akademinė šeima, vienas po kito pabiro vaikučiai. Tuo metu Lietuva tapo nepriklausoma, ir mus drąsiai pradėjo lankyti būriai užsieniečių. Vieną dieną pajaučiau, kad mano gerklėje pasidarė ankšta ir aš sušvokščiau: „Pabaiga. Daugiau svečių prašau nebekviesti. Gana. Daugiau nebegaliu!“
Dabar aš sėdžiu kambaryje žiūrėdama į tas jaunas moteris, išvargintas rūpesčių ir stokojančias dėmesio sau, ir mąstau: „Ar lietuviai vis dar moka būti vaišingi? Ar su džiaugsmu laukia svečių, ar meiliai priima ne tik svečią iš užsienio, bet ir savo kaimyną?“
Tuomet, kai pasaulis vis labiau svetimėja, o nenoras dalintis savo asmenine erdve ar kitu geru darosi normalus, visiems suprantamas ir priimtinas elgesys, ar mes dar manome vaišingumą esant vertybe? Juk priežasčių, būti nevaišingiems yra labai daug. Pavyzdžiui, mūsų butai yra maži, mūsų dienotvarkės perpildytos, viskas suplanuota į priekį, vakarais ir savaitgaliais jaučiamės išsunkti ir pavargę, o surengti vaišes kainuoja nemažus pinigus. Galima rasti dar daugiau pasiteisinimų, kodėl nesinori atverti savo durų. Tačiau, mano manymu, viskas priklauso nuo to, kaip mes suprantame vaišingumą.
Augindama tris mažus vaikelius ir dar dirbdama aš, be abejo, negalėčiau patiekti vakarienės, serviruotos trimis eilėmis įrankių. O ir mano kambariai toli gražu nėra tobulai tvarkingi ir švarūs. Tačiau yra kažkas elementaraus ir šilto, ką daugelis iš mūsų nusilaksčiusių, tačiau išsiilgusių naujų draugysčių ir nuoširdžių pokalbių, galėtume dovanoti savo svečiams ir sau pačioms.
Henry Houewn, įžymus katalikų teologas bei daugelio knygų autorius yra pasakęs: „Tik tuomet, kai vienas žmogus pasako „ateik ir paviešėk pas mane“, yra galimybė įdomiam susitikimui išaugti iki santykio, kuris keičia gyvenimą“.
Ar pamenat tą istoriją iš Biblijos, kai Abraomas pasikvietė prie stalo tris napažįstamus svečius? Šie gi pasirodė esą nepanašūs į pavargusius ir nusiplūkusius keleivius, o tikri angelai, pasiuntiniai iš dangaus, atėję pranešti svarbią žinią bevaikei senutei Sarai bei jos vyrui Abraomui, kad jiedu turės sūnų.
Žinia paparasta - priimdami svečius esame apdovanojami pačiais netikėčiausiais dalykais. Paradoksalu, ar ne? Juk priimdami svečius tarsi darome gera kitiems. Tačiau juk esate patyrusi - kiekvieną kartą kažką gero gaunate ir jūs pati.
Bet galų gale, kas labiausiai mane jaudina - tai pasipriešinimas tai susvetimėjimo sąmonei. Priimdami svečią mes atveriame žmogui dalelę savo asmeninio gyvenimo ir dalinamės savo namais. Kviesdami žmogų pasisvečiuoti mes tarsi sakome: „Aš tavim pasitikiu, tu man brangus, noriu pažinti tave ir atsiverti tau“. Skamba rizikingai, bet juk visa, kas tikra ar gera, kainuoja.
Viena iš neišsakytų, gal ne iki galo suvoktų žmogaus problemų yra vidinis nuobodulys. Jo vejami mes kasdien sustingstame prie žydrųjų ekranų ir taip užmušame tas kelias po darbo likusias valandas. Jei kas nors ima priekaištauti, galime piktai atšauti: „Juk ir taip esu pavargusi.“
Taip nieko nenujausdami tolstame vieni nuo kito - nuo savo artimiausių žmonių, draugų, iš anksto neleisdami užsimegzti naujoms draugystėms, gilesniam ryšiui. Pasikviesti žmogų į svečius tampa tikra prabanga.
Gal dėl to į žmogų nebežiūrime kaip į šiandien siųstą dovaną. Neseniai radau nežinomo autoriaus eilutes: „Kiekvienas žmonių susitikimas yra apsikeitimas dovanomis“.
Nagi, stabtelėk ir prisimink žmones, kuriuos sutikai šiandien. O jei surastum valandėlę laiko ir surizikuotum pasikviesti ką nors puodeliui arbatos? Tikriausiai liktum nustebusi: norėjai pavaišinti, o buvai pavaišinta pati. Tikriausiai gautum dovanų artumą, atjautą, pažinimą, šypseną, prisilietimą ir dar daug daug visko, ko taip ilgėjaisi.
Tai rašydama drąsinu save ir jus kartu priimti ir mėgautis mums duotomis dovanomis iš aukštybių.
Žmonės yra dovanos - gautos ir duotos.
(Nežinomas autorius)
Šis straipsnis buvo spausdintas žurnale "Tapati". Autorė yra krikščioniško žurnalo moterims „Tapati“ redaktorė